Pokalbio pradžioje Judita prasitarė, kad nenori, jog jos pasiekimai fotografijos srityje skambėtų kaip sėkmės istorija. Su ja bendraujant išties kyla mintys ne apie sėkmę, o apie tai, kaip ji sugeba viską ištverti: juk jau penkiolika metų slaugo iš lovos nesikeliančią mamą ir augina keturis vaikus, o įspūdingus portretus daugiausia kuria naktimis.
Kai grįš namo iš interviu, Judita iškart skubės pas lovoje gulinčią ir nė nepajudančią savo mamą, paglostys jai galvą ir papasakos, ką veikė, nors ir nežino, ar mama ją supras. „Būna, kad ji, paprašyta pamerkti akį, jei mane suprato, tą padaro. Labai tikiuosi, kad ji savo viduje nesijaučia labai blogai, bet labai skaudu, kad ji per trumpai gyveno normalų gyvenimą – susirgo prieš 22 m., kai buvo 57-erių“, – pasakojo Judita.
Dabar viską aprėpti menininkei jau lengviau, nes vaikai jau dideli – dukrai Bazilei 19 m., sūnums dvyniams Jogailai ir Auktumai – 14 m., o jaunėliui Dantei – 11 m.
O buvo etapas, kai ji žindydavo abu dvynius vienu metu ir tuo pačiu dar bandydavo įduoti šaukšteliu maisto greta gulinčiai mamai. Vyresnė dukrytė tuo metu pasijusdavo užmiršta, tad prieidavo ir prašydavo paskaityti jai knygelę. Judita pasakydavo, kad ji laikytų knygelę pakėlusi, ir stengdavosi skaityti.
Tiesa, rūpintis vaikais, ligonės slauga ir buitimi jai ir tada, ir dabar labai padeda vyras Vygaudas.
Meilė iš pirmo žvilgsnio į kojas
Pašnekovė iki šiol gerai atsimena, kaip su būsimu vyru susipažino, nuėjusi į teatrą. „Visą laiką svajojau apie gražią šeimą, ir dabar ją turiu. Nors kai buvau 27-erių ir įsidarbinau kino studijoje, man vyresnio amžiaus kolegė pasakė, kad šeimos niekada neturėsiu – neva visos merginos, kurios ateina į tą darbą, būdamos vienišos, tokios ir lieka. Bet jau netrukus nuėjau į spektaklį, kur ir sutikau būsimą vyrą“, – atsiminė Judita.
Jiems salėje teko sėdėti greta, ir pašnekovei kažkodėl labai patiko kaimyno kojų vaizdas – rodės, nuo jo pasijuto taip ypatingai, kad ilgą laiką net nedrįso pažvelgti į vyro veidą. Tik jautė, kad jie vis daro panašius judesius (spektaklis buvo su vertimu, tad abu tuo pačiu vis pasitaisydavo ausines).
Iš spektaklio jiedu išėjo kartu, tik dabar su vyru nesutaria, kuris kurį pirmas užkalbino. „Jis sako, kad jis, bet man rodos, kad aš pirmoji banaliai paklausiau, kur esu jį mačiusi – o jis atrėžė, kad aišku, jog matau jį pirmą kartą. Vėliau ėjome Gedimino prospektu, jis daug ką man pasakojo, o aš daug juokiausi, dviejose kavinėse išgėrėme kavos. Jis sakė, kad vėliau man paskambins – ir nepaskambino“, – pasakojo Judita.
Visgi paaiškėjo, kad vyras buvo pametęs jos telefono numerį, o po mėnesio ją susirado per kino studiją.
Vienas vaikelis atsivedė kitą
Susituokė jiedu po kelių metų, kai jau turėjo dukrelę Bazilę – kai dabar pagalvoja, tuomet, kai sūpavo pirmagimę, buvo vienas gražiausių gyvenimo etapų.
„Po kurio laiko vyrui pasakiau, kad norėčiau ir sūnaus, o jis taip ramiai: „Na, gerai“. O vėliau, kai pranešiau, kad paaiškėjo, jog bus ne vienas vaikas, o dvyniai, jis jau nustebo: „Negi dar dvi mergos?!“. Bet gimė du sūnūs, taip staiga tapau daugiavaike mama“, – atsiminė moteris.
Tiesa, tarp pirmagimės ir dvynukų dar buvo ir persileidimas, kurį atsiminus ir dabar skaudu. „Po to gal keturis mėnesius kasdien verkdavau. Kartą iš pat ryto važiuodama į darbą pamačiau gatve šlitiniuojantį girtuoklį, ir man taip širdį suspaudė – štai jis švaisto savo gyvenimą, o mano vaikelis nieko blogo nepadarė, bet jo nebėra... Vėliau, kai gimė dvyniai, kažkas guosdamas mane pasakė, kad anas vaikelis išėjo – bet paskui grįžo, kartu atsivesdamas broliuką“, – pasakojo Judita.
Būtent tada, kai laukėsi dvynukų, smarkiai pablogėjo jos mamos sveikata ir ši visai nustojo vaikščioti. „Man reikėjo ją kilnoti, o laukiantis dvynių tai tikrai rizikinga, tad buvau 4 mėnesiams ją atidavusi į slaugą – o iš ten atsiėmiau tokią suvargusią, kad pasakiau sau, jog toliau ja visą laiką rūpinsiuosi pati“, – šio sau duoto žodžio moteris laikosi jau penkiolika metų.
Dabar medikai linkę suabejoti, ar ligonei tikrai demencija, kadangi su tokia diagnoze žmonės tiek ilgai paprastai negyvena.
Judita vis pagalvoja, kad jos mama nenusipelniusi ją ištikusios lemties. „Ji negėrė, nerūkė, nuolat sportavo, net atšalus maudydavosi lediniame vandenyje. Tėtis mirė, kai man buvo 15-a. Mama dirbo odontologe, finansiškai lengva nebuvo, bet ji rūpinosi ne tik manimi ir broliu, bet ir padėdavo sunkiai besiverčiantiems kaimynams. Kartą į ją kreipėsi tokia močiutė, sakydama, kad jai reikia įsidėti du naujus dantukus. Mama pastebėjo, kad jų reikia septynių, o pacientė atsakė, kad išgalėjo susitaupyti tik dviem. Tada mama pridėjo savų pinigų protezuotojams, kad išeitų septyni dantys, o močiutei pranešė, kad jos pinigėlių pakako visiems“, – pasakojo Judita.
Nusprendė tapti ūkininkais
Sunkumai, patirti tuomet, kai augino vyresnėlę, mažus dvynius ir rūpinosi mama, Juditos su vyru neatbaidė nuo nuotykio – jiedu ryžosi parduoti su paskola pirktą namą Vilniuje ir kraustytis į kaimą. Tuo metu jos vyras, turintis filologinį išsilavinimą, buvo dešimtmetį pradirbęs komercijos direkoriumi Oskaro Koršunovo teatre, bet pasijuto darbu persisotinęs ir norėjo permainų.
„Būdavo, paskaitom kokį straipsnį, kaip kažkas persikraustė iš miesto į kaimą ūkininkauti, sėkmingai sau augina serbentus ar sliekus, ir pagalvodavom, kad mes irgi taip norim – ir galiausiai pasiryžom“, – pasakojo Judita.
Utenos rajone praūkininkavę 9 metus, dabar jie vėl gyvena Vilniuje, nors gyvenimas kaime irgi paliko gražių prisiminimų. „ Būdavo, vyras apsiima pažiūrėti dvynius, mama pasirūpinta, ir aš ramiai sau keliauju laistyti pomidorų ar lesinti vištų ir visu tuo džiaugiuosi. Na, būdavo ir taip, kad pomidorai jau nugeibę, o aš neturiu jėgų jų laistyti – tada atidėdavau tai ankstyvam rytui, kai bus daugiau jėgų. O eidama lesinti vištų kartą žiemą paslydau ant sniego, nes po juo buvo ledas, ir susilaužiau koją – taip ir gulėjau pusvalandį baloj, kol vyras parskubėjo namo“, – atsiminė moteris.
Dabar ji su šypsena atsimena, kad tais laikais dar ir papriekaištaudavo pati sau, kad neranda laiko gražiau susitvarkyti namus, o vis gyvena lengvame chaosėlyje. Mamą tuomet maitindavo šaukšteliu, o ji valgydavo labai lėtai, tad gal tarp kąsnių būtų spėjusi nulėkti sudėti skalbinius į skalbyklę?
Pomidorai ir vištos augo sėkmingai, o štai šeimos užmojis auginti pardavimui česnakus nepasiteisino – pasirodė, kad auginant vaikus ir slaugant mamą juos nuolat ravėti jau per sunku. Vėliau vyras perėjo prie kanapių auginimo ir jų produktų gamybos – su jomis paprasčiau, ravėti nereikia, tad pakanka tik kartais aplankyti ūkį, gyvenant Vilniuje.
Naujas vaikas ir nauja veikla
Nepaisant visų rūpesčių, apsigyvenus kaime Juditai sukirbėjo mintis, kad galėtų suteikti gyvybę dar vienam vaikeliui, ir vyras neprieštaravo. „Sūnus Dantė mums visiems atnešė daug džiaugsmo, o dabar jis namie mums visiems vadovauja (nors dvyniai su tuo ir nesutiktų)“, – pasakojo keturių vaikų mama.
Gyvendama kaime moteris dar rasdavo laiko ir pomėgiui: brolio atiduotu fotoaparatu fotografuodavo savo vaikus, o naktimis prisėsdavo prie nuotraukų.
Fotografuodavo ir mokykloje (tėtis atžalas kasdien vežiodavo 15 km į Uteną ir atgal), o ten kartą viena pažįstama mama paklausė, ar Judita nesutiktų įamžinti krikštynų. „Pasakiau, kad tikrai ne, aš juk tik mėgėja. Tada ji atsidusi pasakė, kad ką gi, pasifotografuos patys telefonais. Tuomet aš pasakiau, kad gerai, galiu ateiti su fotoaparatu, aišku, dirbsiu nemokamai“, – atsiminė savo karjeros pradžią pašnekovė.
Rezultatais visi liko labai patenkinti ir Judita pradėjo domėtis fotografija vis labiau, baigė ne vienus kursus, o galiausiai sumanė grįžti į Vilnių ir imtis profesionalios karjeros.
Kodėl visgi kaimą pamėgusi šeima nusprendė jį palikti? Judita prisipažino, kad viena iš priežasčių buvo finansai. Jie gyveno pirmame namo aukšte, o antrame planavo įrengti kambarius vaikams, kiekvienam po atskirą – bet pasirodė, kad pinigų tam kaip neužtenka, taip neužtenka, na, o gyventi visiems susispaudus nebesinorėjo. Svarstė, kad Vilniuje galimybių užsidirbti bus daugiau.
Prisidėjo ir tai, kad prasidėjo karantinas, vaikai mokėsi iš namų, o tą buvo galima daryti ir persikrausčius.
„Be to, nors darbo kaime turėjau sočiai, man jau norėjosi ir profesinės saviraiškos. O ir tas kaimas nebedžiugino taip, kaip iš pradžių. Atsikrausčius, būdavo, einu sau basa ir žaviuosi, koks gražus tas mūsų agrastų krūmas. O po aštuonerių metų atrodė – na, krūmas, ir ką, ar čia jau visas mano gyvenimas?..“ – atsiminė Judita.
Beje, ir vaikai, nors gyvenimu kaime nesiskundė ir turėjo miestiečiams neprieinamų pramogų, atgal grįžti nenorėtų.
Nei vieno užsakymo – o po to sėkmė
Atsikrausčius į Vilnių siekti karjeros Juditai nebuvo lengva. „Pasiskelbiau vienoje svetainėje, kur savo paslaugas siūlo fotografai – ir ką gi, per tris mėnesius niekas į mane nesikreipė. Po to pasiskelbiau viename forume ir džiaugiausi, kad kažkas kreipėsi – bet ten jau siūliausi fotografuoti nemokamai. Buvo ir taip, kad kai vieną pirmų kartų žmonės manęs paklausė: „Tai kaip mums stotis?“, aš išsigandau, kad nežinau, ką atsakyti – na, bet po kelių sekundžių sprendimas į galvą atėjo“, – atvirai pasakojo menininkė.
Visgi palengva klientų atsirado, o ji pati tobulėjo. Vis žavėjosi užsieniečių instagrame publikuojamomis „fine art“ stiliaus nuotraukomis, o galiausiai ir pati ryžosi tokias daryti. Kaip ji paaiškino, tai tokios meniškos nudailintos fotografijos, kurias galima vadinti poezija, skirta akims.
Šis stilius Lietuvoje palengva populiarėja, bet prieš trejus metus, kai jo ėmėsi J.Juknelė, daugiau tuo užsiimančių fotografų čia kažin ar buvo.
„Kartą rengiau parodą vienoje įstaigoje, atėjo dvi darbuotojos ir pradėjo tarpusavyje šnabždėtis, kad sunku suprasti, ar kabo nuotraukos, ar paveikslai. Man tai nuskambėjo kaip komplimentas – aš ir siekiu tokio įspūdžio, kad pamatęs galutinį rezultatą žmogus nustebtų, kad nusifotografavęs tarsi atsidūrė paveiksle“, – sakė Judita.
Efektams išgauti ji naudoja „Photoshop“ programą – pasak pašnekovės, ja dirbti pasirodė visai nesunku, be to, ją įkvėpė straipsnis, kad nuo 50-ies žmogaus smegenys traukiasi, jeigu jis nesimoko naujų dalykų – taigi ji nusiteikusi nesustoti ir vis kažko mokytis.
Žmonės jos įspūdingosioms fotografijoms pozuoja paprastai, tiesa, kartais prireikia įdomesnių daiktų ar aksesuarų. Tarkim, kai ji pati dalyvavo latvių fotografės rengtuose „fine art“ fotografijos kursuose, turėjo padaryti seriją nuotraukų, kurių tema – galvos apdangalai. Modeliu tapo jos sūnus Jogaila, o galvos apdangalais virto jos senos rankinės. Tiesa, buvo ir kitokių, kuriuos uždėjo „Photoshopo“ dėka.
Menininkė fotosesijoms labai ruošiasi, susipažinusi su žmogumi ilgai planuoja, kokių gražių kadrų galėtų padaryti, bet dažnai, pradėjus dirbti, ekspromtu kyla ir kitų įdomių sumanymų.
Beje, dažniausiai ji savo klientų neprašo šypsotis – jai gražu, kai žmonės nuotraukose atrodo rimti, kaip senuose paveiksluose – juk dailininkams valandų valandas pozuodavę herojai taip pat nesišypsodavo.
Smagiausia fotografei, kai su klientais užsimezga ryšys, pavyzdžiui, kai jauni tėvai, kvietę įamžinti naujagimį, vėliau ją kviečiasi krikštynų ar Kalėdinei fotosesijai.
Dirba iki 4 val. nakties
Didelė Juditos dienos dalis paprastai prabėga namuose, sukantis tarp slaugos ir buities darbų ir protarpiais prisėdant prie nuotraukų. Kai turi eiti į fotosesiją, menininkė prašo mama pasirūpinti vyro ar vaikų, kurie taip pat moka močiutę pamaitinti per zondą ar paversti ant kito šono.
Rimčiau nuotraukų redagavimui menininkė atsideda, kai visi namiškiai suminga – vasarą dažnai užsisėdėdavo iki 4 val. nakties (keldavosi apie 9 val.), nors ir supranta, kad miego stygius kenkia sveikatai, o prasidėjus mokslo metais stengiasi gultis anksčiau.
„Na, mūsų šeima ne iš tų, kuri vasaromis galėtų keliauti (ir dėl finansų, ir dėl slaugos), bet viskas pas mus gerai. Dukra jau baigė mokylą ir įstojo į Dailės akademiją – ilgai negalėjo nuspręsti, ko nori, o galiausiai pasirinko menotyrą, kaip ir aš.
Labai džiaugiuosi ir tuo, kad šią vasarą visi mano sūnūs išmoko gaminti maistą! O prasidėjo viskas nuo to, kad aš prisiverčiau sportuoti maždaug po valandą per dieną ir mindama dviratį vaikams aiškindavau, kad kol kas valgyti ruošti negaliu, bet jie gali imti tuos ir tuos produktus ir su jais daryti tą ir aną. Dabar, būna, vienuolikmetis siūlo keturiolikmečiams: „Gal jums kažko iškepti?“, – pasidžiaugė Judita.
Kai naktimis ji redaguoja nuotraukas, kartais pajunta, kad mamai negera – tada eina prie jos ir ją ramina, glosto. „Tada galvoju – na, naktis, tamsu, kiti žmonės miega, o aš sėdžiu sau ir glostau savo mamą – ir tai taip gražu... O mama ją paglosčius nurimsta, aišku, kad jai palengvėja“, – sakė moteris.
Ir pridūrė, kad dar tikrai nėra nusiteikusi mamos paleisti, dar nori pasidžiaugti buvimu drauge ir vis pasvajoja, kad būtų išrasti vaistai nuo Alzheimerio ligos, nors ir suvokia, kad tai artimiausiu metu mažai tikėtina.
„Aš mamai niekada nesakau, kad jos būklė prasta – aš jai vis sakau, kad ji pasveiks ir mes važiuosime kartu prie jūros, arba kad aš ją pasveikusią vešiuosi į Gariūnus pirkti jai drabužių, kaip ji seniau veždavosi mane“, – jautriai sakė menininkė.
