Trisdešimtmetį perkopusi iš Vilniaus kilusi atlikėja daugiau kaip dešimt metų savo dainas kuria ir leidžia Londone. Jos kūryboje susipina popmuzikos, „dream pop“, elektroninės ir ambientinės muzikos stiliai.
Kuriant ambientinę, arba atmosferinę, muziką daug dėmesio skiriama garsams. Ritmas, aranžuotė ir melodija nėra esminiai dalykai.
Vos pasirodžiusios Freyos Alley dainos suskamba radijo stotyje „BBC Radio Kent“, nepriklausomose Australijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių muzikos platformose. Užsienio radijo grojaraščiuose jau atpažįstamas atlikėjos balso tembras pelnė kritikų simpatijas.
Artimieji, ilgamečiai draugai, bičiuliai ją vadina Kamile, tačiau Londone nauji pažįstami, ypač muzikos pasaulio atstovai, kreipiasi sceniniu vardu. Kadangi su Kamile daug kalbėjomės apie muziką, Vilniuje užaugusią dainininkę vadinsiu Freya Alley.
Paklausta, kas jai įkvepia drąsos, kurios trūko ankstyvoje jaunystėje, siekti muzikinių svajonių, neišsigąsti konkurencijos atlikėjų perpildytoje Anglijoje, kaip vėliavą nešti savo iškristalizuotą kūrybinį stilių ir ryškų įvaizdį, Freya Alley prisipažino, kad labiausiai ją skatina supratimas, jog gyvenimas yra trumpas: „Vidutiniškai žmogus gyvena 80 metų – 29 tūkstančius 200 dienų, ir tai yra optimistinis variantas. Paskaičiuokite, kiek jau nugyvenote ir kiek dar liko. Kai apie tai pagalvoju, visi nereikšmingi dalykai pranyksta, norisi kiekvieną dieną išnaudoti maksimaliai.“
Dainų ji nerašo greitai ir impulsyviai. Freya Alley siekia idealo – kiekvienas kūrinys į viešumą paleidžiamas tik tuomet, kai visos dėlionės detalės sugula į vientisą muzikinį paveikslą: „Noriu, kad klausytojai pajustų dainoje užšifruotą žinutę. Tikiuosi, kad tai taps tarsi užuovėja ir prieglobsčiu, kuris padės atidžiau pažvelgti į save.“
Atlikėja palankių įvertinimų sulaukia nuo karjeros pradžios. Pirmasis lietuvės kūrinys „Summer“ („Vasara“), išleistas kartu su brazilų prodiuseriais Cezarani ir Maoli, muzikinėse platformose sulaukė beveik 250 tūkstančių klausytojų.
Kita autorinė daina „Anymore“ (liet. „Daugiau ne“), įrašyta su vienu žinomiausių Belgijos elektronikos atlikėjų Maximu Lany, yra pasiekusi daugiau nei 130 tūkstančių klausytojų.
Freya Alley yra bendradarbiavusi su tokiais žinomais prodiuseriais kaip Robas Daviesas (dirbo su Kylie Minogue), Andy Whitmore’as (dirbo su Peteriu Andre), Penny F (dirbo su Lana Del Rey), Laurence’as Hobbsas (dirbo su Samueliu Fredericku Samu Smithu), Jamie Sellersas (dirbo su Eltonu Johnu, Edu Sheeranu).
Šių metų birželį Freya Alley pristatė vasariškos meilės ir gyvenimiškos patirties įkvėptą kūrinį „Castles in the Sand“ („Smėlio pilys“).
„Naujausios dainos žodžiuose susipina meilė, vilčių ir planų kupini jausmai. Bet meilei kartais nelemta sulaukti atsako, tad ji būna pasmerkta likti tik prisiminimu“, – apie savo kūrinį pasakojo atlikėja Freya Alley.
Neatsitiktinai šios dainos vaizdo klipas nukelia į pasaką – atlikėja primena nežemišką fėją ar iš praeities nužengusią princesę, išnyrančią lyg iš rūko. Savo muzikiniame klipe, kuriame gausu tarsi į kitą erdvę nukeliančių vaizdų, atlikėja metaforiškai sako, jog, kad ir kokia tauri meilė būtų, ji iš gyvenimo gali pasitraukti taip pat greitai kaip ir pasibeldė į širdį.
Vizitine kortele klausytojams galėtų būti Freyos Alley daina „Big Wild World“ (liet. „Didelis platus pasaulis“). Šį kūrinį įkvėpė meilės sau susigrąžinimas ir pripažinimas, kad svarbiausia yra išlikti savimi: „Anksčiau klaidžiojau kūryboje, mechaniškai dariau kuo daugiau, bet tarsi buvo vis kažko negana, tarsi būčiau ne tokia, kokia esu. Pradėjau stebėti save, aplinką, analizuoti, kaip mano sprendimai kuria realybę, kurioje gyvenu, kaip mano pačios mintys mane žlugdo.
Vieną rytą atsistojau prieš veidrodį ir tol įdėmiai žiūrėjau sau į akis, kol išorinis pasaulis išnyko. Tuomet viduje išgirdau gražią melodiją ir pirmo posmelio žodžius. Pirmą kartą taip jaudinausi, nes žinojau, kad įvyko kažkas magiško ir pati daina tarsi susikūrė per mane.“
Dainininkės tėvas – Seimo narys, buvęs europarlamentaras Zigmantas Balčytis (69 m.) – džiaugiasi dukros Kamilės pasiekimais. Šią vasarą feisbuke politikas parašė: „Retai dalinuosi asmeninio gyvenimo akimirkomis, tačiau labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo dukra Kamile (sceninis vardas Freya Alley), kuri prieš kelias dienas išleido naują dainą „Castles in the Sand“.“
Paklausta, ar tėvo žinomumas kaip nors prisidėjo prie jos karjeros, Freya Alley nusijuokė: „Greičiau buvo priešingai. Augdama šeimoje, kur tėtis autoritetas ne tik man, bet ir daug kam visuomenėje, varžiausi drąsiai skleisti savo, kaip dainininkės, sparnus. Bijojau – jei nepasieksiu aukštos kartelės, galiu būti kritikuojama, nesuprasta, lyginama su savo žinomu tėčiu.
Niekas nesakė, kaip turiu elgtis, bet natūraliai prisibijojau viešumo, stengiausi neišsišokti, gal man tuo metu atrodė, kad kokiu nors netinkamu žingsniu galėčiau pakenkti rimtam tėčio įvaizdžiui.
Jo padėtis visuomenėje mane kiek trikdė, stabdė rizikuoti. Norėjau likti šešėlyje, ilgai niekam net nesakiau apie vokalinius troškimus, slėpiau, kad rašau dainas. Kai esi jaunas, viskas atrodo baugu, trapu. Dabar viskas atrodo kitaip. Artimieji mano veikla džiaugiasi, palaiko, o tai geriausias įvertinimas. Muzikos kūrimas – individualus procesas, tad jie daug neklausinėja, tik laukia gražių rezultatų.“
Vaizdo klipuose Freya Alley renkasi efektingą teatrališką įvaizdį. Natūralius garbanotus ilgus plaukus puošia gėlių vainikais, pasirodo vilkėdama įspūdingus, lyg iš tolimų amžių glūdumos atkeliavusius drabužius, renkasi ryškų, blizgų makiažą, stengiasi kuo labiau išryškinti akis: „Man patinka žėrėti, šviesti, pabrėžti moteriškumą. Jaučiu trauką kristalams, gamtai ir nematerialiam pasauliui, tad visa tai atsispindi ir mano stiliuje.“
– Kiek vaizdo klipuose vaizduojamas personažas, persmelktas magijos, artimas jūsų asmenybei?
– Ten manęs daug. Nemėgstu apsimetinėti. Nuo mažens atrodžiau išskirtinai, ryškiai. Taip pat tikiu, kad kiekviena moteris yra deivė, karalienė, išskirtinė esybė, turinti dieviškų galių. Tik apie tai kasdienybėje negalvojame. Mane vargintų man nepriimtinas įvaizdis.
Vaizdo klipas leidžia viską parodyti meniškiau, gražiau. Kūrėjas turi atsiriboti nuo buities ir perteikti klausytojui meninę pusę, kad jis geriau suvoktų kūrinio prasmę, išgyvenimus, jausmus. Tad teatrinis kostiumas man padeda geriau atskleisti kūrinį.
Žinoma, esu žmogus su visiems įprastomis problemomis, buitimi, niūria nuotaika, todėl kartais norisi pakilti virš žemės, atitrūkti. Aš ir natūraliai esu šiek tiek atitrūkusi, man kartais sunku suprasti žemiškus dalykus. Visada patikdavo mistiniai dalykai, pasakos, paslaptys. Nepatinka šablonai, taisyklės, rėmai. Tokia mano pasaulėjauta.
– Gal muzikinį talentą paveldėjote iš artimųjų?
– Mano močiutė turėjo gražų balsą, senelis grojo akordeonu – nuo mažens buvau apsupta muzikos. Kaip ir daugelis bendraamžių, lankiau muzikos mokyklą, grojau pianinu, dainavau popšou ansamblyje pas Alfonsą Peniką, vėliau mokiausi vokalo pas Nijolę Maceikaitę. Visas laisvalaikis buvo skirtas muzikai.
Penkiolikos metų, kaip dažnai nutinka paauglystėje, mane apėmė liūdesys. Pradėjau ieškoti vietos po saule, susidomėjau dainuojamąja poezija. Gražiausios man buvo šviesaus atminimo Vytauto Kernagio, Andriaus Kulikausko, Sauliaus Mykolaičio dainos. Paslapčia pradėjau kurti melodijas eilėraščiams, o netrukus ir pati rašyti dainas.
Žinoma, dauguma jų neišvydo dienos šviesos, bet man tai buvo neįkainojami pirmi žingsniai į muzikos pasaulį.
– Ar vėlesnis kelias buvo vingiuotas?
– Buvo ne tik vingiuotas, bet ir ilgas. Turėjau visokių abejonių, kad nesu pakankamai talentinga, graži ir tinkama scenai, kad tai skirta tik išrinktiesiems.
Mano tėvai – ne menininkai, tad namuose nemačiau pavyzdžio, kaip turėtų atrodyti menininko aplinka, pasaulėžiūra. Tėvai nuoširdžiai palaikė mano susidomėjimą muzika, nors greičiausiai nemanė, kad užaugusi sieksiu aukštumų. Tikriausiai manė, kad aistrą dainavimui nustelbs realybė ir tai liks tik pomėgis arba vaikystės prisiminimas.
Pabaigusi vidurinę mokyklą Vilniaus universitete studijavau politologiją. Mokytis buvo įdomu, nors abejojau, kad ateityje gilinsiuosi į šią sritį. Kurį laiką tarp manęs ir muzikos įsivyravo pauzė. Gal svajones stabdė baimė, ar pavyks ko nors pasiekti, ar muzikinis kelias nebus per sunkus, dvejones aitrino ir bėgantys metai.
Bet širdyje kirbėjo nuojauta, kad kokiu nors būdu sulauksiu progos dainuoti.
– Svajonių išsipildymo nutarėte siekti ne gimtinėje.
– Neplanavau ilgam išvykti iš Lietuvos, tačiau kai kuriuos nutikimus sunku paaiškinti. Po studijų ilgai negalvojusi susikroviau lagaminus, nusipirkau bilietą į vieną pusę ir išvykau į Londoną.
Anksčiau tame mieste nebuvau buvusi. Anglijos sostinėje jau kurį laiką gyveno pusbrolis su pussesere, tad galėjau pas juos apsistoti.
Į Londoną vykau pamatyti pasaulio, apie norą prasimušti į muzikos pasaulį garsiai nekalbėjau, bet pasvajodavau dažnai. Turėjau atsarginį variantą – maniau, jeigu nepatiks, grįšiu.
Iš pradžių Londone jaučiausi kaip sapne. Buvo visokių laikotarpių, nuotaikų, kai jaučiau ilgesį, kad esu toli nuo šeimos, draugų. Tačiau nepasidaviau savigailai, judėjau į priekį.
– Kaip jūs svetur ieškojote nišų dainuoti?
– Kai tik atvykau, turėjau daug vilčių, kad pasiseks. Eidavau į renginius, koncertus, susipažindavau su žmonėmis iš muzikos pasaulio. Man padarė įspūdį, kad Londone daug vietų, kur muzika skamba gyvai, o galimybę pasireikšti turi pradedantys dainininkai.
Tokiuose renginiuose gali tikėtis atkreipti į save dėmesį, surasti bendraminčių. Bet niekas neįvyksta per naktį. Man viskas sklandžiau pradėjo judėti, kai ėmiau dirbti su žymiu prodiuseriu L.Hobbsu. Mes bendradarbiaujame iki šiol.
– Per kiek laiko išgryninote savo muzikos stilių?
– Esu bandžiusi visokius stilius. Vieni žmonės sakydavo, kad taip geriau, kiti, jog kitaip. Iš pradžių klausiau, ką kiti mano. Tačiau bandydama aprėpti kuo daugiau, visiems įtikti įsisukau į chaosą.
Per tam tikrą laiką išsigrynino dabartinis mano dainų stilius. Kai esi taikoje su savimi, žinai, kaip tinkamai turi elgtis, supranti, kad svarbiausia yra telktis į vidų, o ne į išorę.
Nustojau blaškytis, klausyti aplinkinių patarimų. Atlieku tik savo kūrybos dainas. Dainuoju anglų kalba. Daugiausia koncertuoju Anglijoje festivaliuose, įvairiuose renginiuose. Taip pat organizuoju renginius, seminarus.
– Jau galite pragyventi iš muzikos?
– Ir taip, ir ne. Muzikoje niekas kas mėnesį nemoka pastovaus atlyginimo. Nemažai laiko muziką derinau su darbu visu etatu vienoje baldų įmonėje.
Džiaugiuosi, kad gelbėja pajamos, kurias gaunu organizuodama ir vesdama renginius, ne tik muzikinius, bet ir seminarus, kūrybines dirbtuves. Daug laiko praleidžiu muzikos įrašų studijoje, kurioje turiu darbų, susijusių ne tik su mano muzika.
– Kokia yra jūsų diena?
– Iš ryto einu į sporto klubą, grįžusi ramiai pavalgau, paanalizuoju savo savijautą, apgalvoju dienos darbus ir dažniausiai visai dienai einu į studiją arba užsiimu renginių organizavimu. Stengiuosi suktis kūrybinėje aplinkoje ir visuomet mokytis ko nors naujo.
– Kas atsiranda pirma – melodija ar tekstas?
– Darau, kaip jaučiu. Kai eidavau į darbą nuo ryto iki vakaro, po darbo – į studiją, kurdavau paknopstom, visuomet, rodos, trūkdavo laiko. Dainos gali gimti bet kur, tik vienos išgyvena, o kitos miršta, viena idėja įsikabina į tave, o kita paleidžia.
Prieš rašydama dainą pagalvoju, ką noriu ja pasakyti, kokį jausmą sukelti. Mano kūrybinis procesas tvarkingai netvarkingas: nuo rašinėjimo ant po ranka papuolusio popierėlio važiuojant traukiniu iki kruopščių šlifavimų išgaunant galutinį rezultatą.
Dažniausiai pradedu kurti nuo melodijos. Kai pajuntu, kad ji sutampa su mano emocijomis, imuosi žodžių. Mano dainos lyriškos ir liūdnos, tad kurti geriau pavyksta, kai liūdna. Kai linksma, norisi užsiimti kuo nors kitu, bendrauti, dainuoti, šokti.
– Kaip prisiviliojate liūdesį? Gal sąmoningai jo ieškote, gal jis susijęs su meilės praradimais?
– Dainos atsiranda iš prisiminimų, keliančių ilgesį. Mano gyvenime buvo visko. Teko gydyti ir skaudžias išsiskyrimo žaizdas.
Man nereikia liūdesio prisivilioti, visada savyje jį nešioju ir panaudoju, kai reikia.
– Ar užplūsta pamąstymai apie šeimą, vaikus, sėslesnį gyvenimą?
– Stengiuosi negalvoti penkerius ar dešimt metų į priekį. Būna, kad paskrajojame padebesiais, bet tenka skaudžiai nusileisti ant žemės. Kur kas svarbiau iš esamų situacijų pasiimti viską, kas geriausia. O jei nėra gerai, stengiuosi situaciją keisti ir neapsikraunu minčių raizgalynėmis.
– Kas jums svarbu partnerystėje? Ko nepakenčiate?
– Man svarbu laisvė. Nesuprasčiau kontroliavimo, tikrinimo. Nieko jėga neprisaugosi. Jei žmogus norės kitur išeiti, išeis. Manęs turbūt niekas nesustabdytų, jeigu tai, ką darau ar kur esu, netinka ar nepatinka. Tad ir santykiuose svarbu supratimas, pagarba.
– Kaip Londone atrodo jūsų namai?
– Nuomojuosi būstą netoli centro. Gyvenu triukšmingame jaunimo pamėgtame rajone, kur daug barų, kavinių, parkų, turgelių, vyksta įvairūs renginiai.
Netoli mano namų yra gėlių turgelis, sekmadieniais ten einu pasisukioti, pasikelti nuotaikos, nes gražu. Labai mėgstu gėles. Juokauju, kad mano namuose vazos neliūdi. Nelaukiu, kol kas nors padovanos gėlių, pati nusiperku. Jos suteikia jaukumo.
– Ar sudėtinga įsisukti į Londono menininkų grietinėlės ratą?
– Kad patektum į svarbų renginį, turi turėti pažinčių. Esu buvusi keliuose svarbiuose privačiuose renginiuose, kur buvo ir žymesnių muzikos pasaulio atstovų. Ten garsius prodiuserius, vadybininkus, jei niekas nepristato, sunku atskirti. O kaip save toje žmonių masėje išskirti?
Pirmiausia turi maloniai bendrauti, nes dainuojančių daug. Turi žinoti, kas esi ir ko nori. Kartais per naivumą galima patekti į nemalonias situacijas. Turi būti tvirtas, neužkibti ant lengvų pažadų.
Meno pasaulyje galima sulaukti naudingos paramos, postūmio į priekį, tačiau galima patekti ir į apgaulės pinkles, kai norima tavimi pasinaudoti. Ar man teko atsidurti dviprasmiškose situacijose? Stengiuosi neprarasti sveikos nuovokos, pajausti, ko žmogus iš tikrųjų iš tavęs nori, – ar kartu rašyti muziką, ar turi kitų minčių. Galima sumeluoti, bet skleidžiamos energijos paslėpti neįmanoma. Tikiu nuojautos galia, tad jei sugebame klausytis savo vidaus, galime išvengti daugelio nemalonių situacijų.
– Kas sumanė jūsų sceninį vardą?
– Mintis kilo seniai. Freya – skandinavų deivė, siejama su grožiu, vaisingumu, meile, auksu, magija. O Alley pasirinkau kaip gražiai skambantį derinį. Bet Lietuvoje su sceniniu vardu nutinka kuriozų. Prisimenu, per vieną koncertą nutarė mane sulietuvinti – pristatydami pavadino Frėja Alėja ir labai pralinksmino.
– Kaip kuriate vaizdo klipus, kas sugalvoja istoriją, jūsų meninį įvaizdį?
– Visada turiu idėją, kuria pasidalinu su kitais. Kalbant apie naujausią dainą, buvo kelios idėjos, žinojome, kaip filmuosime, bet viskas pavyko gražiau ir lengviau, nei tikėtasi.
Dainos „Black Hole“ (liet. „Juodoji skylė“) mistiškas vaizdo klipas buvo kuriamas naktį miške. Protarpiais net buvo nejauku, nes tamsiame miške apšvietimui buvo naudojamos tik filmavimo lempos, o komanda stengėsi būti tyliai, todėl buvo girdėti tik gamtos garsai, kurie sukėlė netikėčiausių minčių ir pojūčių. Rezultatas išėjo puikus.
– Ko Anglijoje labiausiai trūksta iš Lietuvos?
– Lietuvos laukų ir pievų. Grįžusi į Vilnių visada einu į knygyną, nes mėgstu skaityti lietuvių rašytojų knygas. Bet labiausiai Londone man trūksta namų jausmo. Vilniuje vaikščiodama visada sutinku pažįstamų, atrodo, lyg visi būtume viename burbule, jausmas labai geras.
Londone turiu draugų, bendraminčių ratą, bet vis tiek trūksta tam tikro saugumo, ten viskas toli, sunkiau susitarti ir susitikti, neaplėksi visko taip paprastai kaip čia. Ten dažniau esi vienas.
Tačiau Londone esu laiminga. Jei jausiu, kad būsiu laimingesnė Lietuvoje, sugrįšiu. Leidžiu gyvenimui tekėti sava vaga ir klausytis širdies balso.
