Gyventi niekam neįsipareigojus, klausyti širdies balso gali ne kiekvienas. Turbūt reikia gimti tokiu žmogumi, gebančiu tikslingai ieškoti savo laimės.
Agnė nuo mažens buvo meniškos sielos, tėvai jos nespaudė ištisai sėdėti prie knygų ar rinktis pelningos profesijos. Atvirkščiai, jie dukrą skatino užsiimti tuo, ko ji trokšta.
Iš Rokiškio kilusi A.Sirgėdaitė baigė aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, suvaidino keliuose spektakliuose, nusifilmavo lietuviškuose filmuose ir savo noru nutraukė įsibėgėjusią aktorės karjerą.
Priežastis – pasijuto nelaiminga. Daug nesvarsčiusi Agnė užvėrė teatro duris ir atgal nesigręžiojo.
Jos laimės paieškos driekiasi į egzotiškas šalis, o patirtys nugula į knygas. Bet vasaromis rašytoja sugrįžta į ramybės oaze tapusį namuką Antazavės kaime, kuriame per koronaviruso pandemiją įsikūrė nemažai menininkų iš sostinės. Matyt, ir jie ežerų apsuptyje jaučiasi susigrąžinę gyvenimo prasmę, kuri didmiestyje buvo kažkur pasimetusi.
– Baigėte aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet ar suvaidinote kokius nors išskirtinius vaidmenis? – paklausiau A.Sirgėdaitės.
– Mano, kaip aktorės, karjera prasidėjo Rokiškio jaunimo teatre. Ten atsidūriau būdama trylikos metų, vėliau – studijos Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o paskutinė scena, su kuria atsisveikinau, buvo Nacionalinio dramos teatro. Dabar, peržvelgusi visą nueitą kelią, skaičiuoju, kad teatro scenai iš viso atidaviau dešimt metų ir ta patirtis išties buvo neįkainojama.
Baigiau aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kursui vadovavo dėstytojai Vytautas ir Velta Anužiai. Mūsų kurso baigiamieji darbai buvo statomi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, todėl aš ir mano grupės draugai šiame teatre dirbome kelerius metus kaip nuolatiniai aktoriai.
Jei reikėtų išskirti pagrindinius vaidmenis, kuriuos prisimenu dar ir dabar, tai būtų Kazio Sajos „Devynbėdžiuose“ (režisierius Marius Meilūnas) suvaidinta Roželė.
Ten pagrindinius vaidmenis atlikome su mano geru draugu Tauru Junevičiumi ir vaidinti kartu mums buvo didžiausia dovana.
Taip pat Fiodoro Dostojevskio „Pažemintuosiuose ir nuskriaustuosiuose“ sukurtas Aleksandros Semionovnos vaidmuo (režisieriai V. ir V.Anužiai). Teko apšilti kojas ir kino aikštelėje: Kęstučio Gudavičiaus filme „Tarp mūsų, berniukų“, Marijos Kavtaradzės filme „Išgyventi vasarą“ ir daug kitų. Tačiau save visada laikiau teatro, o ne kino aktore.
– Kodėl nesiekėte aktorės karjeros, o ją iškeitėte į keliautojos ir rašytojos kasdienybę?
– Nėra vieno atsakymo, kodėl kažkuriuo gyvenimo momentu nusprendžiau uždaryti teatro duris. Teatre man sekėsi puikiai, vaidmenų nestigo, su kolegomis ir režisieriais sutariau puikiai. Tiesiog nebebuvau laiminga.
Mėnesiui išvykau atostogų, o grįžusi supratau, kad vaidinti nebenoriu. Noriu kažko kito. Tas „kažkas kitas“ tapo rašymas. Iškeitusi vaidybą į rašymą padariau geriausią sprendimą gyvenime.
Man regis, pasaulis pilnas istorijų, ir tokių, kuriomis sunku patikėti. Todėl geriausia, ką rašytojas gali daryti, – aprašyti tai, kas vyksta, padovanoti skaitytojui truputį neišgalvotos magijos, kurios pilni pakampiai.
– Ar lankotės teatre, žiūrite spektaklius, kuriuose vaidina buvę bendramoksliai?
– Kadangi Lietuvoje būnu tik kelis mėnesius per metus, retai spėju pamatyti naujus spektaklius. Džiaugiuosi dėl tų, kurie siekia teatro aukštumų, – žinau, koks tai beprotiškas darbas ir atsidavimas, lygiai taip pat gėriuosi tais, kurie save atrado kitur.
Kai apsisprendžiau, kad išeinu, žinojau, kad negrįšiu. Žinoma, buvo, kas atkalbinėjo. Aš užaugau ant scenos, nieko kito gyvenime nemokėjau daryti – tik vaidinti, ir daugeliui mano kolegų ar artimųjų buvo sunku suprasti, kad galiu tiesiog imti ir mesti tai, kuo gyvenau tiek daug metų.
Bet nė karto nesigręžiojau atgal, nors buvo pasiūlymų, kuriuos gavusi tuomet, kol dar vaidinau, būčiau buvusi laimingiausia pasaulyje.
Yra viena sfera, į kurią sugrįžtu kiekvieną kartą svečiuodamasi Lietuvoje. Dar būdama aktorė pamėgau įgarsinimą – reklamų, filmų dubliavimą. Šis darbas man išties patinka ir jo pasiilgstu, kai keliauju po pasaulį. Todėl kasmet leisdama vasaras Lietuvoje kelis kartus užsuku ir į studijas.
– Kodėl įsikūrėte Antazavėje?
– Taip jau nutiko, kad mano šeima šiame krašte turėjo sodybą, o aš prieš keletą metų čia pasistačiau ir savo namuką. Nuo vaikystės leisdavau vasaras Antazavėje, todėl gera grįžti į vietas, kurios savos.
Aš kaip „batareika“ atvykstu čia įsikrauti. Aplink nieko nesutiksi, tik stirnos ir briedžiai užsuka į svečius, todėl yra laiko ir erdvės susidėlioti galvoje, o dabar ir knygoje viską, kas nutinka per tą laiką, kai skraidau aplink pasaulį.
Lietuva yra gražiausias kraštas vasarą. Niekur kitur nenorėčiau leisti tų nuostabių mėnesių. Ir draugai visada randa kelią aplankyti mane. Esu be galo dėkinga likimui, kad jau keleri metai galiu vasaroti savo miškuose prie ežero kranto.
Mano bičiuliai iš kitų kraštų taip pat keliauja manęs lankyti į Antazavę ir negali atsigrožėti Lietuvos gamtos ramybe. Kiek daug mes turime ir kaip neįvertiname, koks grynas oras, tyras vanduo, tyla. Tai turtas, kurį daugelis pasaulio šalių jau prarado.
– Kas vasarą jums diktuoja gyvenimo ritmą? Ar laikotės dienotvarkės?
– Manau, kad drausmė yra didžiausia laisvė. Šią tiesą man įskiepijo dar akademijos metais, kad niekas kitas nepadės tau, jei pats nesiruoši su savimi dirbti. Naivu manyti, kad kurti reikia tik tada, kai ateina įkvėpimas. Įkvėpimas aplanko tik tuos, kurie dirba.
Aiškų grafiką ir tikslus turėjau dirbdama teatre, lygiai taip pat turiu ir rašydama. Jau kiek laiko nebesu pati sau vadovė – apie mane per metus susibūrė nuostabių žmonių komanda, kurių laikas ir darbas labai priklauso nuo manęs, todėl dažnai dirbu daugiau nei planuoju, bet niekada dėl to nesiskundžiau.
– Sėdėdama ant ežero kranto rašote knygas?
– Šito klausimo sulaukiu dažnai ir juokiuosi, kad žmonių įsivaizdavimas, kaip atsiranda tekstai, labai skiriasi nuo realybės. Būčiau laiminga, jei tai būtų tikrovė, kad sėdi ant vandenyno kranto ar priešais ežerą pavėsyje, rašai ir parašai geriausius savo gyvenimo tekstus. Bandžiau ir taip, tačiau niekada nepavyko.
Rašyti galiu tik užsidariusi, užsitraukusi užuolaidas, visiškoje tamsoje, kur matau tik kompiuterio ekraną. Tada visos istorijos ateina į galvą ir „atsisėda“ į baltą popieriaus lapą. Tamsus kambarėlis ir oro uostas ar lėktuvas man labiausiai tinkami kūrybai.
Oro uostai man dovanoja emocionaliausius tekstus, o tuomet jau užsidariusi dėlioju juos taip, kad būtų įtaigūs, įtraukiantys. Būna, kad kelis mėnesius prabūnu kokioje vietoje neskraidydama. Ir tuomet pastebiu, kad mano tekstai sausėja, jie ne tokie gyvi, kokie buvo prieš tai. Matyt, tuomet ir ateina jausmas, kad laikas grįžti atgal į kelią. Pradėti nuo ten, kur kas nors tave išlydi arba pasitinka.
– Nebuvo aplankiusi mintis, kad knygas rašo daug kas, ar aš parašysiu tai, ką visi puls skaityti?
– Per šešerius savo, kaip rašytojos, metus užsiauginau skaitytojų ratą (daugiausia savo tinklaraštyje agneamalija.com arba feisbuko puslapyje „Linkėjimai Tau“). Ir būtent dėl jų apsisprendžiau leisti knygą. Mano skaitytojai patikėjo manimi anksčiau nei aš pati.
Kadaise, kai galvojau, kam rašau, ar išvis verta, ar tie tekstai ką nors duoda, vaikštinėjau parduotuvėje ir prie manęs priėjo viena mergina. Nepamenu jos vardo, bet prisistačiusi ji padėkojo už mano paskutinį tekstą sakydama, kad jis jai padėjo įveikti labai tamsias dienas. Ta mergina buvo gražiausias nutikimas ir įkvėpimas per visą mano rašymo karjerą.
– Rudenį išleisite naują knygą, o kur pati pakelsite sparnus?
– Rudenį pasaulio šviesą išvys naujas „Dėkingumo dienoraštis“ ir novelių rinkinys „Tarp vandenynų“. Kol šios dvi knygos neatsidurs mano rankose, keliausiu mažai. Noriu pati išsiųsti pirmuosius dienoraščius ir pasirašyti pirmąsias knygas, kad galėčiau ramia širdimi vėl leistis į kelią.
Kol kas esu suplanavusi tik kelias išvykas: kartu su drauge lipsime į Dolomitines Alpes Italijoje ir tikiuosi suspėti nuskristi kuriam laikui į Portugaliją stebėti didžiausių pasaulyje bangų, kurios atvilnija tik rudeniop. O vėliau jau – kur vėjas nuneš. Tikriausiai ten, kur šilčiau.
– Susidarėte kelionės planą, kad būtų saugiau ir ramiau?
– Ne, niekada neturiu aiškaus plano. Kadaise būnant Balyje reikėjo išmokti planus dėlioti kitiems, nes su kolege buvome atidariusios kelionių agentūrą, bet pati sau plano taip niekados ir nesusirašiau. Man užtenka turėti vieną bilietą ir pirmą nakvynę, kai skrendu į naują kraštą. Visa kita atrandu ir suprantu, kai ten nuvykstu.
Keliaujant vienam, manau, tai pats geriausias būdas, nes būna, kad kraštai, į kuriuos nukeliauji, tavęs visiškai nedžiugina ir tuomet esi laisvas, susikrauni kuprinę ir kitą dieną patrauki kitur, kur atrandi kampelį, kuriame gera būti. Taip man nutiko Šri Lankoje. Pernai ketinau tik sustoti ten kelioms dienoms ar savaitei, o pasilikau keturiems mėnesiams.
– Koks jūsų, kaip keliautojos, stažas ir kokius pasaulio kampelius jau išmaišėte?
– Mano tėtis labai mėgsta keliauti, todėl nuo vaikystės buvau įpratusi, kad atostogas visada praleisime keliaudami. Dabar abu turime po žemėlapį, kuriame galime nuspalvinti kraštus, kuriuose esame buvę. Todėl iki šiol tarp mudviejų vyksta smagios varžybos, kuris daugiau tų šalių nuspalvins. Kol kas pralaimiu, bet juokiuosi, kad tai tik laiko klausimas.
Tad sunku skaičiuoti, kiek metų keliauju. Aišku, anksčiau tai buvo išvykos kartą arba kelis per metus, bet prieš šešerius metus pasileidau į kelią „pilna koja“. Kasdien besikeičiantys hosteliai, oro uostai, nauji žmonės, naujos kultūros. Pirmais metais šie dalykai buvo gąsdinantys ir varginantys, bet palengva visa tai man tapo artima ir sava.
Europą pamačiau visą, liko vos kelios nykštukinės šalys, kuriose dar neturėjau progos pasisvečiuoti. Aziją taip pat išmaišiau. Trejus metus pragyvenau Indonezijoje, iš ten buvo lengva pasiekti ir kitas žemyno šalis. Ir pačiai Indonezijai pažinti tikriausiai neužtektų viso gyvenimo.
Pastaraisiais metais nemažai keliauju po Balkanų šalis ir manau, kad dar ne kartą sugrįšiu, nes tas pasaulio kampelis apdovanotas nepaprastais gamtos turtais. Afrikos paliečiau tik kelias šalis, bet kol kas, kaip ir į Amerikos pusę, visiškai netraukia. Kai kurių kelionių, matyt, reikia išlaukti, kol pajusiu, kad jau metas.
– Nemėgstate susisaistyti su vietomis, keliaujate vis kur nors kitur. Ar mėgstate susisieti ryšiais su sutiktais žmonėmis?
– Dauguma mano draugų užsienyje. Dažnai su jais kalbuosi, susitinkame keliaudami. Susitariame, jei kam pakeliui, ir susitinkame nors vienai, keletui dienų pasibūti ir toliau traukiame savais keliais. Labai džiaugiuosi, kad turtą jau kiek laiko skaičiuoju ne pinigais, o sutiktais žmonėmis. Kadaise oro uoste tyrinėjau žemėlapį ir bandžiau suskaičiuoti šalis, kuriose nusileidusi turėčiau bičiulį, su kuriuo galėčiau nueiti išgerti kavos.
Skaičiavau, skaičiavau, lenkiau pirštus, kol galiausiai pamečiau skaičių. Esu labai turtinga visų tų žmonių dėka.
Mielai grįžtu ten, kur man gera. Galiu kiekvienais metais skristi į Romą ir nesukti sau galvos, kad tiek daug sostinių dar liko neaplankyta. Anksčiau galvodavau, kad vietų, kuriose jausiesi gerai, daug, todėl jas nuolat reikia keisti. Dabar manau, kad pasaulio kampelių, kuriuose jautiesi jaukiai, labai mažai ir juos atradus reikia vertinti.
Mano tikslas – per metus pamatyti nors vieną naują šalį, o visą kitą laiką, jei tik norisi, jei tik pasiilgau, galiu grįžti ir mėgautis vietomis, kurias jau spėjau pažinti. Per metus viskas gali pasikeisti. Mačiau, kaip Balis iš mielos salos pavirto į varginantį „turistyną“, taip pat nutiko ir kelioms Filipinų saloms.
Todėl dabar būdama kokiame nors vis dar nuošaliame, nuostabiai gražiame pasaulio kampelyje jaučiuosi nepaprastai dėkinga, kad dar suspėjau pamatyti laukinį kraštą. Jis neišvengiamai bus atrastas ir milijono kitų keliaujančių. Tada jau atsisveikinsiu ir vėl trauksiu į paieškas.
– Jeigu įsimylėtumėte, galėtumėte būti sėsli ir prieraiši?
– Neturiu atsakymo į šį klausimą. Manau, tai priklauso nuo situacijos, nuo žmogaus ir galimybių. Nemanau, kad būčiau laiminga su žmogumi, kuris neturi daug noro keliauti. Aš neturiu noro sėdėti vienoje vietoje.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesvarsčiau tokios galimybės pasilikti kuriame nors pasaulio krašte dėl kito žmogaus. Meluočiau, jei sakyčiau, kad neprašiau kito, jog pasiliktų dėl manęs. Nepavyko. Žmonės prašomi pasilieka tik filmuose. Realybėje reikėtų, kad dviem žmonėms būtų pakeliui.
Jei pajusiu, kad noriu sustoti ten, kur yra mano mylimas žmogus, taip ir padarysiu. O kol tai neįvyko, džiaugiuosi dienomis, kai bandau atspėti, kas manęs laukia už tos horizonto linijos.
– Kad ir kaip žmogus norėtų būti laisvas nuo įsipareigojimų ir materialinių dalykų, kokį nors pagrindą po kojomis būtina turėti. Juk ir kelionėms po pasaulį reikia pinigų. Kokie aitvarai jums padeda gyventi taip, kaip norite?
– Iš pradžių su kolege Balyje buvome įkūrusios kelionių agentūrą ir verslas sekėsi puikiai. Atėjusi pandemija viską sugriovė, tad grįžus į Lietuvą teko galvoti, nuo ko pradėti.
Pamenu, tas pavasaris buvo vienas tamsiausių periodų mano gyvenime, ir vis dėlto iš visų sutiktų dvasinių mokytojų buvau pasilikusi tik vieno jų praktiką, kuri man prilipo ir kurią intensyviai praktikuodavau kiekvieną dieną, – dėkingumą.
Sėdėjau, pamenu, tuomet miške savo namuke ir bandžiau atrasti, už ką dėkoti tada, kai viskas, rodos, slysta iš po kojų. Keista, bet kiekvieną dieną surasdavau dalykų, kurie mane džiugino, už kuriuos jaučiausi dėkinga.
Sugalvojau, kad pasidarysiu dėkingumo dienoraštį, – sau, kad būtų visos mano mėgstamos praktikos vienoje vietoje. Parodžiau draugams, sako, kai spausdinsi, paruošk kelis ir mums. Po kiek laiko dienoraščio užsireikė ir draugų draugams, kol galiausiai spausdinant ketvirtą tiražą suvokiau, kokia reikalinga ir laukiama ši praktika buvo mūsų krašte.
Dabar į spaustuvę jau keliauja penktas „Dėkingumo dienoraščio“ tiražas. Jis apsigyveno ne tik mano kuriamame interneto puslapyje, bet ir didžiuosiuose Lietuvos knygynuose, todėl tikiu, kad penktas tiražas – tai tik graži dėkingumo pradžia.
– Artimieji palaiko jūsų menišką gyvenimo būdą?
– Dažnai pajuokauju, kad išlošiau nematomoje loterijoje gimdama tokioje šeimoje. Manau, jog mano tėvai nuo vaikystės matė, kad nebūsiu sėslus žmogus, nes mane žavėjo dalykai, kurie būdavo laikini, kurie keisdavosi. Mane traukė viskas, kas siejosi su kūryba, saviraiška.
Daug metų užsiėmiau daile, šokau, dainavau, bandžiau ir muzikante būti, kol galiausiai nuėjau į teatrą. Tėvai niekada nebandė atkalbėti manęs nuo aktorinio meistriškumo studijų, nors niekam ne paslaptis, kad menininko gyvenimas nėra iš lengvųjų. Jie, priešingai, nuolatos kartodavo, kad svarbu daryti tai, ką darydamas jaustum, jog esi savo vietoje, reikalingas ir išsipildęs.
Todėl jų dėka niekada sau galvos nesukau, kad būtinai turiu kuo nors tapti. Ką nors kam nors įrodyti. Kad turiu gyventi taip, kaip gyvena visi aplinkui. Bandžiau, bet man nepavyko.
Vienu metu suvokiau, kad man rūpi ir mane džiugina visai kiti dalykai. Todėl niekada neturėjau naštos sau ar atsakomybės tėvams, niekada nejaučiau, kad turiu jiems atsiskaityti už gyvenimą, kurį pasirinkau. Manau, jie džiaugiasi tuomet, kai aš džiaugiuosi žingsneliais, kuriuos pati susigalvojusi įveikiu.
– Kaip įsivaizduojate save po dešimties metų?
– Tikiu, kad nebūsiu praradusi noro keliauti ir pažinti naujas vietas bei žmones. Žinau, kad rašymo nemesiu, – jau tiek metų kalbu su savo auditorija per rašymą, kad tai jau tapo mano gyvenimo dalimi, kuria mėgaujuosi. O visa kita palieku likimui, kad mane nustebintų.
Jei kas nors prieš dešimt metų man būtų pasakęs, kad būsiu ten, kur esu, ir darysiu tai, ką darau dabar, būčiau tik pirštu prie smilkinio pasukiojusi.
Mano kiekvienų metų tikslas visada toks pat: kad bent 200 dienų per metus prabudusi norėčiau keltis ir bent 50 dienų nenorėčiau užmigti, kad diena nesibaigtų. Kad išsaugočiau senuosius draugus, kurie mylėjo mane tuomet, kai mylėti buvo sunkiausia, ir kad užgyvenčiau naujų, kurie primintų, kiek daug grožio mums pasaulis paruošęs, jei tik randame drąsos ir užsispyrimo ieškoti.
Savo naujoje knygoje pasakoju istorijas, kurios nutiko per prabėgusius penkerius metus. Tikiuosi, kad po dešimties metų mano bibliotekoje gulės mažiausiai trys naujos knygos apie istorijas, kurios manęs dar laukia.
