Vilniaus universitete baigusi verslo studijas V.Bareikaitė žaibo greičiu kilo karjeros laiptais. Principinga ir darbšti specialistė nesunkiai užsitikrino aukštas pareigas prestižinėse tarptautinėse įmonėse. Ten ji praleido 18 metų, paraleliai kūrė ir savo verslus. Laisvalaikiu galynėjosi su jėgos aitvarais, nardė ir buriavo, netgi išsilaikė egzaminus ir gavo kapitono licenciją.
Nors, atrodė, turėjo viską, ko širdis geidžia, – sutvarkytą buitį, pripažinimą, įdomias pažintis, verslo keliones – V.Bareikaitė vieną dieną viską ėmė keisti.
Pardavė verslą, atsisakė vadovės posto. Nors kasdienybė buvo pilna sodrių spalvų, Vilma jautė, kad jos dvasinis pasaulis ne iki galo užpildytas. Ji suprato, jog privalo stabtelėti, kad geriau save pažintų, rastų atsakymus į esminius gyvenimo klausimus.
Juos tikėjosi rasti kelis mėnesius savanoriaudama Amazonės džiunglėse. Bet netikėtumų kupina kelionė po platųjį pasaulį išsitęsė iki devynių mėnesių ir atvedė į prabangių jachtų pasaulį, kur dabar Vilma bendrauja su itin turtingais ir įtakingais žmonėmis, užsiima jachtų nuoma bei pardavimu, organizuoja išskirtines keliones laivais.
„Kad atsidurčiau ten, kur esu, reikėjo tikėjimo, daug drąsos ir dar daugiau kantrybės. Bet dabar žinau, kad visko, ko trokštama, galima pasiekti“, – apie naujus atradimus pasakojo V.Bareikaitė.
– Jūsų biografija – ryški ir spalvinga. Iš kur semiatės ryžto nesitenkinti tuo, kas yra po ranka, nebijote susigrumti su naujais iššūkiais?
– Gimiau ir augau Vilniuje, atostogas ir savaitgalius leisdavau pas senelius kaime.
Jie gyveno ūkiškai, su tėvais ir seserimi jiems nuolat padėdavome. Dirbti teko nemažai, taip manyje išsiugdė drausmė ir darbštumas.
Mano mama su tėčiu buvo stiprios asmenybės, iš jų paveldėjau lyderystės geną. Kita mano stipri savybė – organizuotumas. Pamenu, trečioje klasėje gavau pastabą, kad suorganizavau visą klasę pabėgti iš dviejų rusų kalbos pamokų.
Kai apie pastabą sužinojo mama, pasakė: „Organizuotumas yra geras dalykas.“
Kartą man, septynmetei, mama davė pinigų ir pasiuntė pirkti arbūzo į kilometras nuo namų esančią parduotuvę. Išsirinkau didžiausią arbūzą ir ridenau jį žole, nes panešti neįstengiau, net prašiau pakeleivių, kad padėtų pernešti per gatvę. Pamenu išpūstas mamos akis, kai atidariusi duris pamatė mane ir beveik tokio pat dydžio arbūzą.
Ir smalsumo bei drąsos turėjau apsčiai. Mama sakydavo: „Nelįsk į šulinį ar eketę – ten raganos gyvena.“ Aš nutariau pamatyti tas raganas. Į eketę įriedėjau su visais kailinukais ir labai išgąsdinau močiutę.
25-erių jau buvau tarptautinių įmonių direktorė. Ten išėjau didžiausią praktinę mokyklą, nes įmonių savininkai vykdė labai daug veiklų – nuo trąšų saugyklų iki medienos eksporto, didmaišių gamybos.
Turėjau vesti derybas su didžiausių įmonių vadovais, planuoti pinigų srautus, atstovauti įmonei įvairiose šalyse, valdyti komandą. Mano noras viską daryti idealiai neleido klysti, mokiausi iš lyderių, verslių žmonių.
– Kodėl atsisakėte saugios gerovės ir nėrėte į nežinomybę – nutarėte viena vykti į Amazonės džiunglės?
– Aplinkybės susiklostė natūraliai. Su paskutine įmone – „Lloyd’s“ agentūra, kurioje vadovavau 7 metus, draugiškai nusprendėme nutraukti ryšius, nes nebemačiau galimybės augti, o ji nusprendė veiklą Lietuvoje sujungti su Estijos įmone. Atsirado erdvė pokyčiams ir nuodugnesniam savęs pažinimui.
Būdama 15 metų netekau tėčio. Oficiali priežastis – savižudybė. Bet prieš metus apklaususi daugybę žmonių supratau, kad jis galimai buvo nužudytas. Tėčio mirtis mane stipriai sukrėtė, kažkuriam laikui tą skausmą paslėpiau tolimose sielos kertėse.
Tačiau neatsakyti klausimai vieną dieną pradėjo lįsti į dienos šviesą.
Labai nudžiugau, kai atsirado galimybė vykti į retritą, vietą, kur atsiduodama dvasinėms praktikoms, ir savanoriauti Amazonės džiunglėse.
Nuvykusi į atokų Bolivijos kampelį planą turėjau keisti, nes retrito savininkai buvo užsiėmę ką tik gimusiu vaikeliu.
Dvi savaites praleidau laukinėje gamtoje. Gyventi vienai džiunglėse buvo baisu – nameliai sukalti iš lentų, kiaurais tarpais, tuščias langų ertmes dengė tinklelis, nebuvo elektros, ką jau kalbėti apie internetą.
Šalia telkšojo ežeras, pilnas krokodilų ir gyvačių, miške vaikščiojo jaguarai, anakondos, nuodingos varlės, tarantulai. O kokie džiunglių garsai pradedant temti! Kad nugalėčiau baimę, ugdžiau valią, pasitikėjimą ir nepamiršau sveiko proto – pradėjus temti užsidarydavau namelyje užkamšiusi didžiausias skyles, kad pro jas neįlįstų gyvatės.
Tačiau turėjau laiko pasimėgauti ir gamtos stebuklais – mėlynaisiais didžiaisiais džiunglių drugeliais, skruzdėmis, nešančiomis lapus ant savo mažyčių kūnelių, spalvotomis varlėmis, jonvabaliais, naktį šviečiančiais lyg žibintai.
Pasikeitus kelionės tikslui nutariau įgyvendinti savo svajonę – aplankyti Galapagų salas.
Vėliau panašiame retrite Bolivijoje vis dėlto savanoriavau 10 dienų, gavau tai, ko norėjau.
– Ką jums davė ši kelionė?
– Ji truko 9 mėnesius, aplankiau įvairias pasaulio vietas. Dar prieš išvykdama į Amazonės džiungles buvau sutarusi nuvykti į Malaiziją – kad iš Tailandui priklausančios Puketo salos nuplukdyčiau 34 m ilgio burinę jachtą į Borneo salą.
Tai buvo intriguojantis pasiūlymas išbandyti buriavimą prabangia jachta. Ir tai sėkmingai įgyvendinau.
Apsilankiau Indijoje, kur mokiausi pas dvasinius mokytojus, Nepale dalyvavau jogos stovykloje. Kelionę užbaigiau Tibete. Leidau sau gyventi taip, kaip noriu, ir patirti tai, ką tuo metu noriu.
Sutikau ir šamanų, keli jų tapo mano draugais, keli buvo mano mokytojai. Pasaulis buvo naujas ir, sakyčiau, šokiruojantis. Viskas, kuo tikėjau, apvirto aukštyn kojomis.
Indijoje, Daramšaloje, susitikau su Dalai Lama jo rezidencijoje. Tris savaites beveik kasdien prašiausi audiencijos. Iš pradžių planavau tame miestelyje praleisti tris dienas, bet išbuvau tris savaites. Vieną dieną mane pakvietė. Susitikimas su Dalai Lama buvo neįkainojama patirtis.
Nuotykių patyriau daug – kopiau į kalnus Anduose ir Himalajuose, meditavau įvairiose stovyklose, stebėjau gyvūnus ant žemės ir po vandeniu, buriavau.
Kai grįžau iš Amazonės į Lietuvą, man išoperavo dvi kirmėles iš po odos.
Uodai ten nešioja musių lervas, įkanda ir jas patalpina po oda, 3 mėnesius jos bręsta, tada išsirita musytė. Žinojau, kad taip gali būti, todėl pamačiusi įtartinus spuogelius paprašiau, kad juos išpjautų, – taip gydytojai po oda rado kirmėlytes.
– Ar imate tik būtiniausius daiktus, ar vykstate su dideliais patogiais lagaminais? Ką parsivežate iš kelionių?
– Tuos 9 mėnesius keliavau su maža kuprine ir keliais drabužiais, kuriuos vis išsiskalbdavau. Į kai kurias keliones vykdavau su dideliu lagaminu, nes norėjau puoštis, avėti ne tik sportinius batelius ir šlepetes, bet ir apsiauti aukštakulnius, apsivilkti gražią suknelę.
Iš kai kurių kelionių grįžau su papildomu bagažu, nes norėjau atsivežti tik ten randamų daiktų: iš Indijos – mandalų ir knygų, iš Amerikos – apdarų ir kosmetikos. Po kelionių likusius iškeistus pinigus dedu į atskirą dėžutę – turbūt tai vieninteliai dalykai, kuriuos kolekcionuoju.
– Esate baigusi nardymo kursus. Kur povandeninis pasaulis labiausiai pakerėjo?
– Povandeninis pasaulis man yra tarsi pasaka – galiu valandų valandas plaukioti virš koralinių rifų ir stebėti jūros gyvūniją, Raudonoji jūra šiuo požiūriu labai turtinga. Lankiausi ten kokius 6 kartus, vis kitoje vietoje ir atrasdavau vis kitą povandeninio pasaulio grožį.
Ten pirmą kartą nardžiau su rykliais. Buvo labai baisu, galvojau, kodėl save stumiu į pavojų? Bet kai supranti ryklių tipus, jų medžiojimo ypatumus, nardyti su jais visai nebaisu.
Lankydamasi Dominikos Respublikoje ryklį netgi laikiau ant kelių, Galapaguose plaukiojant normalu pamatyti negiliai, ant smėlio, miegančius ryklius, o kartą gal 20 miegančių ryklių mačiau maždaug metro gylyje.
Viena svajonių buvo paplaukioti su bangininiu rykliu. Tai labai dideli gyvūnai, užaugantys iki 10 metrų. Praėjusiais metais Omane plaukdami jachta sutikome tris bangininius ryklius, aš šokau į vandenį ir plaukiau paskui vieną iš jų kelių centimetrų atstumu. Man visai nebuvo baisu, nes žinojau, kad blogiausia, ką jie gali padaryti, tai užgauti savo uodega.
Didžiausią įspūdį man padarė Galapagų salos. Plaukioti kartu su jūrų liūtais – neįtikėtina! Jie labai žaismingi ir bendraujantys gyvūnai. Dar ir Manta rajos mano favoritės – ilgiausiai jas teko stebėti Indonezijoje netoli Komodo salos, kur gyvena Komodo varanai.
Šie didžiausi pasaulyje driežai tikrai nėra mano favoritai – nuo jų įkandimo ir seilėse esančių bakterijų lėtai mirštama. Buriuodama Viduržemio jūroje sutikau vieną keistesnių žuvų – Mėnulio žuvį, kuri tikrai atrodo kaip iš Mėnulio! Ji plaukė šalia jachtos, net nardyti nereikėjo.
– Kada jūsų gyvenime atsirado buriavimas?
– Einant vadovaujamas pareigas kai kada dėl darbo pobūdžio tekdavo keisti gyvenamąją vietą.
Su vėjo ir vandens ypatumais susipažinau kurį laiką gyvendama Klaipėdoje, trejus metus užsiėmiau jėgos aitvarais netoliese esančiame Svencelės kaime, vadinamame aitvaruotojų rojumi.
Vėliau persikrausčiau gyventi į Daniją, ten beveik kas vakarą vakarieniaudavome kateryje ant vandens, savaitgaliais šviežią duoną pirkdavome vis kitame uoste, prie kurio prisišvartuodavome burine jachta ar motoriniu kateriu.
Rengdavome iškylas mažose laukinėse salelėse, ten nuvykdavome vandens motociklais. Grįžusi į Vilnių vėl ieškojau vandens, gamtos ir bendraminčių. Prisijungiau prie moterų buriavimo komandos „Gero vėjo mūzos“.
Ketverius metus siekėme rezultatų sportinio buriavimo varžybose, dalyvavome daugybėje regatų Lietuvoje, Latvijoje ir Italijoje. Ne kartą laimėjome pirmąją vietą, o Italijoje pasaulinėse moterų varžybose – trečiąją.
Išmokti valdyti jachtą reikia laiko ir praktikos. Su „Gero vėjo mūzomis“ kiekvieną savaitę buriuodavome tiek treniruotėse, tiek varžybose, įgijau vidaus vandenų kapitono pažymėjimą.
Sportinis buriavimas reikalauja ištvermės, aštraus ir greito mąstymo, komandinio darbo. Teko patirti ekstremalių situacijų – laivų susidūrimų, užplaukimų ant seklumų ir audrų. Teko matyti ne vieną nulūžusį stiebą, už borto iškritusį žmogų, netgi mirtį.
„Gero vėjo mūzos“ išsiskyrė, kai vairininkė Liepa išvyko studijuoti į Šveicariją, o aš išvykau į prieš tai minėtą 9 mėnesių kelionę aplink pasaulį.
– Kaip jūs įsiliejote į prabangių jachtų verslą?
– Viskas prasidėjo ant jachtos „Cygnus Montanus“, kurią padėjau perplukdyti iš Puketo į Borneo, denio.
Anksčiau į superjachtas žvelgdavau iš tolo vaikščiodama prieplaukoje kur nors Monake. Savęs pažinimo kelionė atvėrė daug galimybių, suteikė dar daugiau drąsos, kurios man ir taip niekada nestigo.
Prabangių jachtų verslas nėra mažas. Viskas priklauso nuo to, ką nori pasiekti, tokią ir strategiją renkiesi. Kadangi norėjau nuomoti ir pardavinėti jachtas, nusprendžiau pradėti nuo jų pažinimo. Vien tik aplankęs jachtų parodas vidinių niuansų nesuprasi.
Taigi iš pradžių dirbau keliose skirtingose jachtose, kad pamatyčiau viską iš vidaus, – uostai, taisyklės, priklausančios nuo jachtų dydžio, vienos ar kitos vėliavos pasirinkimas, svečiai, jų norai, komanda, kapitonai, techninė jachtų būklė ir dar daugybė klausimų, į kuriuos turėjau sau atsakyti.
Kartais tekdavo dirbti po 14–16 valandų per parą, be laisvadienių. Tai, kas vyksta jachtose, yra konfidencialu, gerbiamas ir saugomas svečių privatumas. Man pasisekė, kad svečiai jachtose buvo inteligentiški žmonės.
Kuo didesnė jachta, tuo didesni reikalavimai ir ore tvyranti įtampa. Žmonės, gebantys nuomotis jachtas už pusę milijono eurų savaitei, tikisi, kad visi jų norai bus patenkinti. Pavyzdžiui, jeigu kas nors užsinorėjo cigaro, o jų jachtoje nebeliko, tai bus atskraidinta sraigtasparniu.
– Kurį laiką jachtose svečiams gamindavote maistą. Kokie tai būdavo patiekalai ir ar patogu prie viryklės suktis judant jachtai?
– Tikrai nėra patogu, bet priprantama. Motorinės jachtos neplaukia iš uosto esant didesnėms nei pusantro metro bangoms, nes tai sukelia nepatogumų. Burinės jachtos skrodžia didesnes bangas ir juda maloniau. Ant viryklės yra specialūs laikikliai, kad verdantis puodas nenuslystų ir nenudegintų. Saugumas jachtose labai svarbus, tam yra išlaikomi STCW sertifikatai, pereinamas medicininis patikrinimas ir išklausomi maisto higienos kursai.
Pirkdavau šviežius kokybiškus produktus vietos turgeliuose. Ne visada būdavo galimybė apsipirkti uoste, todėl maisto atsargas reikėjo planuoti. Ne tik gaminau maistą, bet ir padėjau įveikti procesą keičiant jachtą iš privačios į komercinę, taigi reikėjo supirkti indus, vonios reikmenis ir tinkamai dekoruoti interjerą.
Prieš gaminant maistą reikėdavo išsiaiškinti, kas ką valgo ir kas ko nevalgo. Būdavo, kad vyras ir žmona valgo viena, vaikai – kita. Maistą ruošdavau ir jachtos komandai.
Valgyti gamindavau tris kartus per dieną – su užkandžiais, pagrindiniais patiekalais, desertais. Sukausi viena. Buvo nelengva.
Pavyzdžiui, vienas svečias pageidaudavo pomidorus supjaustyti griežinėliais, kitas – kubeliais. Kad visas detales prisiminčiau, kiekvieno svečio pageidavimus užsirašydavau.
– Papasakokite apie įspūdingiausias jachtas, ten esančią prabangą ir jų savininkus.
– Žmonės, turintys daugiau pinigų, yra didelis taikinys tiems, kurie nori su jais susidraugauti dėl prestižo ar materialinės naudos. Taigi turtingieji labai atsargiai įsileidžia naujus žmones į savo aplinką.
Saudo Arabijos šeichai aprūpina savo artimus giminaičius pervesdami jiems, pavyzdžiui, 200 tūkstančių eurų per mėnesį. Lengvai gauti pinigai jaunam nepatyrusiam žmogui yra didelis išbandymas.
Pavyzdžiui, Monake kai kurie verslininkai puikuojasi prostitutėmis – jos yra kaip geras šampano butelis, įrodantis tavo pirkimo galią.
Man sekėsi sutikti kur kas inteligentiškesnius žmones, tuos, kurie pinigų užsidirbo nuosekliu darbu, arba tuos, kurie paveldėjo iš kartos į kartą, taigi supranta jų vertę ir jų nešvaisto.
Kalbu apie Anglijos, Kuveito kilmingąsias šeimas, verslininkus, investuotojus iš Europos, Azijos ir Amerikos. Tai žmonės, iš kurių mokausi inteligencijos, drąsos, išminties, kuklumo ir malonaus bendravimo.
Mano didžiąja įkvėpėja tapo ilgametė Jungtinių Tautų žurnalistė Gloria Starr Kins (94 m.), gyvenanti Niujorke, Manhatane. Ji iki šiol yra labai aktyvi versle ir visuomeninėje veikloje. Savo namuose, kurie atrodo lyg muziejus, Gloria organizuoja privačius priėmimus. Ten nuvykusi ne kartą sutikau įvairių šalių ambasadorius bei kitus aukštus užsienio šalių pareigūnus.
Prabangių jachtų nuomos kaina savaitei prasideda nuo 18 tūkstančių eurų ir siekia iki kelių milijonų. Pardavimo kainos taip pat labai skirtingos. Jachta yra namai ant vandens, taigi, kaip ir namų, jachtų būna įvairiausių.
Mano favoritė – 108 metrų ilgio jachta IJE, kuri kainuoja 175 milijonus eurų.
Šioje superjachtoje yra kino teatras, biblioteka, SPA paslaugų centras, garaže – 12 vandens motociklų šeimininkams ir jų svečiams, taip pat naktinis klubas ir baras su itin prabangių gėrimų kolekcija.
Tokio dydžio jachtas įsigyja milijardieriai. Jų pageidavimas – ilsėtis privačioje aplinkoje, čia spręsti verslo reikalus, aptarti įvairius klausimus su partneriais ir leisti laiką su šeima. Daugumoje superjachtų įrengta sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Tai prabangi investicija ne tik svečių patogumui, bet ir jų slaptumui išlaikyti.
Savininkai pasirenka, kur laikys savo laivus ir kur keliaus. Labai dažnai vasarą superjachtos plaukioja ar stovi kur nors Viduržemio jūroje, o žiemą, kai Europoje darosi vėsiau, jos perplukdomos į Karibus.
Dažnai tokie laivai metai iš metų stovi uostuose, savininkai moka uosto mokesčius, išlaikomas personalas, o patys atvyksta pasimėgauti šia prabanga vos kelis kartus per metus. Kartais laivai yra nuomojami. Štai, pavyzdžiui, 91,5 metro ilgio superjachtos „Tranquility“ nuomos kaina yra 1,2 milijono eurų savaitei.
Siekdama geriau pažinti prabangių jachtų pasaulį gyvenau Prancūzijos Rivjeroje, mezgiau pažintis su didžiausiais jachtų verslo dalyviais, tokiais kaip „Burgess“, „SuperYachtsMonaco“, „Royal Yachts Monaco“, „YachtZoo“, „Camper & Nicholsons“, bendravau su laivų statytojais, lankiau parodas Monake, Kanuose, Diuseldorfe.
Tuo pat metu didinau galimų klientų ratą dalyvaudama privačiuose susibūrimuose ir turtinguosius suburiančiose konferencijose Londone, Ciuriche ir Niujorke. Klientui padėjau išsirinkti 19 milijonų eurų kainuojančią jachtą, derinau pirkimo sąlygas.
Dabartinė mano veikla – jachtų nuoma ir pardavimas. Padedu įgyvendinti žmonėms savo svajones – išsinuomoti ar įsigyti motorines ir burines jachtas, didesnes nei 20 metrų, sugalvoti, kur jomis plaukti ar kur jas laikyti.
Galiu pasiūlyti įsigyti jachtą su kitais bendraturčiais ir plaukti ja kad ir aplink pasaulį. Taip pat siūlau keliauti „Sailing-Classics“ burinėmis klasikinėmis jachtomis RHEA, CHRONOS ir KAIROS vienam, su draugais, šeima, suorganizuoti verslo renginį ar atšvęsti vestuves Viduržemio jūroje ar Karibų regione. Šių jachtų vidutinė savaitės nuomos kaina asmeniui – 3 tūkstančiai eurų prabangioje kajutėje su maistu ir profesionalia įgula.
– Ką jums suteikia keliavimas jachta, kokius potyrius išgyvenate?
– Mano pagrindinė vertybė yra laisvė. Kelionės jachtomis jaučiant vėją plaukuose, sutinkant bangas skrodžiančius delfinus, pliuškenantis žydrame vandenyje, mėgaujantis skaniu maistu kartu su kompanija, palydint besileidžiančią saulę jachtos denyje, aplankant nepažintas vietoves ir jaukius miestelius – tai yra gyvenimas!
– Ką dar įdomaus trokštate nuveikti?
– Šiuo metu gyvenu Vilniuje, bet nenustoju keliauti. Iš viso esu aplankiusi per 60 šalių. Planuoju surengti savo tapybos darbų parodą. Tapau 15 metų, bet kol kas savo kūrybos per daug neviešinu.
Dar daug noriu patirti: nukeliauti į Antarktidą, į Polineziją, pamatyti Šiaurės pašvaistę, buriuoti vietose, kuriose dar nebuvau, padėti kitiems įgyvendinti jų svajones, tobulėti ir būti vis geresniu žmogumi.
