Vasaros savaitgaliais Andriaus virpinamas akordeonas skamba Vilniaus centre – Vokiečių gatvėje ir Bernardinų sode esančios desertinės svečiams. Neretai liejasi prancūziška muzika, ir gurkšnodamas kavą ir valgydamas pyragaitį gali pasijusti lyg Paryžiaus kavinėje.
Kai groja akordeonas, Bernardinų sode kartais jo garsų klausosi net ant suoliukų susėdę praeiviai, ne desertinės lankytojai. Juk malonu atsipūsti nuo kaitros plačiašakių medžių pavėsyje ir pailsinti sielą lyriškomis melodijomis.
Autorių teisių asociacijos (LATGA) Muzikos kūrinių skyriaus darbuotojas A.Mikša laisvalaikiu virpina akordeoną ten, kur yra kviečiamas. Kvietimų muzikas turi ištisus metus, tik labiau tampa matomas ir girdimas šiltuoju sezonu, kai groja po atviru dangumi rengiamose šventėse.
Gali būti, kad vešant gamtai muzikos garsai geriausiai suskamba, atsiskleidžia ir tarsi natūraliai pasiekia klausytojų ausis. Muzikantas lyg nejučia prisideda prie akordeono muzikos populiarinimo.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje akordeono klasę baigęs Andrius turi įvairaus repertuaro – prancūziškų kūrinių, Lotynų Amerikos muzikos, džiazo, popmuzikos melodijų. Ką groti, vyras nusprendžia atsižvelgdamas į vietą, kurioje dirbs, ir žmonių amžių. Jei klausytojai vyresni, muzikantas groja prancūziškus kūrinius, retro stiliaus melodijas, jei jaunesni – popmuziką.
Kodėl A.Mikša dažnai groja, jeigu tiesioginis darbas su tuo nėra susijęs? „Dėl to, kad papildomai užsidirbčiau, ir dėl to, jog visą gyvenimą tai darau“, – patikino diplomuotas akordeonininkas.
Vos įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Andrius grojo populiariąją muziką Nidoje, garsiuose sostinės restoranuose, todėl šį kelią tęsia daugiau nei du dešimtmečius.
Restoranuose ar renginiuose atliekama muzika tapo akordeonininko scena – juk svarbu, kad yra klausytojų. Ši scena tokia pat svarbi kaip ir teatras ar kita meno oazė. A.Mikšos akordeonas skambėjo ir vadinamojoje didžiojoje scenoje, kai jis talkino aktorių Nijolės Narmontaitės (64 m.), Sigučio Jačėno (60 m.) meninėms programoms.
„Daugiau nebuvo progos groti teatre, nes dažniau buvau kviečiamas į restoranus, uždarus renginius“, – užsiminė pašnekovas.
Pastarąjį dešimtmetį A.Mikša su akordeonu nemažai keliauja po Druskininkų, Birštono SPA centrus, sanatorijas, muzikinius klubus. Akordeono muzika gydymo ir sveikatinimo įstaigose tampa savotiška atsipalaidavimo procedūra – klientai vakare klausosi koncerto ir vakarieniauja restorane.
Praeityje akordeono muziką daug kas vertino kaip vestuvių užstalės, dabar ji skamba prabangiose vietose.
„Daug kas ir dabar įsivaizduoja, kad tai vestuvių instrumentas, bet juo galima groti viską – nuo rimtosios muzikos iki vestuvinės, estradinės“, – patikino Andrius, grojęs vos dešimtyje vestuvių. Tai jo nesužavėjo, todėl pasiūlymų senokai atsisakė.
Vyras džiaugėsi, kad yra kviečiamas groti ne privačiose šventėse.
„Sunku atsakyti, ką mano verslininkai, kokiu tikslu kviečia mane groti restorane ar lauko kavinėje, – manau, pirmiausia dėl bendros atmosferos, juk visada smagu atėjus į restoraną girdėti gyvą muziką, juolab jei muzikantas ją groja gerai“, – tikino pašnekovas. Diena nelygu dienai, tad akordeonininkas ne visada sulaukia klausytojų padėkų.
„Būna dienų, kad atlieku magnetofono vaidmenį, bet labai dažnai žmonės prieina ir padėkoja, matyti iš reakcijos, kad jiems patinka, nes susėda ant suoliuko, klausosi. Juk ne taip dažnai išgirsti akordeoną mieste“, – įsitikinęs A.Mikša, vienintelės Lietuvoje bavariškos muzikos grupės „Allegretto Band“ narys.
Muzikantas su šiuo orkestru įprastai groja lietuviškose alaus šventėse rugsėjį ir spalį. Užvedančios vokiškos melodijos pakelia publiką ant stalų šokti ir sukuria legendinio Miuncheno festivalio „Oktoberfest“ nuotaiką.
Akordeonininkas yra išmėginęs ir gatvės muzikanto duoną – dar būdamas studentas, nuvykęs pas pusseserę į Vokietiją, pagrojo gatvėje. Keliaudamas automobiliu su šeima po Kroatiją Andrius taip pat išsitraukė akordeoną.
Vykdamas į Norvegiją vyras irgi įsimetė į bagažinę instrumentą ir kai kuriose tos šalies vietovėse grojo.
„Ne dėl pinigų, o dėl smalsumo, kaip žmonės reaguoja. Visur reaguoja gerai ir visur galima užsidirbti labai neblogus pinigus“, – pažymėjo Andrius.
Muzikantas su žmona Eugenija, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusia chorinį dirigavimą, bet dirbančia juvelyre, augina tris vaikus – penkiolikametes dvynes Smiltę ir Urtę bei penkiametį Beną.
Dukros dainuoja, todėl keliaudamos automobiliu su tėčiu gatvėje pakoncertuoja. „Dėl bendro malonumo su vaikais išeiname kartais pagroti, padainuoti, pasižiūrėti, kaip reaguoja praeiviai“, – prie scenos atžalas pratina tėvas.
Ar vaikai susies gyvenimą su scena, muzikalūs tėvai abejoja ir neverčia jų dainuoti ar groti. Dvynės mokosi Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos dailės klasėje, papildomai lanko vokalo pamokas, o mama jas namuose moko skambinti fortepijonu. Sūnus kol kas į muziką nelinksta.
Tačiau būtent Andriaus tėvas, buvęs Jonavos kultūros centro vadovas Algis Jonas Mikša, nukreipė vienturtį sūnų mokytis groti akordeonu ir dėl to atžala nepasigailėjo, nes šis instrumentas jį veda gyvenimo keliu.
Andrius baigė dešimtmetę muzikos mokyklą, po to Juozo Gruodžio konservatoriją Kaune ir tik tada įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Muzikos mokslai truko keliolika metų. Tačiau šis indėlis muzikantui atsipirko – dabar jam nebereikia kasdien groti, kad galėtų atlikti programą renginyje, restorane.
„Leidžiu sau groti ne kasdien, nes nebeatlieku rimtosios muzikos, nėra būtina stipriai palaikyti formą“, – patikino atmintinai savo repertuarą mokantis akordeonininkas. Instrumento vyras nepadės į šalį, kol turės tvirtas rankas.
Vieni muzikantai daugiau dėmesio skiria technikai, kiti – improvizacijai, kūrybai, jausmui. Andrius save priskiria prie pastarųjų: „Man svarbiausia – melodija. Paėmęs į rankas akordeoną pajuntu polėkį, juk su instrumentu esu gerai susidraugavęs.“
