– Kas jus įkvepia gyventi?
– Gyventi įkvepia tarnystė. Kiekvienas žmogus nori save realizuoti, kiekvienas žino savo galimybes, man tai – tarnystės dvasia.
Pasirinkti kunigystę ir tarnystę įkvėpė vieno kunigo pasakojimas. Tuomet buvau moksleivis. Su jaunimo grupele nuvykome į Mažeikius.
Kunigas, kurio pavardės, deja, neatsimenu, pasakojo apie savo jaunystę, Sibiro tremtį ir tarnystę. Nors buvo išgyvenęs daugybę sunkumų, kalbėjo tik apie meilę žmogui – jokios neapykantos, tik meilė. Tai mane uždegė ir įkvėpė.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Labai sunkus klausimas. Turbūt atvirumu. Kartais to labiausiai ir trūksta šių dienų pasaulyje. Vis bandome kažkaip save pristatyti, gal atrodyti geresni ar išskirtiniai.
Kiekvienas žmogus nuostabus ir unikalus, o jei jis atviras – visi jaučia, koks jis patrauklus.
– Koks patinka patiekalas?
– Pirma į galvą šovusi mintis – geras kepsnys.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Levandų. Jos auga ir prie mūsų bažnyčios. Kai papučia vėjelis, labai malonus dvelksmas.
– Geriausia gauta dovana?
– Turbūt tai kito žmogaus laimė, prie kurios kažkiek prisidėjai. Gera, kai išgirsti: kunige, jūs ir jūsų malda mums pagelbėjo, pakeitė mano ir mano šeimos gyvenimą.
Savaime aišku, kai mums gera, atitolstame nuo kažkokių svarbių dalykų, o kai užklumpa išbandymai, ieškome pagalbos, tai natūralu. Kalbu apie tikėjimą, savęs atradimą bažnyčioje, kur atėjęs pasijunti priimtas tos bendruomenės.
Įsisukus į kasdienybę bažnyčia lyg nutolsta.
Kai ištinka bėda, joje ieškome ne tik psichologinės pagalbos, bet ir atsakymų į būties ir egzistencijos klausimus.
Bažnyčia padeda tų atsakymų ieškoti. Klausydamas, ką tau sako Viešpats, pradedi atrasti prasmę net ir nelaimėje.
Kartais būna labai skaudu, bet negalima prarasti vilties. Tai nereiškia, kad Dievas nubaudė.
Dauguma dalykų mūsų gyvenime yra tarsi kažko ankstesnio pasekmė.
Žmogus ieško atramos, jis jaučia, kad Dievo nėra apleistas, kad Dievas nenustoja mylėti. Tai turbūt labai svarbu.
Po nesėkmių ir toliau reikia kurti gyvenimą, bet jau kitame lygmenyje.
Kitas dalykas – Dievas neatsako mums iš karto, reikia paruošti savo širdį, kad suvoktum tą atsakymą.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– Rojus – tai ta vieta, kur vyrauja bendruomenės darna. Bendruomenė, ypač mažoji bendruomenė – šeima, tai rojus, kur save dovanoji kitam ir kitą žmogų vertini kaip dovaną.
Turbūt ta palaimos būsena yra svarbiausia.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Mano diena prarastų prasmę, jei nebūtų tarnystės, susitikimų su žmonėmis. Per tarnystę padedi kitiems atrasti sprendimus, ne pripiršti, gink Dieve, savo nuomonės.
Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, savo labai individualų kelią.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Labai vertinu galimybę pabūti vienam, man to reikia.
Kartais išvykstu į vienuolyną pas brolius benediktinus dienai ar dviem. Laiką leidžiu tyloje, maldoje, nuraminu savo širdį.
Esu klebonas, kasdien kyla visokių buities rūpesčių. Viską apmąstyti, nurimti galiu tik tyloje.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Kartais kyla tokių, kartais net kraujas užverda, bet negali to parodyti kitam, išsilieti.
Nuo seminarijos laikų išmokau vieną dalyką – ryte melstis už kiekvieną žmogų, kurį sutiksiu. Prašau, kad Dievas padėtų nuraminti širdį. Aišku, kartais nepavyksta.
– Blogiausias įprotis?
– Man tai – nemalonūs sprendimai, turi nuspręsti, bet atidėlioji iki paskutinės minutės.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Turbūt šių laikų moderniosios komunikacijos, nesu didelis technologijų specialistas.
Dar kokią nors užsienio kalbą, gal prancūzų.
Vokiečių mokiausi mokykloje ir kunigų seminarijoje, italų – kai studijavau Italijoje, galiu susikalbėti latviškai – dalis mano giminės yra Lietuvos latviai.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Mielai susitikčiau su Melu Gibsonu, pastačiusiu realistinį, bet labai emociškai stiprų filmą „Kristaus kančia“.
– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Jaunystėje buvo visokių minčių – gal būti mediku, gal vairuotoju. Žinote, kas vaikinams galvoje. Bet vėliau svarsčiau tik dėl dviejų pasirinkimų – vienuolystė ar kunigystė.
– Drąsiausias sprendimas?
– Net nežinau, ar galėčiau ką nors išryškinti. Kai lankiau vidurinę mokyklą, dar ir dirbau, nebuvo paprasta viską suderinti.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Visas mano gyvenimas kaip nuotykis.
Mano tėvai gyveno Rusijoje, tėvelis buvo karininkas.
Uždegė širdį eiti tikėjimo keliu seneliai, jau grįžus į Lietuvą. Ne jų pastangos, o tiesiog pavyzdys. Ir paprasti, suprantami paaiškinimai. Prisimenu, močiutė kalbėjo, kad Dievas geras, jis nebaudžia, atleidžia.
Dabar matau, kad žmogui reikia priminti, – Dievas tau atleido, bet ar tu sau atleidai? Tai turbūt yra sunkiausia – atleisti ir atleidus pasikeisti.
Apie tai susimąstydavau ir tomis dienomis, kai teko lydėti ir būti šalia popiežiaus Pranciškaus jo kelionės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje metu.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Koldūnų, prapuolus dienos bėgime juos greitai galima paruošti.
– Mėgstamiausias posakis?
– Ir tai praeis.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Vieną filmą jau paminėjau, dar vienas – Martino Scorsese istorinė drama „Tyla“.
Mėgstamiausia knyga – Timo Guernardo autobiografinis kūrinys „Stipriau už neapykantą“. Visuose juose – gyvenimo prasmės ieškojimas.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Pačią paprasčiausią, kas papuola po ranka.
– Meilė – tai...
– Savęs dovanojimas kitiems.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Jei per mano asmens ribotumą ir trapumą kažkas pažins, kokia nuostabi yra Dievo malonė kiekvienam žmogui, tai ir bus tai, dėl ko norėčiau, kad prisimintų.
