Krimsdama aukštuosius mokslus savęs nerado: į svajonių darbą atvedė karantino veido kaukė

Ne išimtis buvo ir kėdainietė Evelina Čepauskaitė (29 m.), kuri ne iš karto išsirinko sau tinkamą profesiją, bet šiuo metu pagaliau dirba tai, apie ką anksčiau galėdavo tik nedrąsiai pasvajoti.

– Ispanų filologija buvo mano antrosios studijos po mokyklos baigimo. Viskas susiklostė taip, jog baigusi mokyklą be jokios aiškios priežasties įstojau į MRU politikos mokslus, praėjus pirmam pusmečiui supratau padariusi didelę klaidą, tad šias studijas nutraukiau.

Tuo metu neturėjau jokio aiškaus plano dėl ateities, bet žinojau, jog noriu likti sostinėje gyventi. Metus studijas universitete tėvai nepalaikė mano sprendimo ir nutraukė finansinę pagalbą, tad įsidarbinau drabužių parduotuvėje, kad galėčiau save pilnai „išsilaikyti“. Darbas drabužių parduotuvėje man buvo laikina stotelė, kol suprasiu, ką iš tikrųjų noriu studijuoti.

Artėjant stojimams turėjau du variantus – mados dizainas ir ispanų filologija. Mados dizainas buvo mano mokyklos laikų svajonė, apie kurią vis nedrąsiai pasvajodavau, nes tuo metu atrodė, kad neturiu pakankamai talento tam dalykui studijuoti (nors menas man buvo artimas nuo vaikystės, mėgau labai piešti, lankiau dailės mokyklą kelis metus, o ir dailės egzaminą dvyliktoje klasėje išlaikiau šimtuku.). Tikriausiai tuo momentu buvau labai savikritiška ir labai savimi nepasitikėjau.

Tad rinkausi saugesnį ir patogesnį variantą – ispanų filologiją, kadangi ispanų kalba man buvo ir yra iki šiol labai artima. Ispanų kalba išmokau kalbėti dar pirmoje klasėje, kadangi teko Ispanijoje gyventi su tėvais nuo vaikystės, o į Lietuvą grįžau jau būdama paauglė. Taip ir nusprendžiau studijuoti ispanų filologiją Vilniaus universitete. Nors ir dabar nesieju savo ateities su ispanų filologija, studijuoti man šį dalyką tikrai labai patiko.

– Ketvirtame kurse reikėjo pasirinkti praktikos kryptį ir susirasti vietą atlikti praktiką. Aš pasirinkau vertimą, nes mintys būti ispanų mokytoja manęs nesužavėjo. Susiradau vertimo biurą Ispanijoje ir praktiką atlikau nuotoliniu būdu. Tam, kad suderinčiau praktiką tarp universiteto ir vertimo biuro, esančio Ispanijoje, turėjau išversti iš universiteto gautą praktikos sutartį. Jau versdama nemažos apimties sutartį supratau, kad tai yra ne man. Praktiką atlikau, bakalaurą apsigyniau sėkmingai, diplomą padėjau „gulėti“ į stalčių ir išvykau kuriam laikui į užsienį toliau savęs ieškoti.

– Prieš pačią karantino pradžią buvau kuriam laikui grįžusi į Lietuvą, tuo metu neplanavau ilgam čia likti ir turėjau jau nusipirkusi lėktuvo bilietus skristi atgal į Ispaniją. Bet neišskridau, nes prasidėjo karantinas ir užsidarė visur šalių sienos.

Likusi namie, iš neturėjimo ką veikti išsitraukiau tėčio seną siuvimo mašiną, pradėjau žiūrėti siuvimo „tutorial‘us“ „Youtubėj‘e‘ ir siūti. Pirmi gaminiai buvo veido kaukės, vėliau pradėjau taisyti tiek savo, tiek šeimos narių rūbus, ir galiausiai taip gimė noras pasiūti kokį nors gaminį nuo pradžios iki pabaigos savo rankomis. O tam padaryti reikėjo tam tikrų žinių ir įgūdžių, tad ilgai nelaukiau ir įstojau vėl mokytis, tik šį kartą į tai, kas iš tikrųjų mane „vežė“.

– Vaikų dydžio džemperį pasiuvu maždaug per dvi valandas, o suaugusio per tris valandas. Šiuo metu bandau suderinti motinystę ir savo kuriamą drabužių „brand’ą“ – MUYEC. Kol kas viskas vyksta labai iš lėto, kadangi didžiąją savo dalį laiko skiriu sūnaus auginimui. Dažniausiai siuvu tada, kai vaikas miega pietų miego, o kai matau, kad nebespėju su užsakymais, paprašau pagalbos vyro arba sesers. Tada galiu pilnai atiduoti save kūrybai bei siuvimui.

– Įkurti savo drabužių „brand‘ą“, ko gero, norėjau jau tada, kai mokiausi siuvimo amato, tačiau tuomet dar neturėjau aiškios vizijos ar idėjos, todėl baigusi mokslus likau dirbti siuvimo atelje, kur atlikau praktiką. Ten stažavausi, mokiausi ir dirbau pas profesionalius ir kompetentingus kostiumo siuvimo meistrus, kurie mane išmokė to, ko siuvimo mokyklose toli gražu nemoko. Po metų teko iš ten išeiti, nes laukiausi sūnaus ir prasidėjo dekretinės atostogos.

Gimus ir jau paaugus sūnui panorėjau jam nupirkti stilingą bei kokybišką laisvalaikio kostiumėlį. Lietuvos rinkoje neradau nieko, kas patiktų, o „fast fashion‘‘ parduotuvėse geros kokybės bent man nebuvo, tad atradusi laisvą minutėlę nusprendžiau pati pasiūti.

Viskas nuo to kostiumėlio ir prasidėjo. Pasidalinau rezultatu socialiniuose tinkluose ir sulaukiau nemažai dėmesio, žmonėms labai patiko ir pradėjo rašyti, kad irgi norėtų savo vaikams tokių laisvalaikio kostiumėlių. Tuomet supratau, kad atėjo laikas imtis darbų ir pagaliau įkurti savo drabužių „brand‘ą. Taip gimė MUYEC.

– Šiuo metu bendradarbiauju su dviem lekalų konstruktoriais, nors pradžioje bandžiau daryti viską pati – konstruoti, braižyti ir siūti gaminius. Tačiau netrukus supratau, kad auginant mažą vaiką suspėti viską pačiai yra tiesiog neįmanoma, nebent nemiegočiau ir dirbčiau naktimis.

– Šitą pavadinimą sugalvojau daug anksčiau nei įkūriau „brand‘ą“. Jį sukūriau dar tada, kai atlikau praktiką, nes buvau užtikrinta, kad ateityje bandysiu kurti savo drabužių verslą. O apie pačią pavadinimo reikšmę, tai MUY išvertus iš ispanų kalbos reiškia „labai“, o EC – tai mano inicialai (Evelina Čepauskaitė). Įkuriant „brand‘ą“ buvo atsiradusių ir kitų pavadinimo variantų, tačiau pasilikau prie šito pirminio, kadangi norėjau pavadinimą kiek suasmeninti, nors ir neakivaizdžiai.

– Šiuo metu savo siuvimo studiją esu įkūrusi savo namuose, toks variantas labai patogus auginant mažametį vaiką, tačiau besiplečiant ir didėjant užsakymų kiekiams darosi ankštoka. Netolimoje ateityje, pradėjus sūnui lankyti darželį, planuoju ieškotis didesnių patalpų ir įkurti siuvimo studiją kartu su „showroom’u“, kur klientai galėtų pasimatuoti ir užsisakyti norimus gaminius vietoje.