Tačiau pozityvumu užkrečianti kitus mergina pasakojo: „Iki šiol vis dar gyvenu taip, kad skirstau gyvenimą iki avarijos ir gyvenimą po jos. Pradėjau labiau pastebėti mažus dalykus ir jais džiaugtis, mylėti save ir ta meile užkrėsti kitus.“
Nelaimingas atsitikimas įvyko 2021 metais gruodžio 25-ąją, Šv. Kalėdų rytą. Pašnekovė pasakoja, jog tuo metu buvo aplankiusi mamą pavalgyti šventinių pusryčių bei susitiko su vaikystės draugėmis ir susiruošė išvažiuoti pas draugo tėvus.
Kaip mergina teigė: „Buvo graži, saulėta diena, nė minties apie ką nors bloga nebuvo... Ir tada ties Juodkiškio kaimo sankryža sustojau praleisti priešpriešais važiuojančių automobilių, kad galėčiau pasukti į kairę, ir pajutau smūgį į savo automobilio galą.
Iškart įsijungiau avarinį, išlipau iš automobilio, paklausiau, ar niekam nieko neatsitiko, paskambinusi draugui pranešiau, kad atsitiko avarija, ir paprašiau jo atvažiuoti.
Praėjus kelioms sekundėms pajutau, kaip nukritau ant žemės ir be proto suskaudo koją.“
Tuo metu atsitrenkė dar vienas automobilis į kitą, kuris buvo įvažiavęs į jos automobilį. Nuo smūgio mašinos pajudėjo ir merginos koja buvo suspausta tarp dviejų mašinų. Po kiek laiko sužinojo, kad koja buvo sutraiškyta ir beveik „nuplėšta“.
Praėjo jau beveik 2 metai po nelaimingo atsitikimo, bet merginai visi atsiminimai yra švieži, nes iki šios dienos vis dar vyksta gydymas.
Sunkus gydymas
Po avarijos klinikose mergina pragulėjo 3 mėnesius. Pirmą kartą atsisėdo nuleidusi kojas po pusantro mėnesio, atsistoti galėjo dar po savaitės (mindama tik vieną koją).
Su vaikštyne pirmus žingsnius dėliojo beveik po 2 mėnesių, atsistojusi per dieną galėdavo žengti tik keletą žingsnių su priežiūra.
Su ramentais pradėjo nedideliais atstumais vaikščioti liepos mėnesį (beveik 7 mėnesiai po traumos), tolimesnius atstumus įveikdavo vežimėliu, ir taip iki kitos operacijos.
„Po kiekvienos operacijos vis grįždavau į pradinį tašką – nevaikščiodavau, asmeninių poreikių taip pat negalėdavau atlikti be pagalbos. Beveik dvejus metus mano gyvenimas yra kaip amerikietiški kalneliai! Atrodo, parklumpu ir vėl stoju, pakylu kaip Feniksas iš pelenų ir plasnoju, vertinu kiekvieną džiaugsmo trupinėlį, kad ir labai mažą, bet tai ir leidžia nepalūžti“, – pasakoja Meda.
Pirmoji reabilitacija buvo paskirta po pusantrų metų nuo traumos, kadangi kol nebuvo baigtas gydymas, tol negalėjo gauti reabilitacinio gydymo. Pašnekovė labai džiaugiasi, kad reabilitaciniam gydymui pasirinko būtent Palangos reabilitacinę ligoninę, kurioje gavo pačias geriausias procedūras bei priežiūrą. Šiuo metu mergina gydymą tęsia Kėdainių ligoninėje.
Operuodavo net 12 valandų
M. Drujietytė patyrė daug operacijų, dauguma užtrukdavo apie 6–12 valandų.
Per pirmąją jos operaciją amputavo kelio sąnarį, atliko fiksaciją išoriniais strypais bei atliko kraujotakos rekonstrukciją. Kalbėdama apie kraujotakos rekonstrukcijas, mergina išreiškė labai didelę padėką žmonėms – herojams, kurie aukoja kraują, Kauno klinikų personalui bei žmonėms, kurie po avarijos liko neabejingi, sustojo ir suteikė pirmąją pagalbą jai.
Vėliau dėl odos nekrozės buvo uždėtas neigiamo slėgio aparatas, toliau sekė skeltos odos transplantacija, išorinių fiksacijų nuėmimas, blauzdikaulio plokštelės įdėjimas/eliminacija, cementiniai moldai, autodermoplastika, raumenų persodinimas ir kelio sąnario protezavimas.
„Kelias išties ilgas ir skausmingas, bet ne kartą gydytojams sakiau, kad viskas bus gerai!“ – pasakojo M. Drujietytė. Kadangi Meda yra socialiai drausta, visas operacijas dengė ligonių kasos.
Gyvenimas po avarijos
Mergina pradėjo labiau pastebėti mažus dalykus ir jais džiaugtis, mylėti save ir ta meile užkrėsti kitus.
Meda suvokė, kad iki avarijos per daug dalino save į visas puses, gyveno tokiu tempu, kad atrodė, jog bet kurią akimirką tuoj „sprogs“. Po avarijos pasakė sau – viskas!
„Turbūt ne veltui gavau tokią skaudžią pamoką išgyventi, tad dabar, kad ir kokia beviltiška situacija, aš sau neleidžiu, tiesiog nesuteikiu galimybės galvoti, kad kažkas gali atsitikti blogo ar kažkas gali man nepavykti.
Geriausias dalykas, ką gali žmogus padaryti dėl savęs, tai būti pats sau motyvatorius bei tas varikliukas, kuris tiesiog „veža“ tave gyventi!“, – teigė pašnekovė.
