Tapybos kūrinių kolekcionavimo sėkla galėjo būti pasėta S.Taco (Shmuelio Tatzo) vaikystėje. Tai dabar pripažino ir pats kolekcininkas, kai Vilniuje susitikome pokalbio jo įsteigto fondo „TATZ“ kabinete, kurio sienas puošia žinomų litvakų menininkų darbai.
Į kabinetą Samuelis atėjo su buvusiu klasės draugu – dailininku, restauratoriumi Kostu Andziuliu, kurį atsitiktinai sutiko Gedimino prospekte. Kineziterapeutas tuoj pat parodė autoportretą, kurį jaunystėje nutapė Kostas. Šis darbas kabo tarp kitų garsiausių meno kūrinių.
Kostas su seserimi Angele buvo Samuelio klasės draugai, labai gabūs dvynukai. Jų tėvas prieš karą studijavo tapybą Paryžiuje, tad namuose Alytuje menas buvo labai gerbiamas.
Kartą per metus į Alytų iš Vilniaus atvykdavo pedagogai ir rinkdavo gabius vaikus į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Kostas įstojo į piešimą, o Angelė – į fortepijono klasę.
„Vasaromis jie grįždavo namo, mes susitikdavome. Turiu blogą įprotį nuo mažens – esu smalsus daugiau negu reikia. Atsimenu, kaip aš jį kankindavau, – klausinėdavau apie dailę. Jis sakydavo: tu žinai, olandų tapytojas Rembrandtas piešdavo tiktai žydus. Man tai labai patiko, nes mano jaunystės laikais žydas buvo ne žmogus. Ir keiksmažodis.
Gatvėje žydai buvo ne žmonės, o literatūroje ir tapyboje – žmonės. Man Kostas aiškindavo, jog Rembrandtas piešdavo biblinėmis temomis, juk Biblijoje veikė vien žydai. Tapytojas gyveno šalia žydų kvartalo, kad nereikėtų toli vaikščioti“, – apie pirmąsias tapybos žinias, gautas iš draugo, užsiminė S.Tacas.
Bendraudamas su kaimynais Andziuliais Samuelis taip pat norėjo piešti, dainuoti, šokti, bet neturėjo tam gabumų. „Nebuvo kur eiti, groti negalėjau, šokti nemokėjau, stalo negalėjau nupiešti, tai kas man liko?“ – kodėl pasirinko kineziterapiją, paaiškino S.Tacas, kurį menas nenumaldomai traukia.
Prieš išvykdamas iš Lietuvos S.Tacas svajojo įsigyti grafikų Stasio Krasausko (1929–1977) ir Kaune gimusio litvako Samuelio Rozino (1926–2006) darbų, bet nebuvo įmanoma jų gauti. Jų darbų galėdavo įsigyti tik pažįstami vilniečiai.
Tad 1973 metais į Izraelį Samuelis išvyko tik su S.Krasausko, S.Rozino ir M.K.Čiurlionio albumais. Bet Izraelyje kineziterapeutas kaip reikiant įklimpo į meną.
Samuelis džiaugiasi, kad vaikystės bičiulis Kostas jį konsultuoja dėl tapybos darbų įsigijimo. Bet K.Andziulis patikino, kad labiau jį atkalbinėja nuo kolekcionavimo, – esą kam šito reikia?
Juk tiek vargo. Menininkas, juo dėtas, darytų kitaip: „Buvo laisvas žmogus, gyveno Amerikoje, turėjo pinigų, galėjo viso pasaulio muziejus aplankyti. Aš būčiau taip daręs, o jis pradėjo kolekcionuoti.“ Bet S.Tacas nepaklausė draugo patarimo.
– Kada įsigijote pirmą meno kūrinį? – paklausiau S.Taco.
– Kai atvykau į Izraelį, sužinojau, kad turiu pusseserę meno kritikę Dorit Le Vite. Ji rašydavo apie parodas.
Nuėjęs į svečius sulaukdavau Dorit kvietimo drauge iš vakaro apsilankyti parodose – ji mane vedžiodavo po sales ir neretai patikusio paveikslo apačioje uždėdavo užrašą: „Parduotas.“
Pirmas darbas, kurį įsigijau, buvo Izraelio tapytojo Igaelio Tumarkino (1933–2021). Jį turiu savo namuose Niujorke.
Vieną dieną Dorit man pranešė, kad leidykla jai užsakė parašyti knygą apie žydų dailininką Osiasą Hopshtaterį. Juokdamasis jai pasakiau, kad jis – mano pacientas, galiu supažindinti.
Nupirkau keturis jo paveikslus, juos turiu namuose Niujorke, o Dorit apie jį parašė knygą. Visa tai susiklostė atsitiktinai. Nors O.Hopshtateris – ne Ch.Soutine’o draugas, darbų negaliu parduoti, dovanoti.
Tikram kolekcininkui meno kūrinys tampa kaip šeimos narys, todėl jie turi būti pas mane. Bet mažą dalį atsivežiau ir į Lietuvą.
– Kaip į jūsų globą pateko iš Lietuvos žydų kilusio, Paryžiuje kūrusio ekspresionisto tapytojo Ch.Soutine’o darbai?
– Sakyčiau, turiu chronišką „soutinitis“ uždegimą, tai sunkiai išgydoma liga, tokia kaip pleuritis (plaučių tuberkuliozė) ar tendinitis (sausgyslių uždegimas).
Ch.Soutine’u „susirgau“ 1978–1979 metais Tel Avive susidraugavęs su amerikiečių kilmės galerininku. Jis mane supažindino su Jacques’o Lipchitzo (1891–1973), gimusio Druskininkuose, kūryba, nes draugavo su jo dukterimi Niujorke.
Kai galerininkas sužinojo, kad esu iš Lietuvos, net aiktelėjo: ten yra daug dailininkų, girdėjai apie Ch.Soutine’ą? Tada pirmąkart apie jį išgirdau. Pradėjau ieškoti, kas tas Ch.Soutine’as, kas J.Lipchitzas, nes Lietuvoje nežinojome tokių menininkų.
Į Tel Avivo muziejų ėjau su mintimi, kad pamatysiu Ch.Soutine’ą. Jau iš toli matau paveikslą ir einu tiesiai į jį. Kažkas man tarsi sukuždėjo, kad eičiau tiesiai, ir aš staiga atsidūriau prieš ankstyvąjį jo portretą, tapytą 1916 metais. Nuo tada ėmiau visur ieškoti šio kūrėjo darbų.
Tame muziejuje buvo nurodyta, kad Ch.Soutine’as – prancūzų tapytojas. Po to nuvykau į Jeruzalės muziejų, jame parašyta, kad Ch.Soutine’as – lietuvių menininkas. Po kiek laiko atsidūriau Haifoje, muziejuje buvo keturi jo paveikslai. Ten parašyta, kad jis – prancūzų menininkas. Niekaip nesupratau, kodėl Ch.Soutine’as pristatomas skirtingai. Ėmiau ieškoti literatūros apie jį.
Net viena lietuvė galerininkė pastebėjo, jog aš perku Ch.Soutine’o darbus dėl to, kad vienas jo tapytas portretas – tarsi mano atvaizdas. Apie tai negalvojau, bet galerininkė tarsi mane įkalbėjo pripažinti tiesą.
Ten pavaizduotas vyro veidas, rankos, o aš gydau žmones rankomis. Šį darbą nusipirkau prieš penkiolika metų.
Jo istorija labai įdomi – dokumentuose nurodyta, kad šį paveikslą 1933 metais Niujorke įsigijo amerikiečių kompozitorius litvakas Georgesas Gershwinas (1898–1937).
Po jo mirties tą paveikslą paveldėjo sesuo, ištekėjusi už pianisto, kilusio iš Vilniaus. Tas kūrinys perėjo į kitą litvakų šeimą. Jiems mirus šis paveikslas niekada nebebus paleistas iš Lietuvos žydų rankų.
Ch.Soutine’as devyniasdešimčiai procentų darbų nesuteikdavo pavadinimo, retai pasirašydavo juos, tad ir pirmasis, atsidūręs mano kolekcijoje, – be pavadinimo.
– Kaip nustatote, kad tai tikrai to autoriaus darbas?
– Kaip žinoti, kad, tarkim, tai Pablo Picasso ar ne Pablo Picasso, nes daug kas gali pasakyti, jog turi jo darbą? Tokiu atveju pirmiausia bet kokį meno kūrinį reikia parodyti ekspertų komisijai Prancūzijoje. Ji po savaitės ar dviejų parašo laišką, kuriame patvirtina arba paneigia autorystę.
Pirma, Ch.Soutine’o vibracijas jaučiu iš toli. Antra, be to dokumento Ch.Soutine’o darbai neturi jokios vertės. Jeigu nori parduoti ar pristatyti aukcione paveikslą, turi turėti ekspertų laišką.
Du Ch.Soutine’o paveikslus iš Lietuvos vežiau tikrinti, nors ir buvo sakoma, kad tai būtent to tapytojo darbai. Patikrinus paaiškėjo, kad ne.
– Po Ch.Soutine’o mirties neparduotų darbų buvo vos 4. Ar sunkiai sekėsi jo palikimą susigrąžinti į savo rankas?
– Jo darbų ieškau penkiolika metų ir kas pusmetį gaunu laiškų, kad kas nors norėtų man parduoti Ch.Soutine’ą.
Kiekvienais metais gaunu knygą apie Ch.Soutine’ą, tad turiu apie dešimt įvairaus žanro kūrinių – romanų, novelių. Rašytojai fantazuoja apie Ch.Soutine’ą. Šveicarų rašytojo Ralpho Dutli knyga „Paskutinė Sutino kelionė“ prieš penkerius metus išversta į lietuvių kalbą.
Kaip ir minėjau, turiu nuolatinį uždegimą – „soutinitis“, tai baisu. Būtent menotyrininko Antano Andrijausko knyga „Litvakų dailė L’ecole de Paris aplinkoje“ mane uždegė dar labiau ieškoti meno darbų ir sukėlė vadinamąjį „soutinitis“.
Jo padariniai akivaizdūs – pastaruosius dešimt metų per Ch.Soutine’o gimtadienį sausio 13-ąją mano namuose Niujorke renkasi menui neabejingi žmonės, dalijamės naujienomis, keičiamės informacija. Dabar kolekcionuoju Ch.Soutine’ą ir draugus, nes noriu sužinoti, su kuo jis turėjo ryšį.
Pastebėjau, kad mano mėgstamas dailininkas buvo primityvus, nors turėjo talentą. Aš neturiu to talento, bet taip pat esu labai paprastas, kaip ir Chaimas, kilęs iš kaimo. Juk Alytus nebuvo didelis miestas kaip Vilnius ar Kaunas.
Kuo daugiau skaitau apie Ch.Soutine’ą, tuo labiau matau, kad turiu nemažai sutiniškumo: esu paprastas, valstietiškas, užsispyręs kaip lietuvis ir žydas. Jeigu ką nors nutariu daryti, darau iki galo.
– Ar degdamas kolekcionavimo aistra pagalvojate, kam galėtumėte perleisti visa tai?
– Tai didelė problema.
– Kiek turite Ch.Soutine’o darbų?
– Krepšinio komandą su atsarginiais žaidėjais.
Kai religingo žydo klausia, kiek turi vaikų, jis atsako: turiu, bet jei Dievas duos, bus dar.
Taip ir aš. Kai ką pasiėmiau iš lietuvių katalikų, kai ką – iš izraeliečių, kai ką – iš tikinčių žydų. O dabar domiuosi budizmu, matau, kad ir iš ten galima pasiimti gerų dalykų.
– Prieš mums susitinkant žaismingai užsiminėte, kad papasakosite ne tik apie meno kolekciją, bet ir kiek turėjote žmonų, kiek turite nesantuokinių vaikų.
– Buvau vedęs tiktai vieną kartą. Vaikų neturiu. Mano vaikai – paveikslai.
Buvusi mano žmona – vilnietė pianistė Golda Vainberg-Tatz (64 m.). Ji dažnai groja Lietuvoje. Mudu susipažinome Jeruzalėje, kartu pragyvenome apie dvidešimt metų.
Kaip ir daugumai muzikantų, jai svarbiausia karjera, o aš užsidegiau meno kolekcionavimu, tai irgi yra tam tikra karjera, liga. Kai šeimoje susitinka du žmonės, atkakliai siekiantys savo profesinių tikslų, tampa rizikinga. Ji turi tikslą kuo daugiau būti scenoje, o aš turiu tikslą ant sienų pakabinti kuo daugiau „sutinukų“ (Ch.Soutine’o ir jo draugų kūrinių).
– Be moterų būtų sunku gyventi.
– Tiesa. Aš myliu žmones, o moteris – labai. Tai labai svarbu. Man pasisekė, kad turiu draugę Inesą. Ji – vilnietė, maišyto kraujo. Kai atvyksta pas mane į Niujorką, matau, kad po trijų mėnesių jau nori bėgti į Vilnių.
Ji bando būti mano kolekcijos vadybininke. Kitos veiklos Inesa neturi, visą laiką skiria kolekcijos reikalams, juk man priklauso apie du šimtus paveikslų. Tai kaip muziejus, kiek yra darbo!
Turiu sekretorę, bet ir Inesa man daug padeda. Nupirkti paveikslą nėra paprasta, ne taip, kaip kitą daiktą – nupirkai ir išėjai. Tai – logistika. Kol nuperki, keliskart reikia bendrauti su pardavėju. Kai nuperki, galvok, kaip atgabenti. Tuos darbus atlieka sekretorė. Inesa viską koreguoja, tikrina, daro sąrašus, tvarko kartoteką. Ji apie paveikslus žino ne mažiau negu aš. Su ja kartu esame aštuonerius metus.
Vasaromis grįžta prie giminės šaknų
S.Tacas vasaras praleidžia Lietuvoje, čia kartais atvyksta ir žiemą. Bet didžiąją metų dalį kineziterapeutas būna JAV, Niujorke, nes dar dirba klinikoje.
Ar dažnai Samuelis vaikšto giminės takais Lietuvoje? Alytuje litvakas viešėjo 2022 metais, kai surengė Ch.Soutine’o parodą.
Nors 1970 metais S.Tacas su tėvais iš Alytaus persikėlė į Kauną, šeimos bute giminės pėdsakų neliko – paskutinis šiame name gyvenęs Samuelio brolis miręs. S.Taco senelio namas Girkalnyje netoli Raseinių prieš pusmetį sudegė.
Atvykęs į Lietuvą S.Tacas apsistoja Vilniuje – čia prieš keletą metų įsigijo butą: „Aš kaip Ch.Soutine’as sakau: ačiū Dievui, nes pagaliau uždirbau.“
S.Tacas Vilniuje jaučiasi kaip namuose, nes eidamas gatve dažnai sutinka pažįstamų, kuriuos gali užkalbinti. „Jaučiuosi patogiai bendraudamas lietuvių kalba kur nors kaime ar mieste. Juk čia užaugau. Penkios giminės kartos gyveno Lietuvoje, mano promočiutė kalbėjo lietuviškai“, – pabrėžė litvakas.
Lietuvos išeivis – garsus už Atlanto
Alytuje gimęs S.Tacas padarė puikią karjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kaune jis įgijo gydomosios fizkultūros specialybę, kurortinio gydymo mokėsi iš garsiojo Karolio Dineikos, Maskvoje gilinosi į manualinę terapiją.
1973 m. emigravo į Izraelį, kur studijavo fizioterapiją, mokėsi Rytų medicinos paslapčių. 1984 m. persikėlė į Niujorką, ten gyvena ir dirba iki šiol.
Išeivis iš Lietuvos yra gerai žinomas Niujorko kineziterapeutas, teikia pagalbą šokėjams, muzikantams ir kitiems atlikėjams, kurie turi fizinės sveikatos problemų.
Domėdamasis Rytų medicina S.Tacas sukūrė išskirtinę kūno derinimo programą, o kaip kineziterapeutas yra padėjęs ne vienai pasaulio garsenybei. Jo kabineto duris yra varstę kompozitorius Andrew Lloydas Webberis, baleto šokėja Nina Ananiašvili, aktorė Kathleen Turner, taip pat tokie pasaulinio lygio atlikėjai kaip violončelininkas Mstislavas Rostropovičius.
Pastebėjęs, kad būtent tokios pagalbos trūksta Lietuvoje, garsus litvakas prieš kelerius metus nusprendė įsteigti fondą „TATZ“ ir teikti paramą ne tik menininkams gydyti, bet ir specialistų, galinčių teikti tokį gydymą, kvalifikacijai kelti.
