Panašu, kad tai jam pavyksta puikiai. Vyras su taip pat negirdinčia žmona ir trimis vaikais, iš kurių du visai mažučiai, keliauja po pasaulį ir rieškučiomis samsto įspūdžius.
Keturkojis Naras – tai klausa, kurios šeimininkas neturi
Vytautas turi klausos negalią, bet taip pat jis turi ir šokoladinį labradorą Narą – pirmąjį ir kol kas vienintelį šunį asistentą kurčiajam Lietuvoje. Kartu jie dalyvauja šunų asistentų rengimo programoje, kurią organizuoja „Mulan“ fondas su Ajana Lolat priešaky. Naras yra specialiai apmokomas šuo asistentas, kurio įgūdžiai pritaikomi Vytauto šeimos poreikiams patenkinti.
„Naras pas mus atsirado juoko forma – sūnus paklausė, ko norėčiau Kalėdoms, pasakiau, kad šuniuko. Žmona Nijolė ( 41 m.) internete pamatė kvietimą dalyvauti šunų asistentų rengimo programoje. Nieko per daug nesitikėdami užpildėme anketą, sudalyvavome interviu ir gavome teigiamą atsakymą. Galiausiai, prieš pat Kalėdas, vaikai džiaugėsi namuose atsiradusiu keturkoju draugu“, – pasakoja Vytautas.
Pasak pašnekovo, Naras šeimininkams perduoda aplinkos garsus: praneša apie durų skambutį, lašantį čiaupą, verkiančius vaikus ar kitus žmogų supančius garsus. Jis tampa klausa, kurios kurtieji neturi.
Tiesa, prieš Narą vyras augino kitą labradorą vardu Badis. Kaip jis pats tikina, šuns veislę šeima rinkosi pagal savo gyvenimo būdą – tiek Vytautas, tiek Nijolė mėgsta keliauti, plaukti baidarėmis, vaikštinėti miške, tad jiems reikėjo draugiško aplinkai ir, žinoma, vaikams šuns.
Visgi išlaikyti keturkojį Narą nepigu. Valstybė neprisideda prie šunų asistentų paruošimo bei dresavimo.
„Paruošti šunį asistentą kainuoja apie 25 tūkstančius eurų. Galite įsivaizduoti, koks neįkainojamas tas mūsų Naras“, – šypteli keturkojo šeimininkas.
Kurtumas vaikystės džiaugsmo neatėmė
Šiuo metu Vytautas yra įvado į kurčiųjų bendruomenę lektorius Vilniaus kolegijoje ir žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkas. Kaip pats juokauja, užsiima ir transporto logistika – rūpinasi vaikų vežiojimu.
Išties, namuose laksto ne tik keturkojis Naras, bet ir dešimties metų sūnus Medas bei ketverių dvynukės Mėta ir Viltė. Šį šeimos židinį vyras puoselėja kartu su žmona Nijole.
Tiesa, kitaip nei tėvai, Medas, Mėta ir Viltė klausos sutrikimų neturi. Pašnekovas pabrėžia, kad vaikai su tėvais bendrauja tik gestų kalba. „Jei jie žaidžia tarpusavyje, šneka žodine kalba“, – aiškina.
Jis ir pats augo tarp dviejų kalbinių pasaulių: girdinčiųjų ir kurčiųjų. Jis pripažįsta nežinantis, kodėl būdamas dvejų metų prarado klausą. „Tikrai ne dėl ligos“, – priduria.
Visgi Vytautas tikina, kad šis įvykis beveik neturėjo įtakos jo vaikystei. „Nuo mažens buvau aktyvus ir smalsus, nesijaučiau esantis kitoks nei mano bendraamžiai“, – teigia jis.
Didžiąją vaikystės dalį jis leido kaime. Kaip pats pasakoja, papusryčiaudavo ir lėkdavo nuotykių ieškoti – namo grįždavo tik sočiai pavalgyti, knygų paskaityti ir į lovą.
„Lėkdavau į laukus, miškus, prie Merkio, prie prūdų su draugais. Ir žvejodavome, ir maudydavomės, ir grybaudavome, ir uogaudavome, ir po medžiais laipiodavome, ir su dviračiais lakstydavome, ir iš lankų šaudydavome – taip visa dieną, visus metus“, – prisimena Vytautas.
Jis juokauja, kad dėl tokios įtemptos „dienotvarkės“ namiškiai retai jį matydavo. Visgi vienas dalykas tuomet tikrai jungdavo šeimą – tai aistra kelionėms ir meilė gamtai.
„Nesvarbu žiema ar vasara – vykdavome į gamtą ir dviračiais važinėti, ir valtimi plaukioti, ir slidinėti, – prisiminimais dalijasi V. Pivoras. – Vėliau ir Nijolę užkrėčiau noru keliauti.“
Pusmetį keliavo be tikslaus plano
Štai, kad ir šias vasaros atostogas Vytautas su šeima praleido kemperyje: vyko į Šveicarijos kalnus pakeliui aplankant ir Lenkiją, Vokietiją, Austriją, Lichtenšteiną bei Italiją.
Vis dėlto, kol kas į didžiausią gyvenimo kelionę Vytautas su šeima leidosi prieš tris metus – kartu su žmona ir trimis mažyliais pusmečiui iškeliavo į pietryčių Aziją. Atvirauja, kad neturėjo nei bilietų atgal, nei planų, kiek laiko keliaus.
„Tuo metu buvome tėvystės atostogose, o vyresnėliui Medui ėjo paskutiniai metai darželyje. Kalbėjome su Australijoje gyvenančiu draugu Ramu apie tai, kad reikėtų jį aplankyti, bet prieš tai norėjome ir pakeliauti, – išvykimo priežastis aiškina pašnekovas. – Nusprendėme, kad reikia pasinaudoti šia proga.“
Nuo 2020 m. sausio 20 d. iki liepos 6 d. penketukas aplankė Tailandą, Malaiziją, Singapūrą, Balio salą ir Australiją.
Tiesa, tik jiems išvykus ėmė sklisti žinia apie Kinijoje plintančią pandemiją. „Stengėmės nepasiduoti baimei ir toliau laikėmės plano aplankyti norimas šalis“, – teigia Vytautas.
Kaip jis pats sako, dėl karantino šeima ilgiausiai užsibuvo Australijoje. Čia jie atrado ir keliavimą kemperiu – grįžę tęsė tokį keliavimo būdą ir juo jau aplankė Latviją, Estiją, Lenkiją, Austriją, Kroatiją, Vokietiją, Lichtenšteiną bei Italiją.
Štai Balyje neišdildomą įspūdį paliko vietinių svetingumas ir ramybė. Čia aplankė ir kaimą, kuriame gyvena daug kurčiųjų.
„Jie gyvena skurdžiai, bet jų šypsenos ir gebėjimas mėgautis gyvenimu atperka visus sunkumus. Net gėda pasidarė, kad nevertiname to, ką turime. O turime tikrai daug daugiau nei jie. Omenyje turiu – materialiai“, – pastebi Vytautas.
Pašnekovas pasakoja, kad Kvala Lampūre apsistojo dangoraižyje esančiame viešbutyje. Šeima plaukiodavo ant stogo esančiame baseine ir iš paukščio skrydžio stebėdavo atsiveriančią miesto panoramą bei bokštus dvynius (Petronas Twin Towers, – aut. pastaba).
Visgi vaikams labiausiai patiko Tailandas. Čia jie galėjo diena iš dienos mirkti baseine ar šiltoje jūroje, statyti smėlio pilis bei mėgautis gaiviu kokosų pienu.
„Kiek šokiravo vietinių dėmesys vaikams – jie šypsojosi, glostė vaikus. Restoranuose padavėjai imdavo juos ant rankų ir šnekindavo, taip pat prašydavo nusifotografuoti. Jokioje kitoje šalyje tiek dėmesio jie nesulaukė“, – pastebi vaikų tėtis.
Atrodytų, kad keliauti turint klausos negalią sudėtingiau. Vis dėlto Vytautas skuba tai paneigti.
„Nepasakyčiau, kad daug sunkumų iškyla. Pavyzdžiui, Azijoje ne visi vietiniai moka anglų kalbą, tad, norėdami ką nors pasakyti, gestikuliuodavome. Mums tai tikrai ne problema, – šypteli. – Jei tai nepadėdavo, naudodavome „Google vertėjus“ ir taip kuo puikiausiai susikalbėdavome. Vietiniai ir patys neretai taip bendrauja su atvykėliais.“
Beje, pašnekovas pastebi, kad būtent Lietuvoje žmonės dar ne visada žino kaip elgtis susidūrus su kurčiuoju. Jis teigia, kad lietuviai kartais net ima kalbėti angliškai ar rusiškai, įsivaizduodami, kad taip galės vienas kitą suprasti.
O paklaustas, kur atostogauti, Lietuvoje ar svetur, šeimai smagiau, Vytautas mano – svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą.
Pusiausvyrą jie palaiko ir tarp planavimo bei atsitiktinumų.
„Aš labiau linkęs atsiduoti atsitiktinumams, nes tuo gyvenimas ir žavus, o štai Nijolė – planuotoja. Taip ir gyvename: kartais planuojame, o kartais laimi atsitiktinumas“, – nusišypso pašnekovas.
