Jaunystėje Sofija buvo lengvaatletė – šuolininkė į tolį ir trumpų distancijų bėgikė. Sportininkė baigė tuometį Kauno kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Tačiau buvusi šalies lengvaatlečių rinktinės narė ir rekordininkė baigusi studijas nutraukė sportinę karjerą – gimtosios Klaipėdos „Žalgirio“ sporto mokykloje dirbo trenere, vėliau pedagoginėje mokykloje buvo ikimokyklinių įstaigų auklėtojų rengimo metodikos dėstytoja.
Uostamiestyje gimusi ir į jį sugrįžusi Sofija pradėjo mokytis buriuoti burlentę pas bendraamžį sveikuolį Dainių Kepenį, kuris dabar yra Seimo narys. Po to klaipėdietė buriavimo pamokas tęsė pas nidiškį Zigfridą Kairį. Nidoje trijų vyrų komandai trūko moters, todėl Sofija buvo pakviesta prisijungti ir dalyvauti burlenčių varžybose Slovakijoje, Baltarusijoje, Rusijos Sankt Peterburgo mieste.
Medalių lietuviams nepavyko iškovoti. „Tuo metu Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) pirmą kartą burlente įveikiau visą trikampį. Pūsdavo stiprus vėjas, ne kiekvienas dalyvis įveikdavo visą distanciją“, – prisiminė S.Armonavičienė, kurią nuo sporto vis atitraukdavo darbas.
Nuo jaunystės sveikos gyvensenos neišsižadėjusios moters veikla taip pat išliko aktyvi. 1992 metais gidai Sofija ir Aurelijus Armonavičiai Nidoje ėmėsi turizmo verslo – sutuoktiniai bendradarbiavo su viena vokiečių turizmo firma. Ši partnerystė buvo labai naudinga abiem pusėms, mat anuomet vokiečiai labai mėgo poilsį Kuršių nerijoje.
Tačiau 2009-aisiais veikliai lietuvių porai teko derinti turizmo verslą su senovinės burinės plačiadugnės valties „Kuršis“ buriavimu Kuršių mariose.
Gidai sukosi kaip įmanydami – ne tik vedė ekskursijas, bet ir plukdė turistus kuršininkų žvejų valtimi, pastatyta 1993-iaisiais. Sutuoktiniams nebuvo lengva per sezono įkarštį, nes turistų būdavo tiek daug, kad nors persiplėšk.
Tad Sofija daugiau dirbo gide, o Aurelijus daugiau laiko skyrė buriavimui. Tačiau vyras turėjo kaskart susirasti pagalbininkų, kai plukdydavo per marias senovinį laivą. Jam talkino kitų jachtų buriuotojai.
Sofija vis labiau norėjo buriuoti, daugiau laiko praleisti ant vandens, o ne biure ar vedžiodama turistus po Nidą. Tik artėjant septyniasdešimtmečiui turizmo verslą 2019-aisiais ji perdavė vienturčiam sūnui Pauliui. Bet 2020-aisiais sumažėjus ekskursijų jam teko paskelbti bankrotą.
„Dabar su vyru prižiūrime „Kuršį“, buriuojame, o jeigu būna ekskursijų, jas vedame. Abu esame ir pusės maratono bėgimo Nidoje rengėjai, šįmet bus jau 23-iasis“, – pasakojo Sofija. Akivaizdu, kad prieš 44 metus susituokusiai porai netrūksta entuziazmo ir energijos.
Pora sėkmingai buriuoja ne tik kurėną, bet ir savo gyvenimo laivą. Aurelijus ir Sofija visada derinasi vienas prie kito, kartu sprendžia problemas, todėl jaučiasi kaip patikima ir stipri komanda.
Bendra veikla ir aktyvus gyvenimo būdas tvirtai juos susiejo, tad neįsivaizduoja, ką galėtų daryti atskirai.
Ištisas vasaras Sofija ir Aurelijus gyvena Nidoje, vėsiuoju metų laiku sutuoktiniai dažnai keliasi į kitame Kuršių marių krante esančią sodybą Pjaulių kaime, įsikūrusiame tarp Priekulės ir Drevernos.
Sodyboje šeimininkauja Pauliaus šeima, tačiau kol jis darbuojasi ukrainiečių pabėgėlių registracijos centre Vokietijoje, tėvai padeda jo žmonai prižiūrėti dvi mažametes dukras.
Tris aukštuosius mokslus baigęs Paulius bankrutavus turizmo firmai ėmėsi fotografavimo ir filmavimo. Tačiau išlaikyti šeimą iš meniškos veiklos buvo sunku, tad praėjusiais metais vyras išvyko į Vokietiją.
Ši šalis jam artima kaip gimtinė, nes Nidoje vasaromis tekdavo dažnai kalbėti vokiškai bendraujant su turistais. Vokiečių ir rusų kalbų žinios sunkiu išbandymų metu vyro nepaliko be veiklos ir šiuo metu.
Aurelijus ir Sofija taip pat nemoka sėdėti rankų sudėję, tad ir nedejuoja, kad nelengva išgyventi ekonominę krizę. Svarbiausia – teigiamas nusiteikimas. Tokia taisykle vadovaujasi Sofija. Todėl akivaizdu, kodėl ji trykšta energija, jaunatviškumu, nors pernai atšventė septyniasdešimtmetį.
Buriuodama „Kuršį“ Sofija papildomai nesimankština, nes jai pakanka fizinės veiklos per visą dieną. Prie kurėno moteris atmina dviračiu, kad būtų greičiau. O kai ateina turistų, drauge su vyru juos plukdo po Kuršių marias – tą valandą ji atidžiai klauso kapitono Aurelijaus komandų, nors ir pati puikiai žino, ką daryti. Pagrindinis jos darbas – išskleisti, o artėjant į uostą nuleisti, suvynioti lino ir medvilnės bures.
Visą vasarą valtyje, supamoje marių bangų, Sofija junta savotišką meditaciją, ramybę. Tai išduoda jos įdegęs besišypsantis veidas, ramus balso tonas, lengvi, grakštūs judesiai.
Atrodytų, kad smulkaus sudėjimo moteris ir buriavimas nesuderinama, bet tik ne Sofijai. Ji vienoje komandoje su trimis vyrais jau vienuoliktus metus dalyvavo medinių plokščiadugnių valčių regatoje „Burpilis“ Kuršių mariose.
Tarp didžiųjų laivų kurėnas „Kuršis“ regatoje dažniausiai finišuoja pirmas. Gal sėkmę lemia tai, kad komandoje tarp vyrų yra viena moteris? Sofija patikino, kad iš maždaug dvylikos regatoje plaukiančių komandų pasitaiko po kelias moteris, tačiau jos gerokai jaunesnės.
„Užtat kartais dalyviams palinkime į komandas priimti daugiau merginų. Nebūtina gyventi prie marių, reikia daugiau buriuoti, kad pajustum vėjo gūsius ir juos valdytum, pamėgti patį buriavimą. Vyresnis amžius tam ne kliūtis“, – pabrėžė S.Armonavičienė.
Sofija išvardijo, ko reikia norint buriuoti: sportuoti, domėtis buriavimu, nebijoti iššūkių, nors kartais būna ir lietaus, o išplaukus regatoje tenka miegoti kurėnuose, mėgti vandens stichiją.
Lyg vijurkas vikri buriuotoja neslėpė, kad jei būtų apkūni, galbūt sunkiau sektųsi iškelti ir nuleisti bures. Prie Sofijos lieknumo prisidėjo tai, kad ji nuo jaunystės sportavo.
„Norėčiau priaugti porą kilogramų, tačiau nepavyksta. Mano tėvai, seneliai buvo labai liekni, nors močiutė gyveno kaime ir nebijojo darbo, taip pat buvo kaip nendrė“, – apie giminės genus užsiminė Sofija, tačiau neišdavė, kiek kilogramų sveria.
Energijos buriuoti kurėną lieknai nidiškei pakanka: „Jos reikia įsikrauti: daug būti gamtoje, žiemą daugiau vaikščioti.“
Sofija dietų niekada nesilaikė, valgo įvairų maistą, labai mėgsta pyragus.
Tačiau gidė mėsos nevalgo su bulvėmis, visiškai atsisakė rūkytų mėsos gaminių, vasarą dažnai renkasi žuvų patiekalus.
„Jeigu ką nors skauda, greičiausiai maitiniesi ne taip. Juk sveikata priklauso nuo mitybos“, – įsitikinusi S.Armonavičienė.
Iš didžiausių sveikatos sutrikimų Sofija įvardijo rankos ir kojos lūžius, kuriuos patyrė dėl neatsargumo. Be to, jai seniai atlikta apendikso operacija. Šiuo metu ji jaučiasi sveika kaip ridikas.
Ištisas vasaras ant vandens leidžianti Sofija saulės kaitros saugosi dėvėdama skrybėlę, akis dengia tamsiais akiniais, vilki lininius drabužius ilgomis rankovėmis, mūvi kelnes, avi lengvus batelius su kulniukais, nes ji – elegantiška moteris.
Jeigu labai karšta, prieplaukoje laukdama poilsiautojų Sofija nesėdi priešais saulę, dairosi pavėsio. Bet visiškai išvengti saulės nepavyksta, kad ir kaip saugotųsi, – tai išduoda gražiai įrudęs veidas, spindulių nubučiuoti gelsvi plaukai.
„Gerai savijautai daug įtakos turi teigiamos mintys. Būna visokių situacijų, kartais tenka susidurti su piktais žmonėmis, tada gal ir supykstu, bet stengiuosi tas mintis išmesti iš galvos“, – jaunatviškumo receptą išdavė buriuotoja, pasisemti ramybės sekmadieniais užsukanti į Nidos bažnyčią.
Tačiau į jūrą septyniasdešimtmetė brenda rečiau nei prieš penkerius metus. Anksčiau moteris jau gegužę dviračiu nuvažiuodavo į paplūdimį, pabėgiodavo, išsimaudydavo, o dabar to nebedaro, nes pavasarį vanduo dar šaltas, o sąnariai nemėgsta šalčio.
Dabar nidiškė išsimaudo tik vasarą labiau įšilus vandeniui. Bet maudynes ir paplūdimio malonumus jau senokai nukonkuravo buriavimas, kuris palankus moters sveikatai, gerai savijautai.
Toks tempas Sofijai ne per didelis, nes ji žino, kaip suderinti krūvius. Jei dienos veikla ilgiau užsitęsia ir ji vėliau atsigula į lovą, kitą rytą pamiega ilgiau, ir nuovargio kaip nebūta. Moteris išmokusi klausytis savo kūno signalų.
