Kaip jis dabar mano, dėl ko pasirinko kunigystę, kurią vėliau metė? Edgaras sakė, kad dar vyresnėse klasėse aktyviai dalyvavo krikščioniško jaunimo organizacijų veiklose, jos jam labai patiko, tad natūraliai ir idealistiškai nusprendė eiti dvasiniu keliu, kuris jam, matyt, visgi nebuvo skirtas.
Dvasininku pašnekovas buvo apie dešimtmetį metų – nepilnus metus tarnavo Druskininkų parapijoje, vėliau perėjo prie administracinio darbo Vilniaus arkivyskupijos kurijoje, po to tapo kariuomenės kapelionu.
Dar būdamas kariuomenės kapelionu Edgaras pradėjo mąstyti, ką kito norėtų veikti. Norėjo, kad veikla sietųsi su menu, netyčia internete rado informacijos apie floristiką ir pagalvojo, kad būtent tuo ir nori užsiimti.
Baigė kursus, įgijo praktikos ir tapo floristu-dekoratoriumi – juo dirba apie penkerius metus ir tai, ką daro, jam labai patinka. „Be kita ko, man šiame darbe patinka tai, kad pinigus gaunu už savo nuveiktą realų darbą ir savo gebėjimus. Kai buvau kariuomenės kapelionu, gaudavau atlygį iš valstybės lėšų, bet darbo rezultatas buvo sunkiai apčiuopiamas – negalėjau būti tikras, ar esu vertas savo algos“, – prisipažino buvęs kunigas.
Pridūrė, kad tas darbas jam daug davė, bet jaučia, kad iš jo pasitraukdamas padarė gerai.
Didžiąją jo dabartinio darbo dalį užima vestuvinio dekoro kūrimas, įvairūs renginiai bei projektai. Bendradarbiauja su vestuvių organizatoriais, daugiausia darbuojasi savaitgaliais. Šventės puošyba su jaunaisiais būna aptarta ir eskizai padaromi iš anksto. Prieš kelias dienas iki renginio floristas užsako reikiamas gėles iš tiekėjų, išvakarėse jas paruošia, na, o šventės dieną iš pačio ryto kartu su komanda kimba į darbus.
Darbe pasitaiko netikėtumų, bet su jais pavyksta susidoroti. Jei tiekėjai pristato nekokybiškas gėles – tenka greitai ieškoti kokybiškos prekės, nes norisi užtikrinti geriausią rezultatą.
Nesklandumų kyla ir dėl permainingų orų, juk daugelis žmonių vasarą nori švęsti lauke. „Kartą Trakuose, paežerėje prie restorano pastačiau jaunųjų pageidautą konstrukciją su gėlėmis – bet kilo vėtra bei smarki liūtis ir ją nupūtė. Mes su restorano personalu spėjome ją sugaudyti, perkelti į vidų ir viskas įvyko maždaug taip, kaip planuota“, – atsiminė pašnekovas.
Gėlytės ir šuniukai
E.Vegys pasakojo, kad būtent dalyvavimas šokių projekte jam padėjo „perjungti“ mąstymą ir pradėti gyventi eilinio žmogaus gyvenimą – iki tol jis, pakeitęs darbo pobūdį, jautėsi nedrąsiai, bet repetuodamas ir šokdamas išlaisvėjo.
Nors projektą „Šok su žvaigžde“ ir jo dalyvius jis dabar mini tik gerais žodžiais, fiziškai tas etapas buvo labai intensyvus – vyras iki tol jokios patirties neturėjo ir mokydavosi šokti su K.Voropaj po 4–6 val. kasdien, nebent sekmadienį pasidarydavo išeiginę. Su projekto dalyviais ir dabar retsykiais susitinka pabendrauti.
Po projekto jau įsivažiavęs naujoje veikloje Edgaras patyrė išbandymų ir per karantiną. Suplanuoti renginiai staiga buvo atšaukti. Jis tuo metu turėjo gėlių saloną netoli Halės turgaus. Ėmėsi pristatinėti užsakymus į namus – tuo niūriu laikotarpį žmonės vis sumanydavo gėlėmis pradžiuginti artimuosius – ir išsivertė.
Dabar gėlių salono Edgaras nebeturi. Dėl to kalta ne pandemija, o staigiai po jos išaugusios elektros kainos – patalpas nuomotis tapo nuostolinga. Tačiau po to, kai saloną uždarė, jis pajuto palengvėjimą – dirbo vienas, tad būdavo sunku viską aprėpti, ir kai reikėdavo išvykti, telikdavo parduotuvę uždaryti. „Šis sprendimas buvo teisingas, kaip ir sprendimas dėl didžiojo „gyvenimo vingio“ – dabar galiu laisviau planuoti savo laiką ir visas jėgas skirti darbui su įvairiausiais dekorais“, – sakė floristas.
Vyras gyvena su dviem trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunimis, kurie jam suteikia daug džiaugsmo ir pozityvumo. „Jie yra mano šeimos nariai, be kurių jau nebegaliu įsivaizduoti savo kasdienybės“, – sakė Edgaras.
