Į užsienį mūsų herojus išvyko, ne ketindamas užsidirbti, o siekdamas mokytis vienuolyne, ir vos netapo vienuoliu, bet visgi nugalėjo meilė. O jo mylimoji buvo ne paprasta mergina iš gretimo miestelio – ji buvo vienuolė, jau davusi amžinuosius įžadus.
Jiedu padarė nuodėmę, ne tik dėl šeimos atsisakydami tarnystės Dievui, bet ir pabėgdami iš vienuolyno iš jo paimtais (kitaip sakant, pavogtais) dviračiais.
Stasys pasakojo, kad baigęs Panevėžio 2-ąją vidurinę jis gerai nežinojo, ką nori veikti gyvenime. Visgi nusprendė stoti į skulptūros specialybę Vilniaus dailės akademijoje, mat turėjo draugų menininkų ir pats buvo pramokęs kalvystės.
Be tinkamo pasiruošimo į Dailės akademiją stoti negalėjo, tad išvyko į Vilnių, kur dienomis mokėsi piešimo, o porą vakarų per savaitę giedodavo giesmes Šv. Jonų bažnyčioje. Tai buvo Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę, 1993-aisiais.
Bažnyčioje jaunuolis susibičiuliavo su joje viešėjusiais vienuoliais iš Prancūzijos. Netrukus šie pasiūlė keliems lietuviams vykti su jais į Prancūziją pasimokyti – ir taip Stasys vietoje Vilniaus Dailės akademijos atsidūrė provincijos vienuolyne.
Jis ypatingai religingas nebuvo, bet galimybė labiau pasigilinti į dvasines temas jį viliojo, be to, tais laikais viliojo ir galimybė išvykti į užsienį.
„Vienuolių kongregacijos yra įvairios, ir jų veiklos kiek skiriasi – vieni daugiau dėmesio skiria lavinimuisi, misijoms, kiti daug dėmesio skiria ir darbui (pavyzdžiui, vienuoliai trapistai Belgijoje ir dabar intensyviai ūkininkauja, laiko daug galvijų, be to, gamina viena geriausių Belgijoje laikomų alaus rūšių). Mūsų kongregacija buvo jauna, o ją įkūrė dominikonai – tai intelektualūs vienuoliai, kuriems, be maldų, labai svarbios ir studijos“, – pasakojo Stasys.
Po kelių metų susižavėjimas atslūgo
Kelis mėnesius pagyvenęs Prancūzijoje, Stasys tvirtai nusprendė: jis nori tapti vienuoliu. Ir savo tikslo siekė šešerius metus, iki 1999 m., buvo davęs laikinuosius įžadus.
Jam studijuoti labai patiko – pirmaisiais metais didžiausias dėmesys buvo skiriamas filosofinėms disciplinoms, tiesa, daug dėmesio skirta ir maldai.
Tačiau po kelių metų jo entuziazmas atslūgo. „Sakyčiau, čia buvo panašiai, kaip su pirmąja meile – pradžioje ji apima tave visą, esi sužavėtas ir nieko kito nematai. Na, o po metų kitų pradedi pastebėti ir minusus, kurie gali erzinti – bent jau man kai kas vienuolyno tvarkoje pradėjo kliūti...“ – pastebėjo Stasys.
Tiesa, jis ne tik meldėsi ir mokėsi – rado galimybę ir senose patalpose įsirengti dirbtuves, kur užsiėmė kalvystės darbais.
Vienuolyno gyvenimas paprastai būdavo ramus, bet kelis kartus per metus vykdavo didelės šventės. Tarp jų buvo ir Sekminės, minimos gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje – tuomet į vienuolyną atvykdavo daug svečių, taip pat ir moterų vienuolių. Seserys, kaip ir broliai, duodavo laikinuosius ar amžinuosius įžadus, būdavo įšventinami kunigai.
Per vieną iš tokių švenčių Stasys ir sutiko keliais metais vyresnę vienuolę seserį Marjolijn. Jie draugiškai pasišnekėjo, kitąmet susitiko vėl. Tuomet jie bendravo kaip draugai, labai daug susirašinėjo popieriniais laiškais – rašydavo vienas kitam apie viską, ir tų laiškų buvo šimtai.
Pasiūlė pabėgti – ir vienuolė sutiko
Po kurio laiko jiedu jau matydavosi dažniau – taip sutapo, kad Stasys buvo perkeltas į kitą vienuolyną, kur didesnis dėmesys skiriamas ne filosofijos, o teologijos studijoms, o ten seserys, tarp jų ir Marjolijn, gyveno netoli brolių.
Klausiu pašnekovo, ar jų bendravimas niekam neužkliūdavo? „Na, mums buvo leidžiama vakarais išeiti pasivaikščioti po apylinkes, tad sutardavome, kad už kelių kilometrų nuo vienuolyno susitiksime – ir niekam tai nekliūdavo“, – sakė vyras.
O ar apskritai nusprendus stoti į vienuolyną jam nekilo minčių dėl to, kad bus liūdna gyventi visą gyvenimą be šeimos? „Ne, aš tada buvau toks jaunuolis, kuriam dar nekilo minčių apie šeimą, vaikus – jos atsirado vėliau“, – sakė pašnekovas.
Tad ar jis buvo tas, kuris rodė iniciatyvą ir išvedė iš doros kelio vienuolę? „Nesakyčiau, kad iniciatyva buvo vien mano – ji buvo drąsi, tikrai nesėdėjo visą laiką galvą nuleidusi. Ir ji dar aiškiau nei aš buvo pajutusi, kad nori turėti šeimą“, – sakė Stasys.
Tiesa, jis tuo metu ne vien dėl jos buvo susimąstęs apie tai, kad vienuolystė – ne jo kelias. „Bandžiau vyresniajam sakyti, kad gal čia ne mano vieta – o jis tik paklausė, kaip manau, kas manęs lauks, kai išeisiu? Turbūt valkatausiu, gulėsiu gatvėje ir prašysiu pinigų...“, – sakė Stasys.
Visgi galiausiai jis pasiryžo, savo draugei pasiūlė pabėgti iš vienuolyno ir būti kartu. „Labai nustebau, bet ji sutiko!“ – atsiminė vyras.
Dviračiais įveikė 900 km
Kaip pašnekovas sako, toliau viskas klostėsi nelabai gražiai. Jis tuo metu dirbtuvėse turėjo pagaminti altorių, tad buvo gavęs automobilį, kad parsivežtų reikiamų medžiagų – bet vietoje to jis su Marjolijn išsivežė tuo automobiliu savo daiktus į Belgiją, Ostendės miestą. Ten buvo jos tėvo butas, kuris dažniausiai stovėdavo tuščias. Po to vakare jie dar smagiai pasišoko miesto šventėje – o po poros vėl grįžo į vienuolyną.
Bet grįžo tik tam, kad vėl jį paliktų – automobilį grąžino ir išvyko į kelią iš vienuolyno pasisavintais dviračiais. Jais teko iki Belgijos riedėti beveik 900 km, kelionė užtruko apie dvi savaites. Turėjo palapinę, kitų reikmenų, ir nakvodavo, įsikūrę kokiame miškelyje.
Teko ir „pavalkatauti“, bet, laimei, labai trumpai. „Vakarais miestų vengdavome, bet taip jau nutiko, kad tądien buvome vidury didelio miesto, kai pradėjo temti. O čia sustojo policija ir paklausė, kur ruošiamės miegoti. Norėjau jiems parodyti kokią vietą, bet ką ten parodysi – aplink visur šaligatviai... Tad jie pasiūlė mums apsistoti nakvynės namuose su benamiais, ginčytis nepuolėme. Aš nakvojau vyrų pusėje, ji – moterų, o kitą rytą galėjome keliauti toliau“, – pasakojo Stasys.
Dar jam labai įsiminė pilnas saulės užtemimas, kurį teko stebėti tos kelionės metu netoli Reimso – viskas aplink persimainė ir vaizdai buvo neįtikėtinai įspūdingi. Pagalvojo, kad gal tai ženklas, jog viskas bus gerai.
Istorija kartojasi
Belgijoje poros gyvenimas netrukus stojo į normalias vėžes. Marjolijn tėvas jos apsisprendimu anaiptol nesidžiaugė, bet bute gyventi leido.
Beje, jos tėvų meilės istorija taip pat įdomi ir turinti panašumų. Moters tėvas – belgas, o mama – vokietė iš Karaliaučiaus krašto (iš ten jos šeima pasitraukė po karo). Tėvas buvo katalikų kunigas, kuris taip pat ir dėstė universitete filosofiją. Jam į akį labai krito viena studentė, nors buvo 17 m. už jį jaunesnė. Galiausiai jam su kunigyste teko atsisveikinti, jiedu su ta studente susilaukė dukros Marjolijn.
Ši dukra su mūsų herojumi Belgijoje susituokė ir užaugino tris vaikus: Kristiną (22 m.), studijuojančią grafinį dizainą Briugėje, Eriką (19 m.), kuri studijuoja žurnalistiką Briuselyje ir moksleivį sūnų Tomą (16 m.)
Su žmona Stasys namie paprastai kalbasi prancūziškai, o su vaikais – olandiškai (ši kalba dominuoja toje Belgijos dalyje, kur jie gyvena).
Karjerą pradėjo nuo griovio kasimo
Pašnekovui pasaulietiniame gyvenime pritapti nebuvo labai sunku – turbūt todėl, kad jis labai darbštus, na, ir drąsus žmogus. „Pradėjau nuo paprastų darbų, kasiau griovius – bet ir čia galima pasižymėt, jeigu tą griovį kasi greitai ir kokybiškai. Įrenginėjome naujo viešbučio Briugėje vamzdynus, o kartą viešbučio savininkas prasitarė, kad reikės naujų šviestuvų, ir aš sušukau, kad galiu juos padaryti – taip po truputį ir kabinausi“, – atsiminė jis.
Dabar Stasys su savo įmone įrenginėja nuosavų namų ir kitų pastatų interjerą – laiptus, duris, turėklus ir kitas konstrukcijas. Dažniausiai imasi objektų, kur reikalingi nestandartiniai, originalūs sprendimai. Dirba ne tik Belgijoje – neretai sulaukia kvietimų į Prancūziją ar Šveicariją.
Kadangi Stasys bijojo vienuolyno vyresniojo pranašystės, jog jam teks valkatauti, keletą metų itin daug dirbo, na, o paskui greta darbo ėmėsi ir meno – dabar laisvalaikiu jis lieja bronzos statulas. „Bronzą lieti bandžiau dar būdamas vienuolyne, bet nepavyko – šis procesas gana sudėtingas. Bet vėliau visgi išmokau, kuriu daugiausia savo malonumui, nesiveržiu savo darbų pardavinėti“, – sakė jau ne vieną parodą surengęs menininkas.
Ir pridūrė, kad jam gražus tradicinis, o ne šiuolaikinis menas, kuriame kaip meno kūrinį galima pateikti bet kokį daiktą, net ir, atsiprašant, pisuarą. „Manau, kad meno kūrinys turi atitikti du esminius kriterijus. Visų pirma, archeologai, jį iškasę po 2000 metų, turi suprasti, kad tai buvo meno kūrinys – jie to nepasakys, iškasę pisuarą. Visų antra, žmogus turi norėti tą daiktą pasikabinti kambaryje ant sienos – pisuaras neatitinka ir šio kriterijaus“, – pastebėjo pašnekovas.
Paklaustas, kaip dabar vertina savo seną sprendimą įstoti į vienuolyną, o paskui jį palikti, Stasys atsako, kad neabejotinai geriausias dalykas, nutikęs jo gyvenime, buvo jo vaikai – tai didžiausia Dievo dovana, dėl kurios tikrai vertėjo pasukti pasaulietiniu keliu.
„Apskritai būti vienuoliu – labai sunkus pasirinkimas, tikrai nedaugelis taip sugebėtų. Kai kurie šį kelią renkasi iš pašaukimo, bet ir jų laukia daug išbandymų, na, o kai kurie, tarp jų ir aš, ten turbūt atsiduria atsitiktinai...“, – pripažino Stasys.
