Žuvusiosios vyras Antanas Jurgaitis (34 m.) pasakojimą pradėjo nuo geros žinios – rugpjūčio pirmosiomis dienomis jo dukrelė Gytė pagaliau atsistojo ant kojų ir šiek tiek paeina, nors dar ir netoli. Iki tol 4 mėnesius artimieji ją nešiojo ant rankų arba vežiojo neįgaliojo vežimėlyje. Porą mėnesių po avarijos ji praleido ligoninėje, paskui vyko į reabilitaciją sanatorijoje.
Tačiau progreso po reabilitacijos, pasak tėčio, visai nebuvo. „Tuo metu nusivyliau mūsų sveikatos apsaugos sistema, kuri neva nemokama. Norėjau dukrą užregistruoti pas kineziterapeutą Kėdainiuose, bet paaiškėjo, kad vietų yra tik lapkričiui ar gruodžiui. Teko kreiptis į kineziterapeutes privačiai, jos, Urtė ir Santa, tikrai šaunios ir nuoširdžiai dirba su vaiku, užsiima net ir savaitgaliais. Tačiau tokie užsiėmimai kainuoja, o kadangi juos lankome kasdien, per mėnesį suma susidaro, sakyčiau, tiesiog kosminė“, – sakė vyras.
Užtat daug kainuojantys užsiėmimai duoda rezultatą. Tiesa, medikai sakė, kad mergaitei gali prireikti dar vienos operacijos – jos rankytės bei kairė kojytė sugijo gerai, o dešinioji, kurioje buvo du atviri lūžiai, liko probleminė. „Gydytojai sakė, kad jeigu ji pradės tą koją priminti, galbūt viskas susitvarkys, o jei ne, reikės dėti varžtus. Ji ją jau primina, apžiūra laukia rugpjūčio 31 d., labai tikiuosi, kad pavyks apsieiti be operacijos“, – sakė tėtis.
Taigi fizinė mergaitės sveikata palengva gerėja, o kaip šeima jaučiasi morališkai? „Žinoma, mums visiems be Indrės sunku, bet galiu pasakyti, kad mano vaikai kokius tris kartus stipresni už mane – nors jiems ir liūdna be mamos, laikosi labai neblogai. O aš, būna, ir dieną kur toliau nuėjęs pabliaunu, o blogiausia būna, kai nueinu miegoti – vos padedu galvą, pradeda skrieti visokios liūdnos mintys“, – sakė Antanas.
Pridūrė, kad seniau jis manė, kad ištikus nelaimei apsieitų be raminamųjų ar panašių vaistų, bet visgi teko jų išsirašyti – pradžioje pavykdavo naktį išmiegoti vos porą valandų. Bet stengiasi vaistus vartoti retai, o būklė palengva gerėja.
Į renginius – sukandęs dantis
Su dukra, kuriai dabar jau suėję aštuoneri, ir keturiolikmečiu sūnumi tėtis apie mamą kalbasi paprastai, nieko neslėpdamas, būna, jie kartu ir nuotraukų albumus pavarto. Pasak tėčio, vaikai viską priėmė gana natūraliai. Sanatorijoje teko pabendrauti ir su psichologe, tačiau susidarė įspūdis, kad tai buvo tik formalumas.
Pats Antanas dabar ir rūpinasi vaikais, ir dirba transporto įmonėje Kaune, ir yra renginių vedėjas bei atlikėjas (jo grupės „Kavalieriai“ daina „Lelijos“ šiuo metu skamba radijo stočių eteryje).
„Nors noro ir nebuvo, darbo su renginiais šią vasarą jau grįžau – juk turiu vienas išlaikyti vaikus, ir paskolą dar reikia mokėti. Būna, vykstu į renginį dantis sukandęs – juk ten, vestuvėse ar kitoje šventėje, žmonės linksminsis, gražiai leis laiką su šeimomis, o aš...“, – kalbėjo Antanas.
Bet patikino, kad nuvykęs į šventę nuo savo emocijų tarsi atsiriboja ir koncentruojasi į darbą, stengiasi jį atlikti kaip pridera.
„Dėl to kai kurie pažįstami sako, kad aš esu stiprus žmogus – aš pats taip nemanau, tiesiog stengiuosi pažįstamiems šypsotis ir neužkrauti jiems savų problemų, tiesa, turiu du labai gerus draugus, su kuriais galiu pasišnekėti apie viską nuo dūšios“, – sakė vyras.
Sūnaus pasiūlymas labai nustebino
Antanas pabrėžė, kad yra be galo dėkingas visiems, o ypač savo mamai ir tėčiui, už pagalbą. Be senelių su savo darbais ir budėjimu prie dukrelės ligoninėje tikrai niekaip nebūtų susidorėjęs. „Be jų būčiau prapuolęs, liaudiškai sakant, man būtų buvę batai. Tėvai mums labai padeda ir net nesiskundžia, kad jiems sunku, nors aš suprantu, kad jiems tikrai sunku, mamai net buvo kilę problemų su širdimi“, – sakė Antanas.
Pridūrė, kad yra dėkingas ir savo darbdaviams, kurie atsižvelgė į jo situaciją, leisdavo dirbti iš namų ir pan. – juk kai močiutės sveikata pablogėjo, ligoninėje prie dukrelės turėjo budėti jis.
Tiesa, keturiolikmetis sūnus jau gali pagelbėti. „Vieną vakarą jis manęs paklausė, ar ryt ryte važiuosiu į darbą. Atsakiau, kad taip, ir jis pasakė, kad suteps man sumuštinių pietums. Aš net išsižiojau iš nuostabos, netikėtai iš jo išgirdęs tokį gražų pasiūlymą“, – prisiminė Antanas.
Karts nuo karto vaikams jis pasako, kad mama mato juos visus iš dangus. Dažnai vaikus kartu pasiima į kapines, pats į jas traukia gal kas antrą dieną – tai gėlių pamerkti, tai žvakutę uždegti. Jau pastatė paminklą, kokio niekur kitur neteko matyti – ant akmens plokštės įtaisyta didelė širdis.
