Gabrielė – jauna žavi moteris, daug veiklų turinti šokėja ir šokių mokytoja, konkursų bei stovyklų organizatorė, taip pat yra sėkmingai sukūrusi šeimą – tad gali atrodyti, kad toks dalykas, kaip depresija, jai visai netinka. Aplinkiniams taip ir atrodė, bet ji neseniai išgyveno etapą, kai ji viską darydavo sukandusi dantis, gyvenimas atrodė nemielas, o ji – nesuprasta ir vieniša.
Depresija pašnekovė susirgo maždaug prieš penkerius metus. Tuo metu iš Plungės kilusi mergina studijavo šokio specialybę Klaipėdoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos filiale.
„Apie šokį aš svajojau seniau, praktiškai nuo penkerių metukų. Paauglystėje buvau aktyvi, pozityvi, daug bendraujanti – tikra komandos siela. Tiesa, įstojusi studijuoti pajutau, kad ne viskas taip, kaip man norėtųsi, sistema, aplinka ir bendra ideologija man netiko, dėl šių esminių priežasčių mano emocinė būklė blogėjo ir galiausiai pajutau, kad šokis manęs nebedžiugina, kaip buvo iki tol, nebeteikdavo džiaugsmo ir įvairūs pakvietimai šokti šventėse ar spektakliuose“, – atsiminė Gabrielė.
Nebedžiugino jos ir niekas kita. Moteris dėl savo studijų pasirinkimo nieko nekaltina, tai buvo jos asmeninė pamoka ir iššūkis, kurį teko įveikti.
Prie jos pablogėjusios savijautos tikriausiai prisidėjo tai, kad krūvis paskutiniais mokslo metais buvo intensyvus, buvo daug streso. Be to, pašnekovė jau turėjo įkūrusi savo šokių studija „Way of move“, kurioje taip pat buvo neišvengta sunkumų ir didelio darbo krūvio. Ir apskritai tokioje srityje kaip šokis aiškiai juntama konkurencija ir keliami labai aukšti standartai.
„Pamenu, viena dieną pažiūrėjau į veidrodį ir nebegalėjau atpažinti savęs visomis prasmėmis – ir taip esu liekna, o tada pamačiau išryškėjusius kaulus ir pasijaučiau, tarsi gyvenčiau ne savo kūne… Sunku tai prisiminti, tai buvo vienas stipriausių momentų, kai suvokiau, jog ne tik viduje, bet ir išorėje kažkas su manimi vyksta ne taip… Dėl patiriamo streso tiesiog negalvodavau apie tai, kad reikia pavalgyti. Ir vis lindo destruktyvios mintys, atrodė, kad niekas manęs nesupranta – tarsi vienui viena būčiau pasaulyje. Rytais net nesinorėdavo keltis, nemačiau prasmės jokiose veiklose, neapleido noras atsitraukti“, – pasakojo Gabrielė.
Nusprendė ieškoti pagalbos
Ji jau nujautė, kad taip jaustis nėra normalu, o ypač susirūpino, kai vieną dieną važiuojant ją aplankė suicidinės mintys (t.y., mintys apie savižudybę) – tai ją sukrėtė, nes seniau nieko panašaus nebuvo patyrusi.
„Tada aš supratau, kad reikia ieškoti pagalbos, ir patraukiau į gydymo įstaigą (valstybinę, nes sumokėti už konsultaciją privačioje tais laikais neturėjau lėšų, buvo visai kiti prioritetai). Dar eidama ten apsiverkiau – labai nesinorėjo pripažinti, kad kažkas su manimi negerai. Ir artimiesiems to nesakiau, nes buvo gėda, na, tik antrajai pusei kažkiek prasitardavau, bet ir tai maskuodamasi. Dabar suvokiu, kad su artimaisiais bendraudama tuo metu dažnai būdavau pikta, linkusi konfliktuoti – tai buvo tarsi užslėptas mano pagalbos šauksmas, bet, žinoma, kitiems buvo per sunku tai suprasti.
Norisi pabrėžti, kad kartais žmonės šaukiasi pagalbos visai netinkamais būdais. Pastebėjus neįprastai epizodiškai besielgiantį artimąjį ar draugą vertėtų nenumoti ranka ir stebėti, pabandyti pasikalbėti, tačiau labai empatiškai ir jautriai – gyvenant ilgą laiką tokiose būsenose labai sunku atsiverti…“, – pasakojo Gabrielė.
Nors dažnai jai nesinorėjo nieko imtis, ji visgi dirbo ir darbo turėjo daug, tad aplinkiniams ir dėl to atrodė, kad viskas jai yra gerai, ji yra laiminga ir sėkminga, nors buvo priešingai.
Net ir nuėjusi pas gydytoją Gabrielė pradžioje nedrįso prisipažinti, kad jai kilo suicidinių minčių – pasakė apie tai tik per antrąją konsultaciją.
Gydytoja pokalbio metu aptarė simptomus, pastebėjo pacientės jautrumą ir pasakė, kad jai tikriausiai yra depresija, bei pasiūlė medikamentinį gydymą.
Tačiau merginai griebtis vaistų nesinorėjo: „Jaučiau, kad aš esu pakankamai stipri ir motyvuota, tad susitvarkyti su savimi galiu ir pati, pasirėmusi alternatyviais būdais. Ir išties galiausiai pavyko tą padaryti, bet darbo ir pastangų reikėjo daug. Tiesa, man pavyko, kadangi mano depresija buvo vidutinės, vėliau ir lengvos formos. Būna ir atvejų, kai tikrai reikalinga specialistų priežiūra ir nuolatinė pagalba, todėl norisi patarti, kad kiekvienas, pajutęs neįprastą emocinę savijautą, pirmiausia nuvyktų į konsultaciją pas psichologus, kad įsivertintų ir geriau suprastų savo būklę.“
Palengvėjo vien išsipasakojus
Gabrielė skaitė daug knygų, ieškojo informacijos apie depresiją internete, žiūrėjo sėkmingų žmonių, kurie jau buvo tai išgyvenę ir pasveikę, interviu, taip pat lankė įvairius moterų ratus, jausmų paleidimo praktikas ir panašius užsiėmimus bei stovyklas.
„Atsimenu, didelį palengvėjimą pajutau, apsilankiusi tokiame moterų rate, kur pasakojome, ką kuri išgyvena. Ten buvo jauki aplinka, labai šauni vadovė. Aš pirmą kartą visiškai atvirai pasipasakojau, kaip jaučiuosi, apsiverkiau, moterys mane apkabino, reiškė palaikymą. Ir aš po to pajutau didžiulį palengvėjimą – vien dėl to, kad išsipasakojau, kas vyksta“, – pasakojo Gabrielė.
Tačiau ji pridūrė, kad asmens tobulėjimo kursus ir panašius užsiėmimus verta rinktis atsakingai – jai teko lankytis ir tokiuose, kurių vadovai tikrai šaunūs ir žino, ką daro, bet buvo ir tokių, kur buvo sunku ir susigaudyti, kas ir kodėl vyksta.
Dar vienas dalykas, kuris Gabrielei padėdavo, kai jai būdavo sunku, buvo šokis – ji rasdavo galimybę užsidaryti viena salėje ir šokdavo taip, kaip norėjosi, o po to tikrai palengvėdavo.
Natūralu, kad taip ji susidomėjo šokio terapija ir baigusi bakalauro studijas Klaipėdoje persikraustė į Vilnių, kur pradėjo studijuoti šokio terapijos magistrantūroje. Taip tarsi paliko savo sunkumus viename mieste ir pasakė sau, kad kitur jausis geriau.
Žinoma, vien persikraustyti nepakako. Labai padėjo ir tai, kad studijuojant meno terapiją ir patiems studentams rekomenduojama lankyti psichoterapiją. Taigi pašnekovė reguliariai lanko užsiėmimus ir tai tikrai padeda jaustis geriau.
Nori padėti kitiems
„Dabar yra maždaug pusmetis, kai jaučiuosi išsikapsčiusi iš depresijos, perdegimo ir panikos atakų – jos mano atveju nebuvo tokios baisios, kaip pasakoja kai kurie kiti, negalvodavau, kad mirsiu, tiesiog būdavo sunku kvėpuoti ir labai baisu... Iš tokių būsenų tikrai galima išlipti, galbūt ir savomis jėgomis, tik reikės daug meilės ir empatijos sau bei noro dirbti su savimi ir savo emociniu pasauliu“, – pabrėžė Gabrielė.
Iš jos patirčių kilo ir jos rengiamos stovyklos vaikams, kuriose didelį dėmesį skiria ne tik šokiui, bet ir emocinio intelekto ugdymui.
„Man rodos, pati, tai patyrusi, pastebiu, kada mokiniai jaučiasi prastai ar neįprastai – net ir judesiai tą išduoda. Tuomet bandau vaiko klausti, kas jį slegia, prireikus atkreipiu į tai jo tėvų dėmesį. Yra tikrai daug jautrių, į savus išgyvenimus pasinėrusių vaikų. Be to, kaip žinau iš savo patirties, kai kurie žmonės apie tai, kad jaučiasi prastai, kalbėti nelinkę ir primygtinai tvirtina, kad jiems viskas gerai, nors taip anaiptol nėra“, – sakė Gabrielė.
Ji dabar didelį dėmesį kreipia ne tik į aplinkinius, bet ir į savo pačios savijautą, nes žino, kad užmiršus pasirūpinti savimi depresija gali sugrįžti. Seniau moteris kartais dirbdavo net 12–14 val. per parą, o dabar dėliojasi grafiką taip, kad tilptų į oficialias darbo valandas (nors būna ir su šokiais susijusių pasiūlymų, kurių sunku atsisakyti), taip pat stebi savo mitybą, stengiasi pakankamai miegoti.
Taip pat Gabrielė kasdien medituoja ar klausosi hipnozės seansų (jų galima rasti ir „YouTube“ platformoje). Jai labai padeda ir terapeutės rekomenduota programėlė „How We Feel“, kuri padeda susigaudyti, kaip jautiesi ir kodėl.
„Man dabar ramiau ir dėl to, kad turiu įrankių, kurie, kaip žinau, man padės, jei pasijusiu prasčiau – žinau, kad galėsiu tai aptarti per terapiją, pamedituoti ar pašokti pati viena, ir man palengvės“, – sakė depresiją įveikusi šokėja.
