Nelaimė Kareną ištiko prieš daugiau nei trejus metus. Lemtingą 2020 m. kovo 22 d. berniukas su mama viešėjo pas senelius Švenčionių rajone. Vaikas, kuriam tuo metu buvo aštuoneri, nuėjo pašnekinti senelių šuns, Kaukazų aviganio mišrūno, su kuriuo iki tol nuolat žaisdavo ir gerai sutarė. O tąsyk nežinia kodėl šuo berniuką baisiai sukandžiojo, ypač smarkiai sužalotas jo veidas.
Laimei, rega ir klausa liko nepažeista, bet veidas buvo nusėtas randais, o ypač kliuvo ausims – iš vienos ausytės išorinės dalies beveik nieko nebeliko.
Dabar daug laiko ligoninėse praleidęs ir tris operacijas Lietuvoje bei keturias Vokietijoje patyręs Karenas atrodo gerai, užsienyje atlikta ausų rekonstrukcija buvo sėkminga. Tiesa, yra ir sunkiai įsivaizduojamų nesklandumų – kadangi oda ant ausyčių buvo atsodinta nuo galvos, ant jų dalies auga plaukai ir tenka juos kruopščiai šalinti. Be to, vienos akies vokas persodinus audinius iki galo neatsistatė ir ta akis dabar labai jautri, bet tikimasi, kad vaikui paaugus tai susitvarkys.
„Dabar viskas gerai, palyginus su tuo, ką teko ištverti – operacijos buvo sudėtingos, kartojamos kas pusmetį, ir, būdavo, tik atslūgsta skausmai, vaikas atsigauna po vienos inervencijos – ir jau reikia ruoštis kitai... Ausyčių atstatymui reikėjo rekonstrukcijai imti šonkaulių kremzlių dalis bei krūtinės odą – tai reiškia gilias žaizdas, po to reikėjo saugoti, kad vaikas kur netyčia neužsigautų...“ – atsiminė mama.
Tačiau dabar medikai jau leido Karenui ne tik nesisaugoti saulės, bet ir daryti viską, ką daro jo bendraamžiai. Berniukas labai džiaugiasi tuo, kad nuo rudens gali keliauti į futbolo treniruotes.
Į mokyklą eiti noru jis netrykšta, bet mama pasidžiaugė tuo, kad mokykloje per visą gydymosi laikotarpį viskas klostėsi gerai. „Dabar daug kalbama apie patyčias mokykloje, bet Kareno atveju per visus trejus metus niekas jam jokio blogo žodžio nepasakė, nepastūmė (juk taip nutinka ir netyčia), atvirkščiai, mokykloje visą laiką jautėme bendruomenės palaikymą“, – sakė Jekaterina.
Šunų baimė jau praėjo
Karenas turi draugų ir dėl savo išvaizdos nekompleksuoja, kaip kad buvo iš pradžių. „Lankėmės ir pas psichologę – juk vaikystės traumos gali atsiliepti suaugus, bet kol kas, atrodo, viskas vyksta sklandžiai. Padirbėjęs su psichologe Karenas jau neturi ir baimių, kaip kad buvo po nelaimės – jis buvo pradėjęs bijoti ir tamsos, ir likti vienas kambaryje, o ypač šunų – būdavo netgi taip, kad jei eidami gatve pamatydavome priešais ateinantį žmogų su šunimi, mes pasukdavome kitu keliu“, – atsiminė Jekaterina.
Dabar Karenas vėl labai myli šunis, būna, gatvėje žmogaus paklausia, ar galima paglostyti jo simpatišką augintinį.
Apie baisųjį įvykį jiedu su mama daug nešneka. „Paskutinis kartas buvo, kai prieš kelias savaites jis kažkodėl manęs paklausė, ar tas šuo, kuris jam taip padarė, dar yra gyvas. Aš atsakiau tiesą – aš to nežinau. Po to įvykio šunį kurį laiką stebėjo veterinarai, vėliau jas buvo išvežtas į kažkokią prieglaudą“, – sakė Jekaterina.
Į savo tėvų sodybą, kur visai tai nutiko, ji su Karenu iki šiol vengia važiuoti – ne dėl to, kad sūnus to nenorėtų ar kad būtų susipykusi su savo tėvais, tačiau kai kartą ten nuvyko, pati jautėsi labai nejaukiai, atrodė, kad vėl gali nutikti kažkas baisaus.
Paneigė mitą apie lietuvius
Jekaterina iki šiol labai dėkinga visiems žmonėms, kurie finansiškai prisidėjo prie Kareno gydymo užsienyje.
„Aš visą laiką buvau Lietuvos patriotė, bet kai po nelaimės sužinojau, jog čia mums reikiamos operacijos neatliekamos, nors jos daromos Anglijoje, Vokietijoje ir kitur, kurį laiką jaučiau apmaudą, kad mes gyvename čia. O tada geri žmonės ištiesė pagalbos ranką, ir reikiamą gydymą mes gavome – taip, ko gero, nebūtų nutikę didelėje šalyje, kur mūsų atvejis būtų ištirpęs tarp daugybės kitų sergančių vaikučių... Iki šiol jaučiuosi labai skolinga Lietuvos žmonėms, kad jie mums taip padėjo susitvarkyti gyvenimą“, – sakė Jekaterina.
Norėdama grąžinti skolą, ji stengiasi būti naudinga kitiems – savanoriavo Raudonajame Kryžiuje, vyko su liuteronų bažnyčios atstovais į Ukrainą, kur meldėsi ir dalijo maisto davinius.
„Sakoma, kad lietuvis džiaugiasi, kai dega kaimyno namas. Aš manau, kad tai visiška netiesa – kai nutinka tikra nelaimė, lietuviai labai atjaučia ir padeda“, – patikino Jekaterina.
