Solveiga pasakojo, kad jiedu su vyru – gamtos vaikai, nors ir gyveno sostinėje, daug laiko leisdavo pas jos mamą, gyvenančią kaime savo name Vilniaus rajone, kur Simonas net yra savo rankomis surentęs pirtelę. Karts nuo karto jie pasvarstydavo, kad norėtų turėti nuosavą sodybą – bet pažiūrėdavo skelbimus, padūsaudavo ir pritrūkdavo ryžto.
Buvo jau šios liepos pabaiga, kai kažkuriam iš sutuoktinių vėl sukirbėjo mintis, kad norisi turėti savo sodybą. „Nė neatsimenu, kuris iš mūsų apie tai užsiminė pirmas – gal tai ir nesvarbu, gal svarbesnis būna tas antrasis, kuris pritaria ir palaiko – bet šįkart šio reikalo ėmėmės rimtai“, – pasakojo Solveiga.
Kadangi jau buvo liepos antroji pusė, suktis norėjosi greitai. Pora per keletą dienų skelbimuose susirado kelis juos dominančių sodybų variantus, jau savaitgalį jas aplankė (turėjo kitų planų, ketino plaukti su draugais baidarėmis, bet susigriebė, kad apsispręsti reikia, kol neprabėgo vasara), išsirinko patinkančią trobą – ir jau kitą savaitgalį sumokėję rankpinigius traukė ten ilsėtis. Tiksliau, daug dirbti ir gaivinti seną namą, kuris bene septynerius metus stovėjo tuščias.
Solveiga pasakojo, kad renkantis jiems su vyru buvo svarbūs keli dalykai – kad sodyba stovėtų tikrame aukštaitiškame kaime, kad joje būtų troba, senų medžių, ežeras netoliese ir duonkepė krosnis – ji kartais pati kepa duoną, o vyrui aludariui, gaminant naminį tradicinį keptinį alų, prireikia krosnyje užkepti salyklą.
„Kitiems gal smagu įsigyti tuščią sklypą ir jame statyti viską nuo nulio, bet aš manau, kad man sėdėti ir žiūrėti į pliką sieną nepatiktų – mums abiem su vyru vertybė yra seni, savo dvasią turintys dalykai, kuriuos gali prisijaukinti“, – pasakojo menininkė.
Jų sodyba buvo toliausiai nuo Vilniaus iš visų, kurias buvo išsirinkę – Utenos rajone, maždaug už 10 km nuo Užpalių miestelio. Joje apsilankę rado viską, ko jiems norėjosi, taip pat juos sužavėjo senas akmeninis šulinys.
„Pats namas nėra itin senas – statytas prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, bet sodybvietės ten būta daug seniau, nes šulinys atrodo gerokai senesnis, tokių Lietuvoje jau mažai belikę. Ir liepos, ąžuolai, kiti medžiai – šimtamečiai. Trobą dar gali užgyventi pats, o medžių juk neužgyvensi, gal tai ir lėmė mūsų sprendimą“, – pastebėjo Solveiga.
Aplankę šią sodybą, jie planavo lankyti ir kitas – jų turėjo pasižymėję aštuonias – bet prie jų nė nesinorėjo išlipti iš automobilio, nes jau jautėsi apsisprendę.
Ir dabar, nors kelias vasaros savaites sodyboje daug dirbo ir darbų galo dar nematyti, Solveiga su vyru jaučiasi savo sprendimu labai patenkinti.
Kai būna kaime, į Vilnių visai nesinori grįžti, tik reikia tą daryti, nes ir jaunesnysis sūnus (17 m.) čia mokosi, ir patiems tik kartais pavyksta dirbti nuotoliniu būdu.
Audra subūrė bendruomenę
„Mane labai džiugina ir tai, kad Užpaliuose aktyviai veikia tikrai šauni bendruomenė – aš ekstravertė, vienai be žmonių man būtų liūdna. Mes jau ir įstojome į bendruomenę, ir keliuose jos renginiuose dalyvavome. Tikrai klysta tie, kurie galvoja, kad regionuose vyksta tik liaudiškos muzikos koncertai – čia buvo renginys, kur ir seni, ir jauni grojo afrikietiškais būgnais, be to, veikė šiuolaikinio meno atstovų rezidencija, kur jie kūrė miesteliui skirtus kūrinius – net ir pažįstamų netikėtai sutikau. Dar vyko smagi linų nuėmimo šventė“, – pasidžiaugė pašnekovė.
Ji pati rimtai tapyti ar užsiimti keramika sodyboje dar nesiima – tam reikia geriau pasiruošti – bet jau pasisėmė įkvėpimo darbams, kuriuos netrukus pristatys meno mugėje „ArtVilnius“.
Tiesa, neseniai Užpaliams labai kliuvo nuo siautėjusios audros. Pašnekovė sakė, kad jų naujieji namai nenukentėjo, tačiau ne viena sodyba buvo smarkiai suniokiota. Tačiau galima pasidžiaugti tuo, jog šauni bendruomenė būrėsi į talkas, kad šeimininkams padėtų šalinti nuostolius.
Ar visgi aplinkiniai šeimai nesakė, kad jų sprendimas pirkti sodybą pernelyg skubotas – tokius rimtus žingsnius reikia žengti atsargiau? „Gal aš ir klystu, bet man atrodo, kad jeigu širdis sako, kad kažko tikrai tikrai nori – taip daryti verta, verta kliautis savo intuicija. Kai įsijungia protas, mes imame viską analizuoti, galvoti, ką apie tai pasakys kiti – tuomet patys pasimetame ir galime priimti klaidingą sprendimą“, – sakė Solveiga.
Pridūrė, kad bent jau jos atveju ekspromtas pasiteisina. Ir su būsimuoju vyru jos santykiai rutuliojosi labai greitai, jie susituokė, praėjus pusmečiui nuo pažinties – ir kartu yra jau 23 metus.
