Būti motina ar paisyti teismo nurodymo? Vilnietė Asta Meškerevičiūtė įsitikinusi, kad gero pasirinkimo ji neturėjo.
„Draugai mane vadina teisingumo ministre, nes man labai svarbu elgtis teisingai ir teisėtai. Bet šioje situacijoje buvo tik du keliai: paklusti teismo sprendimui ir prisiimti riziką, kad mano vaikas negrįš, arba teismo sprendimui nepaklusti ir paaukoti savo reputaciją.
Galiu ginčytis, ar teismo sprendimas yra teisėtas, bet jis vis dėlto galiojantis. Todėl nusprendžiau aukoti reputaciją, nes renkuosi būti mama“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo 42 metų moteris.
Asta su partneriu lietuviu prieš 12 metų įkūrė pelningą technologijų ir programinės įrangos bendrovę, pati įgijo tris aukštojo mokslo diplomus, o versle siekė būti sąžininga ir nelaužė taisyklių.
Bet motinystė atskleidė ir kitokią realybę: nusprendusi skirtis su užsieniečiu vyru Asta turi jaudintis, kad visam laikui nebūtų atskirta nuo sūnaus, kuriam beveik 4 metai.
„Ahmedas ne kartą grasino, kad vaiką išveš ir aš jo daugiau nematysiu. Šiuos grasinimus girdėjo ir liudininkai, bet Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai tai neįdomu, o teismas irgi neįžvelgė grėsmių, kad skyrybų įkarštyje vyras išsiveš sūnų į Tunisą ir jo negrąžins.
Išgirdusios mano istoriją parašė dešimtys moterų, kurioms taip ir nutiko ar kurios irgi jaučia tokią grėsmę.
Skaitydama vienos tokios moters pasakojimą žliumbiau balsu – tėvas pagrobė sūnų, išvežė jį į Indiją ir su savo vaiku motina jau daugiau kaip septynerius metus nebuvo susitikusi“, – emocijas sunkiai tramdė A.Meškerevičiūtė, kurios pase – vis dar vyro pavardė, bet, siekdama apsaugoti sūnų, šiai istorijai pasakoti ji pasirinko mergautinę pavardę.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ingrida Krolienė rugpjūčio 17 dieną priėmė sprendimą, kad tos pačios dienos vakarą mažamečio berniuko tėvas 40-metis Ahmedas G., kuris turi Tuniso ir Prancūzijos pilietybę, gali pasiimti sūnų ir nuo rugpjūčio 18 iki 25 d. su juo atostogauti Tunise.
A.Meškerevičiūtė atsisakė paklusti teismo sprendimui ne tik dėl grėsmės, kad sūnus gali negrįžti iš Tuniso, bet ir dėl to, jog berniukas serga. Vaiko apžiūroje pas gydytoją dalyvavo abu tėvai.
Pažymą apie ligą turėjo ir teismas, bet jis už medikus nusprendė, kad mažametis serga nepakankamai sunkiai.
„Vykdyti visų teismo nurodymų mes net fiziškai negalėjome, nes sprendimas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą įteiktas tik rugpjūčio 18 d., nors atiduoti berniuką tėvui reikėjo dar išvakarėse“, – pabrėžė Astos advokatas Liudas Paltanavičius, kuris abejoja ir dėl to, ar teismas apskritai galėjo duoti leidimą išvežti berniuką, kol vyksta teisminė mediacija.
Įžeidinėjo prie gydytojos
A.Meškerevičiūtė dabar turi nedarbingumą, tai, kad berniukas serga, gydytoja patvirtino ir per dar vieną vizitą ir skyrė antibiotikų, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatyta, jog ligos atveju vaiku rūpinasi motina.
Tačiau Asta jau net filmuoja, kaip matuoja berniukui temperatūrą, kad nebūtų apkaltinta ligą išsigalvojanti. Rugpjūčio 24 dieną moteris į medikus kreipėsi ir trečią kartą, nes sūnus vėl pradėjo stipriai karščiuoti.
Dėl leidimo su sūnumi keliauti į Tunisą Ahmedas į teismą kreipėsi rugpjūčio 11 d. – prieš pat Žolinę, kai nemažai lietuvių pasiėmė vieną laisvą dieną ir taip iki 4 dienų pailgino savaitgalį.
Tąsyk ir Asta su sūnumi, kurio gyvenamoji vieta kol kas nustatyta su motina, buvo išvykusi į Palangą. Atsakyti į Ahmedo prašymą Astos advokatui buvo skirtos vos 2 darbo dienos.
Iš pajūrio į Vilnių moteris parsivežė kosintį vaiką, todėl jau rugpjūčio 16 d. drauge su dar oficialiu sutuoktiniu nuėjo pas šeimos gydytoją. Medikė patvirtino, kad berniukas išties serga, o tokiu sprendimu nepatenkintas Ahmedas gydytojos akivaizdoje Astą išvadino „piece of shit“ – š... gabalu.
„Savo elgesiu vyras nuolat rodo, kad turi būti taip, kaip jis nori. Nesutikau atiduoti tėvui sergančio berniuko. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba teismui pateikė išvadą, kad tėvo prašymas išvykti su sūnumi į Tunisą atitinka vaiko interesus, nors tarnybai esu pasakojusi apie vyro grasinimus išvežti vaiką visam laikui.
Man skambinėjo vaiko teisių specialistai ir klausinėjo, ar realu, kad Ahmedas įvykdys savo grasinimus? Bet ar aš turėčiau tai aiškinti? Mano darbas – pasirūpinti sūnaus saugumu“, – įsitikinusi A.Meškerevičiūtė.
Panašūs įmonių pavadinimai
Lietuvės Astos ir tunisiečio Ahmedo draugystė prasidėjo 2017 m., kai abu turėjo bendrą MBA vadovų kursą Tulane’o universitete JAV.
„Tai buvo ne atostogų romanas, pažintis internete ar naktiniame klube. Atrodė, kad mus sieja panaši pasaulėžiūra, panašūs gyvenimo tikslai, pomėgiai, tarkime, sportas“, – pasakojo A.Meškerevičiūtė.
Po studijų Amerikoje Asta grįžo į Vilnių, Ahmedas – į Paryžių, kuriame jau gyveno ne vienus metus, nors tuo metu buvo bedarbis ir vertėsi iš pašalpos.
Sėkmės lydima verslininke jau tapusi lietuvė paskatino būsimąjį vyrą imtis savo verslo ir pasakojo jam apie savo patirtį.
Asta nežino, kokį verslą buvęs sutuoktinis turi ar turėjo Prancūzijoje, bet veikti Ahmedas ėmėsi ir Lietuvoje.
Net besiskiriančių sutuoktinių įmonių pavadinimai itin panašūs: Asta su partneriu 2011 m. įkūrė „Inventi“, o Ahmedas prieš 9 mėnesius, kai žmona su sūnumi jau gyveno atskirai, – „Inveniam“.
Viešai prieinami duomenys rodo, kad „Inventi“ pernai turėjo per 740 tūkst. eurų grynojo pelno, o pardavimo pajamos siekė 2,9 milijono eurų. „Inveniam“, praėjusių metų duomenimis, turėjo per 7 tūkst. eurų grynojo nuostolio.
Dar anksčiau, maždaug prieš pusketvirtų metų, likus 3 mėnesiams iki sūnaus gimimo, Ahmedas įsteigė mažąją bendriją „Salesissimo“, kurios vadovas yra. Ši bendrija pernai turėjo apie 244 tūkst. eurų pajamų ir gavo beveik 56 tūkst. eurų grynojo pelno.
Santykiai ėmė braškėti
Kai po studijų JAV abu grįžo į Europą, kurį laiką Asta ir Ahmedas skraidė vienas pas kitą. 2019-aisiais Vilniuje jie susituokė, o tų metų spalio pabaigoje susilaukė sūnaus. Tik tada vyras iš Paryžiaus persikraustė pas žmoną.
Tačiau tapus tėvais sutuoktinių santykiai ėmė braškėti. Asta dirbo iki pat gimdymo – iki motinystės ji buvo įmonės direktorė. Vėliau šias pareigas perleido partneriui.
Sūnus į pasaulį pasibeldė trimis savaitėmis anksčiau: penktadienį Asta dar dirbo visą dieną, o sekmadienį jau važiavo gimdyti. Vos po savaitės, kai žmona po gimdymo dar net sėdėti negalėjo, Ahmedas pareiškė, kad turi verslo susitikimą Paryžiuje.
Žmonos ašaros vizitą atidėti vyro neįtikino ir jis išskrido.
„Likimo ironija, bet tas susitikimas taip ir neįvyko – vyras nuskrido, išsimiegojo kelias dienas ir grįžo namo“, – Astai iki šiol apmaudu tai prisiminti.
Ahmedas nepalaikė sutuoktinės sprendimo žindyti vaiką krūtimi ir nuolat dėl to jai priekaištavo, nors Asta buvo pasiryžusi savo vaikui duoti tai, kas geriausia, ir dvejiems metams visiškai atsitraukė nuo verslo.
Kuo toliau, tuo labiau Asta santuokoje jautėsi vieniša. Sūnus keldavosi keliskart per naktį, o vyras mažai padėjo, tik kaltino žmoną, kad ji pati pripratino vaiką prie žindymo, tad pati ir turi su tuo tvarkytis.
Užmigdyti vaiką nakčiai irgi buvo ne Ahmedo rūpestis: jei tik sutikdavo pabandyti, po kiek laiko vis tiek kviesdavo Astą.
Augdamas berniukas patyrė valgymo sutrikimą ir atsisakė bet kokio primaitinamo maisto. Prašymai padėti išspręsti šią problemą – Astai buvo būtina atsitraukti, nes sūnus ją matė kaip pieno aparatą, Ahmedą mažai jaudino.
„O paskutiniu lašu mano tolerancijos taurėje tapo nutikimas, kai turėjau išvykti darbo reikalais.
Sūnus jau ėjo į darželį, bet iš pradžių visiškai nevalgė darželio maisto. Su auklėtojomis sutarėme, kad kurį laiką maistą jam nešime iš namų, nes vaikas valgė tik tai, kas jam pažįstama – tarkime, grikių košę.
Vyrui gal porą mėnesių kartojau, kad tądien turėsiu anksti išvykti ir negalėsiu suruošti vaiko. Apie tai priminiau ir likus porai dienų, ir išvakarėse. Sugrįžusi po posėdžio vakare paklausiau, kaip sekėsi ir ką tądien vaikas darželyje valgė.
O vyras man atšovė: „Nieko.“ Kaip tai nieko?! Šunį ar katę pašeriame, o čia pamiršti savo vaikui įdėti valgyti, kai ta rutina trunka jau kelis mėnesius? Likau kalta, kad visko nepasakiau paraidžiui.
Supratau, kad toliau taip tęstis nebegali, susikroviau daiktus ir pernai baigiantis gegužei su vaiku išėjau iš bendrų namų“, – pasakojo A.Meškerevičiūtė.
Advokatai susirašinėjo
Tie bendri namai – per 100 kvadratinių metrų ploto butas Gedimino prospekte Vilniuje.
Nors Asta ir Ahmedas sudarė vedybų sutartį ir atskyrė savo finansus, nepaisydami to, vis tiek įsigijo bendro nekilnojamojo turto – būstą Ispanijai priklausančioje Tenerifės saloje ir butą Vilniuje.
Butas Gedimino prospekte išskirtinis ne tik dėl to, kad yra prestižinėje vietoje. Išskirtinis ir jo teisinis statusas, mat tai yra tik vieną įėjimą turintis būstas, sujungtas iš dviejų butų ir turintis du atskirus unikaliuosius numerius.
Vieną butą savo vardu įsigijo Asta, kitą – Ahmedas įmonės vardu. Vieši duomenys rodo, kad abi Ahmedo įmonės veikia šiuo adresu.
A.Meškerevičiūtė su vaiku išsikraustė į nuosavą butą Vilniuje. Ahmedas liko gyventi bendruose namuose ir aiškino Astai, kad nedavė jai leidimo su vaiku išeiti.
Kurį laiką mokėjusi vyro skolas už komunalines paslaugas moteris galiausiai nusprendė savo buto dalį išnuomoti.
„Tačiau su nuomininkais kilo bėdų, nes Ahmedas apkaltino juos įsibrovimu į savo buto pusę, paskui ir vagyste. Kai policija net tyrimo nepradėjo dėl įsibrovimo, kitą dieną jis parašė pareiškimą, kad nuomininkai neva pavogė kelis tūkstančius jo eurų“, – pasakojo Astos advokatas L.Paltanavičius.
Didžiausias absurdas, anot teisininko, kad įsibėgėjus skyrybų procesui po visą tą butą Ahmedas vedžiojo vaiko teisių apsaugos specialistus aiškindamas, kokias puikias sąlygas berniukas turėtų, o specialistai net netikrino, kam tas butas iš tiesų priklauso.
„Nekilnojamojo turto savo vardu jis čia neturi, nors seka pasakas, kad yra kitaip.
Dabar butą nuomojasi. Kai Ahmedo advokatė pakvietė apžiūrėti to nuomojamo buto, parašiau jai, jog nėra reikalo, nes esu ten buvęs anksčiau ir butas išties geras, bet paprašiau pateikti nuomos sutartį, kad žinotume, kiek laiko vaikas galėtų gyventi tokiomis sąlygomis.
O advokatė šį mūsų susirašinėjimą teismui pateikė kaip įrodymą – dar nesu matęs tokio absurdo, kad susirašinėjimai tarp advokatų būtų laikomi įrodymais“, – stebėjosi L.Paltanavičius.
Grasino net prie liudininkų
Ahmedo ir Astos skyrybas labiausiai apsunkina nesutarimai dėl vaiko globos.
Nors motina neprieštarauja, jog sūnus bendrautų su tėvu, ji labiausiai baiminasi, kad Ahmedas neištesėtų grasinimų išvežti sūnų toli nuo jos.
Tuos grasinimus dažniausiai girdi tik Asta, bet buvo situacija, kai juos išgirdo ir daugiau ausų.
Nuo šių metų vasario pabaigos iki balandžio vidurio teismo leidimu Asta su vaiku gyveno Tenerifėje, bendrame sutuoktinių būste.
Tuo laikotarpiu teismas leido su vaiku neribotą laiką bendrauti ir tėvui, tad Ahmedas irgi buvo nuvykęs, nors gyveno atskirai.
Vieną dieną, kai vyras buvo pasiėmęs sūnų, o Asta turėjo nuotolinį posėdį ir prie kompiuterio sėdėjo su ausinėmis, į būstą staiga įsiveržė Ahmedas.
„Jis iš pradžių nesuprato, kad per kompiuterį jį stebi kiti žmonės. O aš nesupratau, iš kur Ahmedas apskritai išdygo. Pasirodo, jis išlaužė balkono duris ir įsiveržė į vidų. Sutrikusi kartojau: „Kur vaikas?“, o vyras mane koneveikė.
Situaciją stebintys bendradarbiai liepė man išeiti, nes nėra saugu, bet man svarbiausia buvo vaikas. Galiausiai Ahmedas atvedė prie durų paliktą sūnų. Konfliktą internetu stebėję liudininkai gali patvirtinti, kad tąsyk vyras irgi grasino išsivežti vaiką, nes mano pasakojimais tarnybos netiki“, – teigė Asta.
Išvada – ant paprasto lapo
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pati blaškosi tarp savo rekomendacijų, kaip mažametis berniukas turėtų bendrauti su tėvais.
Nustatant laikinąsias apsaugos priemones dar iki skyrybų prašymo pateikimo Vilniaus miesto tarnybos vyriausioji specialistė Indrė Kryžiūtė savo išvadoje teigė, kad vaiko interesus atitinka tvarka, kai jis pas tėvą būna kartą per savaitę ir kas antrą savaitgalį, o jau po kelių mėnesių kitoje išvadoje pritaria, jog tėvai vaiko priežiūra dalytųsi pusiau, nes remiasi Australijoje atliktu tyrimu.
Šiemet rugpjūčio mėnesį teismui pateiktoje išvadoje tarnyba neįžvelgė grėsmių dėl to, kad mažametį sūnų tėvas nori vežtis į Tunisą, iš kurio, kaip baiminasi motina, gali ir negrįžti.
„O kas bus atsakingas, jeigu taip nutiks? – klausė A.Meškerevičiūtės advokatas L.Paltanavičius. – Nei teismas, nei tarnyba tokios atsakomybės neprisiima.“
Šioms institucijoms, regis, nekliūva vyro turtinė padėtis, nes tarnybai atrodo pakankama, kad Ahmedas vaikui išlaikyti mokės 355 eurus, o ne 750 eurų, kurių prašė motina.
Nekliūva ir tai, kad vyras ieško būdų, kaip savo sūnui nustatyti autizmą. Teismui jis net pateikė ant paprasčiausio lapo, kuriame nėra jokių firminių ženklų, su klaidomis surašytą neva specialistės išvadą, kad autizmą vaikui galima įtarti.
„Vaiko raidos centro specialistai aiškiai pasakė, kad jokio autizmo nėra ir negali būti. Bet tėvui reikia, kad jis būtų nustatytas, nes Prancūzijoje galėtų mokėti mažesnius mokesčius“, – kalbėjo L.Paltanavičius.
Globą nori dalytis perpus
Ahmedas „Lietuvos rytui“ teigė, kad jo pagrindinis prioritetas – savo vaikui sukurti saugią aplinką, kurioje lygiomis teisėmis sūnumi rūpintųsi abu tėvai.
„Primygtinai pasisakau už perpus pasidalytą globą, o tokia mano pozicija atitinka Vaiko teisių apsaugos tarnybos rekomendacijas. Gerbiu Lietuvos, kurioje gyvenu ir moku mokesčius, teisines institucijas. Tiesą sakant, savo įmonės būstinę iš Paryžiaus perkėliau į Vilnių, kad būčiau arčiau sūnaus“, – tvirtino Ahmedas.
Anot vyro, jis visada turėjo teismo leidimą keliauti su sūnumi.
„Bet norėjau papildomų dienų su vaiku, kad suteikčiau jam kokybišką laiką su seneliais ir pusbroliais. Teismas, išnagrinėjęs visus įrodymus ir įvertinęs vaiko interesus, leido man savaitę su sūnumi atostogauti.
Mūsų kasmetiniai šeimos susibūrimai, vykstantys keturiose skirtingose šalyse (pernai tai buvo Vokietijoje ir Vilniuje), yra galimybė sūnui užmegzti ryšius su jo didele šeima. Dėl mano mamos sveikatos problemų šiais metais susibūrimas buvo suplanuotas jos paplūdimio namelyje Tunise, kuris mums visiems kelia gerus prisiminimus, nes ir mano sūnus, ir jo motina ten yra lankęsi.
Apmaudu dėl veiksmų, kurie nukrypsta nuo įstatymų, teismo įsakymų, Vaiko teisių apsaugos tarnybos rekomendacijų ir mūsų vaiko interesų. Tačiau esu įsitikinęs, kad rasime mūsų berniuko laimei ir vystymuisi geriausią sprendimą.
Esu atviras bendravimui ir siekiu užtikrinti pagrindines mūsų vaiko teises į vienodą abiejų tėvų priežiūrą ir meilę“, – teigė berniuko tėvas.
Su vaiku nebesusitiko
Astai parašė aibė moterų, kurių užsieniečiai sutuoktiniai irgi siekia išsivežti vaikus į savo šalį grasindami visiškai nutraukti bendravimą su motina. Jos papasakojo apie savo patirtį ir dalijosi patarimais, kokių dar priemonių galėtų imtis A.Meškerevičiūtė, kad neprarastų sūnaus.
„Lietuvos rytas“ irgi išklausė ne vieną panašioje situacijoje atsidūrusios moters pasakojimą, tačiau Astos baimes netekti savo vaiko ir daugiau jo nepamatyti bene labiausiai pagrindžia Dainoros (vardas pakeistas ir redakcijai žinomas) istorija.
Ši istorija nutiko prieš pusaštuntų metų, kai Indijos pilietybę turintis lietuvės vyras poliklinikoje iš žmonos rankų išplėšė dar motinos pienu maitinamą 8 mėnesių sūnų, išvyko į Rygą ir skrydžiu iš ten paliko Europos Sąjungą ir Šengeno erdvę.
Atsakingos tarnybos Lietuvoje reagavo vangiai, lietuvių padedamas indas spėjo pasislėpti, o galiausiai su vaiku grįžo į gimtąją Indiją.
Teismas Lietuvoje už akių leido suimti kūdikį pagrobusį Indijos pilietį, bet jis iki šiol yra laisvėje ir pats augina sūnų.
Per šiuos daugiau kaip septynerius metus Dainora su sūnumi daugiau nebuvo susitikusi. Pirmuosius porą metų ji aktyviai ieškojo galimybės vaiką susigrąžinti, tačiau galiausiai pasiaukojo dėl berniuko ramybės – su juo dabar bendrauja tik internetu.
Anot Dainoros, nesunku suprasti, kad net jei kreiptųsi į Indijos teismą, jis nebūtų motinos pusėje, o išvados būtų aiškios: berniukas Indijoje jau prisitaikė ir nėra reikalo jį išplėšti iš pažįstamos aplinkos.
„Vaiku rūpinasi tėvas ir tai mane labiausiai guodžia. Nenorėjau sūnui sukelti dar vienos psichologinės traumos, tad nusprendžiau palikti jį aplinkoje, prie kurios jau priprato“, – aiškino moteris.
Indija nėra prisijungusi prie Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo, todėl susigrąžinti vaiko teisėtomis priemonėmis iš šios šalies faktiškai neįmanoma.
Teismai buvo nepalankūs
Šiuo metu vis dar itin jautri lietuvės Ingos Salos istorija: Kauno miesto Dainavos policijos komisariato pareigūnai ieško šios moters, kuri slapstosi su 2020 m. gimusia dukterimi. Su buvusiu sutuoktiniu italu ji susilaukė ir dabar jau 8 metų sūnaus.
Viešojo intereso gynimo fondas savo puslapyje papasakojo, kodėl ir kaip 38 metų lietuvė motina atsidūrė aklavietėje. Su sutuoktiniu italu gyvendama Lietuvoje ir Italijoje I.Sala susilaukė dviejų vaikų, o prasidėjus skyrybų procesui su vaikais parvažiavo į Lietuvą.
Moters sutuoktinis kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas leidimo grąžinti vaikus į Italiją, nes šeima ten gyveno, o motina vaikus į Lietuvą išsivežė esą savavališkai.
Vilniaus apygardos teismas tokį tėvo prašymą atmetė. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad nors šeima ir gyveno Italijoje, vaikai jau adaptavosi Lietuvoje.
Sau palankaus sprendimo I.Sala, suprantama, neskundė, bet skundą pateikė vaikų tėvas. Atsiliepime į apeliacinį skundą Inga nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šeimos pagrindinė gyvenamoji vieta buvo Italijoje, o ne Lietuvoje, iš esmės priėmė teisingą sprendimą atsisakydamas grąžinti vaikus į Italiją.
Lietuvos apeliacinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nutarė išduoti leidimą grąžinti vaikus į Italiją. Šis teismo sprendimas buvo galutinis ir neskundžiamas, nes kasacija Aukščiausiajam teismui tokiose bylose negalima.
Apeliacinis teismas atsisakė vertinti I.Salos papildomus argumentus dėl jos ir vaikų nuolatinio gyvenimo Lietuvoje motyvuodamas tuo, kad ji pati neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris jai buvo palankus.
Pripažinus sutuoktinių gyvenamąją vietą Italijoje automatiškai nutrūko I.Salos Lietuvoje pradėta santuokos nutraukimo byla, o šis procesas pradėtas Italijoje.
Italijoje Ingai paskirtas valstybės advokatas, kuris teismo posėdžio išvakarėse atsisakė jai atstovauti, tačiau į teismo posėdį nuvyko ir jis nebuvo atidėtas, o jame abiejų vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu Italijoje.
Iškart po šio sprendimo Ingai paskirtas kitas advokatas, kuris paskutinę sprendimo apskundimo dieną atsisakė teikti apeliaciją nurodydamas, kad tam nepritaria.
I.Sala atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Advokatas Lietuvoje Saulius Dambrauskas, atstovaudamas moters interesams, bandė atnaujinti procesą, taip pat kreipėsi į generalinę prokurorę prašydamas pasinaudoti jai suteikta teise dėl proceso atnaujinimo.
Bet generalinė prokurorė neįžvelgė pagrindo pasinaudoti šia savo teise, o Vilniaus apygardos teismas advokato prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Nesėkmingas buvo ir bandymas kreiptis į Apeliacinį teismą.
Dėl galimo I.Salos žmogaus teisių pažeidimo S.Dambrauskas pateikė peticiją Europos žmogaus teisių teismui (EŽTT), bet 2021 m. gruodį šis teismas, posėdžiaujant vienam teisėjui, nusprendė lietuvės pareiškimą paskelbti nepriimtinu.
„Mūsų šalies teismai neadekvačiai vertino Lietuvos pilietės interesus. Inga labiausiai ir baiminosi, kad skyrybų byla nebūtų nagrinėjama Italijoje, nes, kaip vėliau ir paaiškėjo, ten italų interesai vertinami visai kitaip nei pas mus lietuvių. Nebesu Ingos advokatas – mūsų bendradarbiavimas nutrūko, kai net EŽTT nesutiko atsižvelgti į Ingos problemas. Apie Ingos buvimo vietą dabar nieko nežinau“, – „Lietuvos rytui“ teigė advokatas S.Dambrauskas.
Skatina ginčus spręsti taikiai
Alina Žilinaitė
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėja
„Atvejai, kai vienas iš išsiskyrusios šeimos tėvų nori išsivežti vaiką į užsienį, yra labai jautrūs. Natūraliai kitam iš tėvų kyla daug klausimų dėl vaiko priežiūros, bendravimo su juo ir pan.
Kalbant apie išvykimą į užsienį su vaiku reikėtų atskirti, ar vykstama trumpam laikui, tarkime, atostogoms, ar ketinama išvykti gyventi.
Jeigu skyriumi gyvenantis vienas iš tėvų ketina su vaiku išvykti į užsienį atostogų, mūsų šalyje galiojantys teisės aktai užtikrina, kad jokie papildomi dokumentai – sutikimai, leidimai, įgaliojimai – nereikalingi. Tad tarp skyriumi gyvenančių tėvų dėl to neturėtų kilti nesusipratimų, nebent jie yra sutarę kitaip ir teismo patvirtintuose dokumentuose numatę, kad, pavyzdžiui, vaiko išvykimas į užsienio valstybę galimas tik su kito tėvo sutikimu.
Tuomet vaiko tėvams derėtų apie atostogas kitoje valstybėje informuoti vienam kitą, pateikti numatytą informaciją. Kitais atvejais vaikas gali keliauti su vienu iš tėvų be kito sutikimo.
Kiek kitokia tvarka galioja tuo atveju, jeigu į užsienį vykstama ilgam laikui. Svarbu žinoti, kad su vaiku gyventi į kitą šalį išvykti gali tik tas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tačiau tai nereiškia, kad tokį sprendimą galima priimti vienašališkai. Visais atvejais sprendžiant su vaiku susijusius klausimus labai svarbus tėvų bendradarbiavimas.
O norint išvykti gyventi į užsienį, būtina sąlyga yra kartu nevykstančio tėvo ar motinos rašytinis sutikimas. Priimant tokį sprendimą labai svarbu tėvams sutarti, kaip toliau vyks vaiko bendravimas su nevykstančiu tėvu ar motina, kaip bus sprendžiami vaiko išlaikymo ir kiti su juo susiję klausimai.
Nepavykus tėvams sutarti gražiuoju, vaiką išsivežti norintis vienas iš tėvų gali kreiptis į teismą dėl leidimo išvežti vaiką į užsienio šalį nuolatiniam gyvenimui.
Deja, tokių situacijų, kai vienas iš tėvų be antrojo sutikimo išveža vaiką iš nuolatinės gyvenamosios valstybės nuolatiniam gyvenimui į kitą valstybę, pasitaiko.
Galimai neteisėtai vienam iš tėvų išvežus vaiką į kitą šalį nuolatiniam gyvenimui, o antrajam iš tėvų nesutinkant su tuo ir siekiant vaiką susigrąžinti į šalį, iš kurios jis buvo išvežtas, yra taikomos Hagos konvencijos nuostatos.
Taigi jeigu vienas iš tėvų neteisėtai išsivežė vaiką į užsienį, o kitas nori jį susigrąžinti, reikėtų kreiptis į tos šalies vaiko teises ginančią instituciją, kuri tarpininkaus ir padės išspręsti ginčą, arba teismą.
Pagal Hagos konvencijos nuostatas, sprendimą dėl vaiko išvežimo į kitą šalį teisėtumo ir vaiko grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę visuomet priima tos šalies, į kurią galimai neteisėtai buvo išvežtas vaikas, teismas.
Niekas negali užtikrinti ir laiduoti už kitą suaugusį žmogų, kad jis padarys nusižengimą įstatymams.
Taip pasielgti gali bet kuris žmogus, bet visais atvejais galioja nekaltumo prezumpcija ir žmogus laikomas nekaltu, kol nepadarė nusikaltimo ir jis nebuvo įrodytas teismo.“
Sprendimą dėl grąžinimo priima tik teismas
Anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Tunisas, taip pat kaip ir Lietuva, yra prisijungęs prie 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų.
Ši konvencija skirta tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia neteisėtas išvežimas ar laikymas užsienio valstybėse, užtikrinti greitą jų sugrąžinimą į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, taip pat užtikrinti vieno iš tėvų, gyvenančio kitoje susitariančioje valstybėje, teisę bendrauti su vaiku, siekti jo, galimai neteisėtai išvežto į užsienio valstybę, grąžinimo.
Neteisėtu vaiko išvežimu ar laikymu laikomos situacijos, kai vienas iš tėvų išsiveža vaiką iš įprastinės jo gyvenamosios vietos valstybės į kitą valstybę be kito iš tėvų sutikimo arba pasilieka užsienio valstybėje ilgesniam laikui, negu kitas iš tėvų buvo sutikęs ar leidimą davė teismas. Tokiais atvejais tas iš tėvų, be kurio sutikimo vaikas buvo išvežtas į užsienio valstybę, vadovaujantis Hagos konvencijos nuostatomis, turi teisę kreiptis į valstybės, iš kurios buvo išvežtas vaikas, centrinę instituciją, arba į valstybės, į kurią yra išvežtas vaikas, centrinę instituciją dėl tarpininkavimo siekiant vaiko grąžinimo, arba kreiptis tiesiogiai į valstybės, į kurią buvo išvežtas vaikas, kompetentingą teismą dėl galimai neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo. Sprendimą dėl vaiko išvežimo į kitą šalį teisėtumo ir jo grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę visuomet priima teismas tos šalies, į kurią vaikas buvo išvežtas.
