Vyras, žmona, keturi vaikai. Keliaujant visas išlaidas reikėtų dauginti iš šešių. Jei užsimanai gražaus penkių žvaigždučių viešbučio su maitinimu, prie durų pasitinkančiu ir išlydinčiu šveicoriumi, tenka pakloti nemenką sumą. Vilnietis M.Valainis gal ir nepagailėtų pinigų už įmantrius kurortinius patogumus, bet vadovaujasi kitokia filosofija.
Jam svarbu kelias, o ne galutinis tikslas. O kelias ir kelionė nebūtinai turi būti grįsti marmuru, paauksuoti. Tad kodėl neišsirengus į nenuspėjamą žygį Lietuvoje ar užsienyje su kuprine, kurioje telpa palapinė ir miegmaišis? O dar į tokią nuotykių iškylą pasikviesti vaikus, su kuriais atrasi pažinimo džiaugsmą.
„Jei keliaučiau prašmatniai vienas, mane sąžinė užgraužtų, kad išleidžiu krūvą pinigų. Kita vertus, tokiu atveju visada nuspėčiau savo lūkesčius, o jie varžo. Nežinomybė yra nuostabiausia gyvenimo paslaptis.
Mano keliavimo būdą draugas pavadino „valkaturizmu“ – šis žodis visiškai atspindi mano keliavimo filosofiją, kuri paremta tuo, kad svarbiausia yra susitarti su savo vidiniu pasauliu, gyventi ekonomiškai ir mėgautis viskuo, kas atsiduria regos lauke.
Man nebūtina aplankyti ypatingų kultūrinių vietų, aš noriu nepažintą erdvę patyrinėti laisvai, neįspraustas į rėmus“, – patikino Mykolas, kurio kelionių nuotykius galima paskaityti tinklapyje „Viva Natura Kelionės“.
Pigiausia savo kelione vyras įvardijo savaitę, praleistą Šveicarijoje. Net įskaičiavus lėktuvo bilietus jam ši išvyka atsiėjo vos 136 eurus.
Mykolas augina dešimtmetę dukrą ir tris sūnus, kurių vyriausiam – 14 metų. Jis savo vaikus į keliones, kurias vadina pasimatymais, kviečia paeiliui. Žmona teisininkė nėra per daug susižavėjusi vyro robinzoniškomis pramogomis, tačiau neprieštarauja, kai jis staiga pareiškia, kad nori leistis į kelią su kuprine.
„Žmona supranta, kad ne nuo jos bėgu, o į save, gamtoje geriausiai pailsiu, atsigaunu“, – pabrėžė M.Valainis.
– Kada susidomėjote taupiomis kelionėmis?
– Tėvai turi sodybą prie Dubingių, tai aš nuo mažens ten klaidžiodavau po miškus. Man patikdavo stebėti gyvūnus, augalus. Tam tikru gyvenimo momentu visa tai pasitraukė į šešėlį. Stengiausi būti pavyzdingu vyru, tėvu, darbuotoju, piliečiu. Tarp visų veiklų savo pomėgį keliauti buvau pametęs.
Kai vaikai ūgtelėjo, mano atsipalaidavimo būdas grįžo – šeštadieniais su vyresnėliais keldavomės penktą ryto, pasidarydavome termosą arbatos, išsivirdavome košės ir eidavome į mišką, nes tada gyvūnai būna aktyviausi.
Supratę, kad anksti keltis sunku, sugalvojome pernakvoti pasirinktoje vietoje ir prabudę patyrinėti aplinką.
Iš pradžių su vyriausiu sūnumi miške prie Kernavės sumanėme nakvoti mašinoje, bet nakvynė buvo nepatogi. Nusipirkome palapinę. Tada prireikė kilimėlių, miegmaišių. Kai visa tai buvo paruošta, pradėjau vestis vaikus į pasimatymus. Kviesdavausi po vieną, nes su keturiais būtų pragaras.
Kai išbandėme žygius Lietuvoje, sumanėme tokiais pat principais patraukti į užsienį. Ėmėme skraidyti su pigių skrydžių bendrovėmis dažniausiai vėsiuoju metų laiku, nes tuomet gali tikėtis didesnių nuolaidų. Su vienu vaiku Maljorką pasiekėme išleidę už bilietus 120 eurų į priekį ir atgal.
– Ar iš anksto apgalvojate, kur nuskridę trauksite toliau, ką norėsite pamatyti?
– Nepripažįstu reguliavimų. Pasaulyje miškas, gamta, kalnai yra niekieno nuosavybė. Man patinka skandinaviškas požiūris, kad gamtoje gali nakvoti kur nori, svarbu tik nepalikti šiukšlių.
Kai keliauju vienas ar su vaiku, stabdome pavežėjus arba viešuoju transportu nusigauname ten, kur daugiau gamtos ir mažiau žmonių. Kultūra, civilizacija manęs netraukia. Atsisėsti ant uolos krašto ir žvelgti žemyn – kas kita. Buvimas gamtos apsuptyje veikia kaip meditacija, ir vaikams patinka. Nesuplanuotose kelionėse tvyro nežinomybės magija.
Kai nežinai, kur vakare atsirasi, tai kelia malonų jaudulį, padeda pažinti šalį iš skirtingų kampų – pabendrauji su žmonėmis, kurie sustoja pavežti ir kurių, tikėtina, gyvenime daugiau nebepamatysi, bet patiri geranoriškumą.
Kartą vakare Vokietijoje sustojo vyrukas ir pasakė: „Aš blogai jausčiausi palikdamas tave neaiškioje vietoje, dar lynoja, važiuokime į mano namus, po balkonu pasistatysi palapinę, bus saugu.“
Tanzanijoje keliaudamas autostopu susipažinau su vyru, kuris papasakojo, kad jų šalyje galima turėti ne vieną žmoną. Jis sakė, kad vieną žmoną jau nusipirko, o antrai taupo pinigus. Kai paklausiau, kiek kainuoja žmona, paaiškino, kad merginos, kurią norėtų vesti, tėvams kaip padėką už užaugintą atžalą turi sumokėti 1 tūkstantį JAV dolerių (891 eurą).
Baltajam žmogui Tanzanijoje keliauti po safarį yra brangus malonumas. Vietos gyventojas už 8 JAV dolerius (per 7 eurus) gali nusipirkti bilietą į parką, o baltajam bilietas kainuoja 80 eurų, be to, keliaudamas su grupe turi susimokėti už keliavimo malonumus visureigiu. Tai gali kainuoti ir 200 eurų už dieną.
Iš ankstaus ryto atsistodavau prie parko vartų ir kai važiuodavo ekipažas, sustabdydavau, klausdavau, ar gali mane pavežti. Visada atsirasdavo geradarių. Taip įvykdžiau savo kelionės misiją – pamačiau dramblį, liūtą, antilopę, žirafą.
– Tanzanijoje patyrėte dar vieną nuotykį – jums pavyko be bilieto įsėsti į lėktuvą. Kaip tai nutiko?
– Dažnai per gyvenimą einu su nuostata, kad verta rizikuoti, juk per nagus niekas neduos. Tanzanijoje lankiausi viename nacionaliniame parke ir pamačiau, kad didžioji dalis turistų atskrenda iš Zanzibaro į vienos dienos safarį, o tada skrenda atgal. Neplanavau, bet panorau nuvykti į Zanzibarą.
Safario pabaigoje pasiteiravau lėktuvo pilotų, ar galėčiau su jais skristi. Jie sutriko, nes bilietų kasos – Zanzibare. Tada paklausiau, gal galiu skristi ir be bilieto. Jie nuėjo pasitarti. Grįžo ir pasakė, kad galiu skristi, bet tai kainuos 150 JAV dolerių (per 133 eurus).
Kadangi kelionėse gyvenu įjungęs taupymo režimą, pasakiau, kad galėčiau skirti 50 JAV dolerių (per 44 eurus). Tai buvo šūvis lyg į niekur, netikėjau, kad pavyks. Bet jie dar kartą pasitarę sutiko mane paimti. Įlipau paskutinis ir paaiškėjo, kad laisvų vietų nėra. Stiuardesė liepė eiti į pilotų kabiną, atsisėsti ant trečiam asmeniui skirtos kėdutės.
Europoje tai būtų neįmanoma. O dar juokingiau buvo, kai stiuardesė liepė užsirakinti duris iš vidaus, nes tokie yra saugumo reikalavimai. Kokie saugumo reikalavimai, jeigu aš galiu būti teroristas? Po tokios patirties man neišaugo pasitikėjimas vietos aviacija.
Skrydžio metu vis užsidegdavo avarinės lemputės, pilotas jas maigė, pakilus į reikiamą aukštį išsiėmė mobilųjį telefoną, ėmė skaityti straipsnius apie aviaciją, apie lėktuvų katastrofas ir diskutuoti apie tai su kitu pilotu.
Supanikavau: „Atsiprašau, visokios lemputės užsidega, o jūs skaitote tuos baisius straipsnius.“ Jis ramiai atsakė: „Neišgyvenk, mes ruošiamės egzaminui.“ Taip ir nesužinojau, ar apskritai jie turėjo piloto licenciją. Atgal grįžau keltu, nes per daug myliu gyvenimą.
– Kokie buvo įsimintiniausi nuotykiai?
– Kartą namuose likome su vyriausiu sūnumi, visi kiti buvo išvykę. Šeštadienio vakarą kuitėmės buityje – nei aš vietos radau, nei jis. Sakau, vaike, važiuojame kur nors su palapine į mišką. Jis sutiko.
Susiruošėme aštuntą vakaro, buvo vasario mėnuo. Nuvykome į traukinių stotį ir patraukėme į Ignalinos pusę. Galvojau, išlipsime, paeisime į mišką, ten pernakvosime, o kitą dieną dar pasivaikščiosime. Einame, tamsu. Jau ir pavargome, sakau, statykime palapinę. Su žiburiukais ant galvų ėmėmės darbo.
Staiga žiūriu – kažkas juda link mūsų. Sūnui liepiau užgesinti šviesą, maniau, kad vietos žmonės prisigėrę traukia pro šalį. Tamsoje apgraibomis pasistatėme palapinę. O tie veikėjai sustojo nuo mūsų gal per 200 metrų ir pusvalandį šūkaliojo.
Nuėjome miegoti, bet dvyliktą nakties prižadino šūviai. Pradariau palapinę ir matau, kad šimtas metrų nuo mūsų vyksta šaudymai, ugnis iš vamzdžių lekia.
Pirma mintis – patekome į mafijos susišaudymą. Paskambinau policijai, paaiškinau, kur esame, ir pasakau, kad esame šūvių apsupty. Atrodė, kad kulkos lekia virš galvų.
Po trijų valandų pasirodė policija. Per tą laiką ir šaudymas nutolo. Policininkai paklausė, ar žinome, kad esame kariniame poligone. Maniau, kad Pabradės poligonas yra kitoje Žeimenos pusėje, o mes įsikūrėme turistinėje vietoje. Man paaiškino, kad prieš dvejus metus buvo praplėsta poligono teritorija ir dabar čia viskas skirta kariuomenės reikmėms.
Buvo trečia valanda nakties. Policininkai leido likti iki ryto. Tik grįždamas pamačiau stendą, kad čia poligonas. Su sūnumi šį nuotykį dažnai prisimename.
Kitą kartą su sūnumi keliavome po Alikantės regioną Ispanijoje. Paskutinę kelionės dieną nakvojome palapinėje netoli oro uosto. Vidurnaktį mus užklupo stipri liūtis su kruša.
Pylė kaip iš kibiro, siautė gūsingas vėjas, džiaugiausi, kad gerai įtvirtinau palapinę. Aplinkui telkšojo balos. Nekreipdami į tai dėmesio bandėme miegoti, bet pabudau nuo garso, lyg kas būtų atsukęs vandens čiaupą.
Pravėriau palapinę ir išvydau, kad esame vidury ežero ir plaukiame. Kiek akys užmatė, vandens buvo iki kulkšnių. Kalnuose iškrito daug kritulių ir vanduo bėgo į lygumas didele srove. Palapinė tapo tarsi vandens lova, viskas buvo peršlapę – ir drabužiai, ir batai. Nuėjome kelis kilometrus iki oro uosto, kur tualete oro pūtikliu bandėme išsidžiovinti drabužius.
– Ar tokios akimirkos neatbaido vaikų nuo kelionių?
– Jiems labai įdomu. Nesu nutrūktgalvis, kad statyčiau vaikus į pavojų. Man svarbu, kad grįžtume namo sveiki. Kai vaikai pasakoja patirtus nuotykius, jaučiu bendrystę su jais.
Kelionėse mes kartu augame dvasiškai, stipriname tarpusavio ryšį, ugdome pasitikėjimą. Būnant gamtoje atsiranda daugiau erdvės pokalbiams, nes gali užsikūręs laužiuką sėdėti, kalbėti arba tylėti kelias valandas. Šiuolaikiniame pasaulyje yra siaubingas tempas, ir tėvai neturi laiko pabendrauti su vaikais.
– Kokioms šalims skiriate pirmenybę?
– Labiausiai man patinka Šiaurės šalys, nes ten gražus ir turiningas gamtovaizdis: Islandija, Škotija, Norvegija, Suomija, Švedija.
– Islandija – brangi šalis, be to, nuvykus ten su palapine šaltuoju metų laiku laukia iššūkis?
– Ten keliavau su draugų kompanija, viskas klostėsi gerai. Dabar mano jauniausias sūnus svajoja pamatyti Islandijos ugnikalnius, anksčiau su juo buvome Italijoje prie Vezuvijaus.
Su juo po Islandiją planuoju pakeliauti 100 eurų ribose, neskaitant lėktuvo bilietų. Kalbant apie šalies pragyvenimo lygį, „valkaturizmas“ įtakos kelionės brangumui neturi.
Kas kita, jei lankaisi muziejuose, valgai restoranuose ar gyveni viešbutyje. Tai sudaro didžiąją išlaidų dalį.
– Nejaugi į kelionę vežatės krūvą sumuštinių?
– Šiais laikais maisto kainos yra panašios daugelyje Europos šalių. Prieš 16 metų keliaujant po Norvegiją atrodė stulbinamai brangu, o kai pernai ten apsilankėme, pastebėjau, kad maisto prekės kainuoja panašiai kaip Lietuvoje.
Į keliones dažnai vežuosi turistinę viryklę, vietoje įsigyju dujų balionėlį, visada galima susikurti lauželį. Tad kruopas pirksi Lietuvoje ar užsienyje, nebus didelio skirtumo. Be to, kelionių metu daug nevalgau, būnu sotus įspūdžių.
– Taupant tikriausiai tenka pasiimti daug daiktų, tinkančių įvairiomis sąlygomis. Ar nesusidaro nepakeliamas nešulių kiekis?
– Kadangi man svarbu ekonomiškumas, stengiamės, kad kuprinės įsispraustų į lėktuvo rankinio bagažo skyrių. Apranga – viskas, ką tuo metu turime ant savęs. Pasiimame papildomus apatinius, kojines, bet jie užima mažai vietos. Į kuprinę dedu kompaktišką palapinę, miegmaišius, kilimėlius, turistinę viryklę, ir viskas. Laisvė.
Kalbant apie mano mentalitetą, iš prigimties esu šiaurietiško tipo žmogus: ramus, gal kiek vienišius, bendraujant man patinka išlaikyti privačią erdvę, atstumą. Į bičiuliškus santykius nesu linkęs. Keliaudamas Indijoje labai pavargau nuo žmonių.
Jei į kelionių pasimatymus pakviečiu žmoną, jai sukuriu jaukesnes gyvenimo sąlygas. Žmona nėra nusistačiusi prieš palapinę ar miegmaišį, bet neplanavimas jai nėra priimtinas.
Man poilsiui būtina ramybė. Viduje esu kupinas visokių prieštaringumų, konfliktų, sumaišties, nurimti man padeda aplinka, kurioje mažai dirgiklių.
– O kaip laukinėse kelionėse yra su higiena? Kur prausiatės, skalbiatės?
– Jei apsistoju gamtoje, paprastai šalia būna ežeras ar upė.
Man patogumų nereikia. Šveicarijoje vienu metu stipriai lijo, jau maniau, kad kitą naktį teks praleisti viešbutyje, bet per pietus išlindo saulė, išdžiovino drabužius ir neliko būtinybės ieškoti tinkamesnių sąlygų.
– Ar vežatės apsaugos priemones, jei iškiltų grėsmė, užpultų blogas žmogus ar gyvūnas?
– Jokių apsaugos priemonių nesiimu, jas lėktuvu draudžiama skraidinti. Iki šiol nesu patekęs į pavojingas situacijas. Tikiuosi, pavyks jų išvengti ir ateityje.
– Ar užsienio parduotuvėse perkate tai, ką pirktumėte ir Lietuvoje? Ar nesmalsu išbandyti ką nors naujo?
– Nevalgau mėsos, nesu gurmanas, apsiriboju paprastais produktais.
Nuo vaikystės pagrindinis mano patiekalas buvo grikių košė ir iki šiol galiu gyventi valgydamas tik juos.
– Ir vaikams užtenka grikių košės?
– Pasitariame, ką pirksime valgyti. Neatsisakome pasmaguriauti.
Vaikams patinka baltų ryžių košė su uogiene. Namuose žmona mus maitina ekologiškai, tad valgome sveikesnius ryžius, o kelionės metu leidžiame sau nusipirkti balčiausių.
– Ar keliaujant autostopu ilgai tenka laukti, kol kas nors sustos?
– Kartais nuvažiuoju ne ten, kur planavau, nes sustojęs pavėžėti vairuotojas yra vertybė, nesinori jo paleisti už penkių kilometrų. Tokiu atveju važiuoju jo maršrutu, nes ir ten galima atrasti ką nors įdomaus.
Nežinau, ar tą vakarą būsiu už 100 kilometrų, ar vis dar toje pačioje vietoje, nes niekas nesustos. Ilgiausiai laukti teko gal penkias valandas. Ypač prastai būna, kai lyja, šalta ir niekas nestoja.
Vokietija, Šveicarija nėra palankios šalys autostopiniam turistui, nes daug kur autostrados, greitis didelis, retai kas nori išsukti iš kelio. Tada įsigudrinu laukti degalinėse, kur daugiau šansų susistabdyti išvažiuojančią mašiną.
Nematau nieko blogo būti autostopininku. Taip elgiuosi ne todėl, kad negalėčiau keliauti kitaip. Prieš kelerius metus su šeima ilsėjomės Dominikos Respublikoje.
Nusipirkome kelialapius su „viskas įskaičiuota“ penkių žvaigždučių viešbutyje. Po dviejų dienų toks buvimas ėmė dusinti, trūko oro, pasijaučiau kaip uždarytas rezervate. Todėl šeimą palikau mėgautis baseino malonumais, o pats važiavau stabdydamas mašinas, vaikščiojau pajūriu, pabuvau laukinėse vietose.
Kai socialiniuose tinkluose dalinuosi savo nuotykiais, pastebiu, kad kai kuriuos žmones tie pasakojimai įkvepia. Kažkas nusipirko palapinę ir irgi ėmė panašiai keliauti. Kiti rašo, kad norėtų leistis į tokius nuotykius, bet nedrįsta, tad stengiuosi juos padrąsinti.
Mažai tėvų suvokia, kiek nedaug reikia investicijų norint turėti kokybišką ir netradicinį laiką su savo vaikais. Visi lekia, būna užsiėmę, neskiria vieni kitiems dėmesio, o vaikai labai greitai auga.
Nereikėtų baimintis, kad vaikas nepakels žygio, kad jam sunku nueiti tuos kilometrus, kad bus nejauku miegoti palapinėje. Vaikai ištvermingi ir mėgsta netikėtumus. Visokių nusiskundimų gali kilti, jei keliaujame daugiau negu dviese. Kitu atveju tvyro darna, įsiklausymas vienam į kitą.
Būna, kad man pačiam jau pasidaro sunku, siūlau vaikui sustoti, bet išgirstu: „Tėti, dar paeikime, rytoj teks mažiau.“
– Apie kokias keliones dabar galvojate?
– Spalį su dukra keliausime į Bulgariją, į kalnus. Kadangi dirbu tokį darbą, kur pats sau esu direktorius, galvoju apie Kaliforniją arba Kosta Riką.
– Jus, kaip kelionių terapijos konsultantą, kviečiasi ir įmonės.
– Organizuoju komandines ekspedicijas. Nenurodinėju, kur ir kaip keliauti, žmonės patys yra atsakingi už maršrutą, daiktus, maistą. Aš lydžiu grupes, sugalvoju žaidimo elementų, kaip galima užsidirbti taškų. Komandai tai puiki galimybė save pamatyti iš šalies, susitelkti, pasidalinti įspūdžiais. Žygio pabaigoje visada aptariame įspūdžius.
