Galima sakyti, kad „Gintaro kelias“ yra ir Ramunės kelias. „Džiaugiuosi, kad pravėrę mano parduotuvės duris žmonės susipažįsta ne tik su gintaru, bet ir su Lietuva“, – kalbėjo šešiolika metų Italijoje gyvenanti Ramunė.
2013 metais dėl ekonominės krizės netekusi gerai mokamo darbo R.Kupšytė nepabūgo viena imtis verslo svečioje šalyje ir italams pristatyti mažai žinomą produktą – gintarą. Prieš nerdama į neprognozuojamus vandenis Ramunė apie lietuvišką auksą perskaitė viską, ką rado internete, knygose, išsiaiškino jo kilmės subtilybes, gydomąsias savybes, užmezgė bendradarbiavimą su patyrusiais gintaro dirbinių gamintojais.
Ne vienas gąsdino, kad parduotuvė ilgai neišsilaikys, tačiau R.Kupšytės tikėjimas savo svajone paneigė blogas prognozes: „Nepasiduoti mane skatino tai, kad būsiu nuolat susijusi su Lietuva. Jei nereikėtų kasmet važiuoti prie Baltijos jūros, tikrai šio projekto niekada nebūtų buvę.“
Dabar visas Basano del Grapos miestas žino, iš kur Ramunė yra kilusi. Pirkėjai dažnai domisi ne tik papuošalais, bet ir netingi užduoti klausimų apie Lietuvą.
Į Italiją Ramunė išvyko būdama 23-ejų iškart po teisės studijų. Troško labiau pažinti save, kitą šalį, ieškojo iššūkių ir patirties. Prisipažino net nemokėjusi italų kalbos, bet įkvėpimo ir drąsos sėmėsi iš dvynės sesers Eglės, kuri yra baigusi italų kalbos studijas Vilniaus universitete ir su užsidegimu kėlė sparnus į užsienį: „Visą laiką pusiau juokais sakau, kad tai ji kalta dėl mano pasirinkimo. Kai esi jaunas, apie sunkumus, kliūtis negalvoji, puoli stačia galva. Jei daug svarstai, viską stengiesi sudėlioti iki smulkmenų, bijai rizikos, mažai ką padarysi.“
Palikusi Lietuvą Ramunė apsistojo kalnuotoje vietovėje įsikūrusiame nedideliame Beluno mieste. Pirmiausia jos tikslas buvo išmokti italų kalbą, kad gebėtų susikalbėti su vietos žmonėmis, kad gautų darbą, jaustųsi visavertė ir socialiai saugi.
– Kaip sekėsi įveikti italų kalbą ir rasti darbą?
– Vos atvykusi į Italiją prisiverčiau iškart kalbėti itališkai taip, kaip pavykdavo, nebijojau klysti. Greitai susiradau darbą vienoje batų parduotuvėje, kur išdirbau pusę metų. Tada ėmiausi darbo vienoje Italijos įmonėje, užsienio prekybos skyriuje, kur pažįstami mane rekomendavo dėl geros anglų kalbos. Penkerius metus buvau eksporto pardavimų vadybininke. Per tą laiką italų kalba pakankamai ištobulėjo.
– Kaip kilo mintis imtis savo verslo?
– Pokyčius nulėmė ekonominė krizė. Žinojau, kad po mėnesio turėsiu palikti darbą, nes uždarinėjo mūsų įmonę. Kaip dažnai gyvenime būna, kai situacija spaudžia, protas sugalvoja išeitį.
Samdomo darbo perspektyva neviliojo, norėjau sukurti nuosavą veiklą, dirbti su Lietuvos gamintojais ir italams pasiūlyti ką nors gražaus. Taip kilo mintis atidaryti gintaro dirbinių parduotuvę.
Iš pradžių norėjau suprasti, ką italai žino apie gintarą. Sudariau anketą ir mieste klausinėjau žmonių, ar juos domintų, jei būtų atidaryta gintaro parduotuvė, kiek jie norėtų išleisti už gaminį.
Dar viena sunki užduotis – susirasti tinkamas patalpas. Svarsčiusi parduotuvę atidaryti Beluno mieste, kur gyvenau, greitai supratau, kad tokiam ypatingam verslui reikia strategiškai labai geros vietos. Kilo mintis kurtis Basano del Grapoje – valanda kelio automobiliu nuo Beluno. Nors Basano del Grapa yra nedidelis miestas, bet mėgstamas turistų.
Artimieji, kurie jau gyveno šiame mieste, man davė vertingų patarimų. Svarbu žinoti, kur užsuka praeiviai. Užtenka žengti penkiasdešimt žingsnių ne į tą pusę – ir jau numiręs kampas. Vietą, kurią atradau savo parduotuvei, galiu pavadinti stebuklu.
Buvau susitarusi patalpas apžiūrėti su nekilnojamojo turto agente, bet ji neatėjo į susitikimą. Tada pati susiradau tą vietą ir susipažinau su tuo metu ten parduotuvę turėjusia savininke. Pradėjome bendrauti ir ji man perleido tą vietą. Tai buvo tarsi ženklas.
Kai kilo mintis atidaryti gintaro parduotuvę, vos per tris sekundes apsisprendžiau tai įgyvendinti, o po šešių mėnesių atidariau parduotuvę. Nesu ta, kuri ilgai mąsto, kuria globalius planus. Šį gruodį parduotuvė „La Via dell’Ambra“ minės savo dešimtmetį.
– Kodėl nutarėte prekiauti gintaro dirbiniais?
– Gintaras turi lietuviškumo dvasią, kuri man labai artima. Svarbu buvo ir tai, kad gintaras randamas pajūryje, iš kur kilusi dalis mano šeimos.
Gintaras – tarsi gamtos pasaulio jungtis. Jis ateina iš žemės, pereina per medį ir iš jo išeina sakų pavidalu, tūkstančiams metų nukeliauja į jūrą, iš kurios sugrįžęs pavirsta papuošalu, atkeliauja pas žmogų. Šis kelias yra labai prasmingas.
Man gintaras primena namus. Dėl to, kad nėra akmuo, gintaras visada būna šiltas.
Per pastarąjį šimtmetį gintaras nuėjo ilgą kelią: nuo žaliavos deginimui iki stipriai apdirbtų gaminių, bet šiuo metu jau kurį laiką yra vertinami kuo natūralesni papuošalai.
Negalime apsimetinėti, kad mes Lietuvoje visą laiką vertinome gintarą. Mano močiutė praėjusio amžiaus viduryje gintarą degindavo, kad sušiltų. Tokia tada buvo gintaro vertė.
Prieš atidarant parduotuvę reikėjo ne tik išmokti verslo pradžios subtilybių, bet ir pažinti gintarą iš visų pusių. Gintaras man patiko, bet apie jį nežinojau nieko. Susirinkau visą prieinamą informaciją internete, kalbinau ekspertus Lietuvoje, skaičiau knygas. Jų yra labai nedaug, didžioji dalis – rusų kalba, o aš rusiškai nemoku skaityti.
Lietuviškai išleista mažai literatūros su išsamesne analize. Netgi itališkai radau keletą labai gerai parašytų knygų. Aplankiau beveik dvidešimt tiekėjų jų dirbtuvėse, daugiausia Lietuvos pajūryje. Ne visi norėjo bendradarbiauti. Kas tuo metu sutiko su manimi dirbti, dirba iki šiol.
– Kas jus vedė į priekį, kaip vietos žmonės žvelgė į jūsų užmojį?
– Aplinkiniai įspėjo, kad pokriziniu laikotarpiu pradėti veiklą su vieninteliu produktu yra rizikinga, tad patarė prekiauti ir kitokiais gaminiais. Bet aš norėjau sukurti ką nors išskirtinio. Jei pardavinėčiau dar ką nors kita, būčiau kaip daugelis juvelyrikos parduotuvių.
Pirmas dalykas atidarius parduotuvę buvo nusipiešti žemėlapį, kuris žymi gintaro kelią nuo Lietuvos iki Italijos.
– Kokie gintaro dirbiniai labiausiai vilioja italus?
– Jiems patinka konjako arba medaus spalvos gintaras. Daugelis net nežino, kad egzistuoja kitos spalvos gintaras, kai Lietuvoje siūloma nuo juodo iki balto.
Kadangi mes gintaro visada turėjome, tokios spalvos kaip konjako, medaus lietuviams atsibodo, jie nori ko nors originalesnio – žalio ar balto gintaro, kuris yra retas.
Net jeigu geltonas matinis ir baltas gintaras yra daug vertingesni, papuošalai iš jo Italijoje nebus itin perkami.
Savo parduotuvėje siūlau ne tik italams labiausiai patinkančių spalvų dirbinius, bet ir mažiau populiarius variantus. Noriu parodyti, kad gintaras yra įvairus.
Taip pat dažnas čia užsuka pasiskaitęs apie gydomąsias gintaro savybes. Italai domisi viskuo, kas susiję su sveikata, natūraliais gydymo būdais.
– Ar dirbate viena?
– Ilgus metu dirbau viena, dabar turiu darbuotoją, kuri man padeda nuo to laiko, kai daugiau nei prieš metus susilaukiau sūnaus Jono. Italijoje daugelyje nedidelių parduotuvių visą gyvenimą dirba tik savininkai, nes išlaikyti darbuotoją, kai yra dideli mokesčiai, nelengva.
– Kas šiame versle buvo sunkiausia?
– Išsilaikyti. Ypač pirmus metus, kai lauki pirkėjų. O laukti – ne mano charakteriui. Grįžusi namo jausdavau nuovargį ir išsekimą nuo laukimo, nieko neveikimo. Bet ilgainiui susiformavo pirkėjų ratas.
Smulkiesiems verslininkams Italijoje nėra lengva dėl didelės biurokratijos ir mokesčių naštos. Pradėti savo veiklą nėra sudėtinga. Ją tęsti ir išsilaikyti – sunkus uždavinys, nes didžioji dalis pelno išeina mokesčiams.
Tačiau turėdama savo verslą matau daug pranašumų. Tu lyg ir visada dirbti, lyg ir niekada nedirbi. Turi tam tikrą laisvę. Ateityje norėčiau atidaryti dar vieną parduotuvę Italijoje, todėl ieškau verslo partnerio lietuvio.
– Italijoje jau stipriai įleidote šaknis. Čia kuriate ir asmeninį gyvenimą, su širdies draugu Mattia auginate metus perkopusį sūnų Joną. Gal su gyvenimo partneriu suvedė meilė gintarams?
– Į parduotuvę Mattia pradėjo užsukinėti, kai jau buvome pažįstami. Prašydavo išrinkti papuošalą mamai ar draugei, šiaip ateidavo pasikalbėti. Kitaip sakant, rasdavo priežasčių pasimatyti.
O susipažinome mėgėjiškoje miesto teatro trupėje, kurioje abu vaidinome. Pirmus metus net mažai kalbėjomės. Mattia yra kilęs iš Šiaurės Italijos, labai kuklus žmogus, gal net labiau lietuviško nei itališko būdo.
Gyvenome netoli vienas kito, kartu pradėjome vaikščioti į teatro repeticijas, jis vis dažniau užsukdavo į parduotuvę.
Mano gyvenimo draugas yra baigęs filosofijos doktorantūrą Venecijos universitete, šiuo metu dirba reklamos agentūroje. Miestas, kuriame gyvename, nėra didelis, bet labai gražus, istorinis, su daug architektūros paminklų, kultūros renginių. Jį skalauja Brentos upė. Čia man labai patinka, nėra automobilių spūsčių, smogo.
Gyvename nuomojamame kotedže, gimus sūnui pagalvojame apie nuosavą būstą, bet tai nėra paprasta. Jonas gimė per Jonines, bet vardas jau buvo išrinktas anksčiau. Jis turėjo gimti liepos 6 dieną, bet aš jam dar augant mano pilvuke sakiau: „Jonai, klausyk, padarom, kad tu gimtum per Jonines.“ Ir aš birželio 22 dieną patekau į ligoninę, o birželio 24 dieną Jonas atsidarė šio pasaulio langą.
– Iš socialinių tinklų matyti, kad kartais įvairiuose renginiuose padainuojate. Ar tai dar vienas jūsų pomėgis?
– Iki sūnaus gimimo daug visko buvo, netgi dainavau bliuzą su italų muzikantais. Per 16 metų Italijoje pakeičiau ne vieną grupę, koncertavau kavinėse, baruose.
Dar Lietuvoje su seserimi kartu dainuodavome „Dainų dainelėse“. Atvykusi į Italiją nutariau ir toliau užsiimti tuo, kas man teikia malonumą.
Dainuoju kitų atlikėjų dainas, nors pastaraisiais metais vis labiau jaučiu norą kurti savo muziką, net pradėjau lankyti pianino pamokas, bet kai gimė sūnus, viskas sustojo.
Rugsėjo mėnesį Veneto regione vyks lietuvių bendruomenės Italijoje suvažiavimas.
Kadangi priklausau Veneto regiono valdybai, mes organizuojame renginį visos šalies lietuviams, o aš dar turėsiu progą jame padainuoti.
