Mariai kartais norėtųsi, kad ji niekada nebūtų sutikusi Rene. Jei būtų žinojusi, kas jos laukia, būtų uždariusi duris, kai jis prieš 20 metų stovėjo ant kilimėlio prie jos buto Izernhagene, Hanoverio rajone, Žemutinėje Saksonijoje.
Bet tuomet R.Welleris puikiai atrodė: plaukų džiovintuvu sušukuoti plaukai, „Rolex“ laikrodis, raudonas „Corvette“. Jis ką tik buvo paleistas iš Pietų Vokietijoje, Badeno-Viurtembergo žemėje, esančio Kalvo miesto kalėjimo, kur sėdėjo už prekybą narkotikais.
Maria prisimena, kad dar stovėdamas prie durų ant kilimėlio R.Welleris pasakė: „Dabar susituoksime.“ Paskui įėjo.
„Įžūlus“, – neslėpė Maria. Bet toks elgesys jai patiko. „Mano čempionas“, – dar pridūrė.
Dabar sutuoktiniai gyvena savo bute Pforcheimo miesto pakraštyje. Virtuvė išklijuota terakotos spalvos keraminėmis plytelėmis, ant kėdžių apvalkalų pagalvėlių užrašas „Versace“.
Prieškambaryje kabo istorinis telefonas iš telefono būdelės. Prie jo – įrėmintas laikraščio skelbimas: džinsinį kostiumas vilkintis R.Welleris šypsodamasis rankoje laiko vokiečių poeto Wolfgango von Goethe’s „Fausto“ leidimą, o šalia parašyta: „Pforcheimas myli tave.“
12 valanda, pietų metas. Skystą maistą, kurį Maria vadina astronautų, ji supila į buteliuką su žinduku. Tai ji sugalvojo, kad maitinant vyrą tyrė netekėtų pro šalį. Maria, užmovusi ant butelio žinduką, pasakė: „Jis guli štai ten.“
Jis – tai Rene Welleris, penkiskart Vokietijos Metų boksininkas, du kartus Europos čempionas.
Štai ten – svetainė. Tyli, storais kilimais išklota erdvė su keturiais langais, pro kuriuos galima matyti kaimynų sodą. Kambario viduryje stovi lova. Ant jos guli liesas vyriškis, vilkintis pilkais marškinėliais, ant kurių pavaizduota bokso pirštinė. „Branguti, pažiūrėk, pietūs“, – pasakė M.Weller. Jos vyras neatsakė.
Šiemet lapkritį savo 70-etį paminėsiantis Rene serga silpnaprotyste, galbūt susijusia su trauminės encefalopatijos sindromu. Tokia Vokietijos Heidelbergo universitetinės klinikos diagnozė.
Lėtinė trauminė encefalopatija (CTE – Chronic Traumatic Encephalopathy) – reta silpnaprotystės forma, kurią gali sukelti pakartotiniai galvos sužalojimai. Galima sakyti, kad šios ligos pažeistos smegenys panašios į obuolį su rudomis dėmėmis.
Jos vis didėja, kol visas obuolys tampa rudas. Bet galutinis diagnozės patvirtinimas gali būti tik atlikus skrodimą po paciento mirties.
Šia liga galima susirgti anksti, ji dažnai paliečia buvusius profesionalius sportininkus. Žmones, patyrusius pakartotines galvos smegenų traumas, pavyzdžiui, futbolininkus, amerikietiškojo futbolo žaidėjus, ypač dažnai – boksininkus.
R.Welleris kadaise buvo žinomas Vokietijos boksininkas. 55 profesionalios kovos 1981–1993 metais lengvojo svorio kategorijoje, 52 pergalės, iš jų 24 iškovotos nokautu.
Jis turėjo mažai jėgos smūgiuodamas, bet buvo judrus, greitas, gerai įvaldęs bokso techniką. R.Welleris pasižymėjo atkaklumu ir ištverme, gal dėl to Vokietijoje buvo toks populiarus.
M.Weller išdėliojo ant komodos šalia lovos jo trofėjus – 14 taurių, čempiono diržą. Bokso pirštines pakabino taip, kad jis galėtų matyti. Rene didžiąją dienos dalį praleidžia apžiūrinėdamas taures.
Kartais stengiasi jas pasiekti, bet nepavyksta. Jis negali pajudinti savo kairės – vadovaujančios, kaip sako M.Weller, – rankos.
Jo kovos pritraukdavo sausakimšas sporto sales – nuo Hageno iki Frankfurto – tuo laiku, kai boksas buvo laikomas galimybe daryti karjerą.
Anuomet boksininkus vadino didvyriais. R.Welleris buvo pirmasis iš vokiečių, kurie, atėję tarsi iš niekur, tapo didvyriais. Po to buvo Henry Maske (59 m.), kurį vadino Džentelmenu. Dar ir dėl to, kad į bokso ringą jis žengė skambant klasikinei muzikai ir paprastai nešiojo kostiumą.
Tuo metu bokso ringe kovėsi berlynietis, itališkų šaknų turintis Rocky – Graciano Rocchigianni (1963–2018). Tigras – Dariuszas Michalczewskis (55 m.) ir Axelis Schulzas (54 m.), drąsus pralaimėtojas iš Brandenburgo žemės.
Galima sakyti, kad R.Welleris – tuometės Vakarų Vokietijos pokario boksininkas. Šilumos inžinierius iš Pforcheimo, siekęs gerovės. Jį vadino gražiuoju Rene, Auksiniu vaikinu, Pforcheimo atsaku Muhammadui Ali (1942–2016). Pastarojo, savo dievaičio, netradicinį kovos stilių bandė kopijuoti ir R.Welleris.
Jis buvo drąsus žmogus. 1984-aisiais Frankfurte nugalėjo italą Lucio Cusmą. R.Welleris išėjo į ringą, nors paskambinęs anoniminis asmuo pagrasino jį nužudyti, jei laimės.
Savo, kaip boksininko, karjeros metu R.Welleris įrašė „Rene Weller Rap“ („Rene Weller repas“). Vaidino išdidų, valingą vyrą „Macho Man“ („Mačas“) neva iki tol vieninteliame Niurnbergo mieste sukurtame veiksmo filme.
Jis prekiavo kokainu ir už tai ketverius su puse metų sėdėjo kalėjime. R.Wellerio gyvenimas buvo paženklintas daug smagių ir nemalonių akimirkų, kurių jis veikiausiai neprisimena.
Dabar, gyvenimo pabaigoje, šalia boksininko liko vienintelis žmogus – Maria. Keturias valandas per dieną ji užsiėmusi vien sutuoktinio mityba ir paduoda jam gėrimus. Rytais ruošia avižinę košę su pienu, pietums – bulves ir kitas daržoves, retai – mėsą. Visada – tik tyres.
Kai R.Welleris šypsosi, tai reiškia, kad jis nori gaiviojo gėrimo ar alaus. Gydytojas sakė, kad Maria gali duoti visko, nes tai dabar jau nesvarbu.
Ji skuta jam barzdą, kerpa plaukus, keičia sauskelnes ir patalynę. Ir taip kasdien nuo aštuntos valandos ryto iki dvyliktos nakties. Tuomet pakyla į miegamąjį, atsigula į jų buvusią bendrą lovą.
Svetainėje M.Weller įrengė stebėjimo kamerą, vaizdus iš ten mato mobiliajame telefone. Ją įjungia naktį ir po pietų, kai jis pavalgęs užsnūsta. Tuomet Maria važiuoja į miestą apsipirkti. Jei jam kas nors atsitiktų, sugrįžti ji užtruktų tik dešimt minučių.
Retsykiais padėti Mariai ateina jos draugė, bet dažniausiai ji viską daro pati. Kodėl nekviečia jokios pagalbos?
„Dėl prisiminimų, iš meilės“, – sakė M.Weller.
Jos laimė, kad vyro silpnaprotystė – tyli. Jis nėra agresyvus, veikiau kaip kūdikis, kartais truputį užsispyręs.
Pirmą kartą Maria ir Rene susitiko Hanoverio diskotekoje. Anuomet ji darė karjerą vienoje leidyklų. Buvo feministė, labiau domėjosi politika nei boksu.
Maria sėdėjo prie baro, kai draugė pasakė: „Pažiūrėk į tą tipą.“ Rudai įdegusį, vilkintį vyšninės spalvos odinį kostiumą, segintį aukso grandinę ir avintį girgždančiais batais.
Jis uždėjo ranką ant Marios kelio ir paklausė: „Kas tu esi, saldainiuk?“ Tada pasiteiravo, ar ji nori šampano.
Ji atkirto negerianti su suteneriais, o jis turįs nuimti savo ranką. Tai buvo pirmasis jų pokalbis. Po kelių mėnesių Rene ir Maria tapo pora. Brangios dizainerių parduotuvės, gražūs automobiliai, atostogos Ispanijos kurorte Marbeljoje. Ji įsimylėjo tai, ko nematė visuomenė.
Boksininkas R.Welleris iš tikrųjų buvo švelnus vyras, sąžiningas, geraširdis ir dosnus. Bet siaubingai apgaudinėjo su kitomis. Kaip gali būti ištikimas, jei kiekviena moteris puola po kojomis?
Ji išsiskyrė su juo, vyru, kurį mylėjo. Praėjo 24 metai. Maria ištekėjo už viešbučio vadovo ir persikėlė gyventi į sodybą prie Hanoverio.
Rene elgėsi kaip anksčiau. Kiekvienas turėjo savo gyvenimą. Kartais naktį slapčia jie kalbėdavosi telefonu. Rene pasakė, kad jis pasigenda jos.
Marios gyvenimas buvęs įprastinis, jo – boksininko, kuris tarpininkavo nusikaltėliams, gaudavo komisinius už prekybą narkotikais. 1998 metų birželio 3-iąją R.Welleris pastatė savo „Harley-Davidson“ prie „Holiday Inn“ viešbučio netoli Karlsrūhės.
Parkavimo aikštelėje už keletą šimtų tūkstančių markių nusipirko kelis kilogramus kokaino. Policija išsivežė R.Wellerį surakintą antrankiais.
Dėl prekybos kokainu, vogto turto slėpimo ir neteisėto ginklo laikymo jis buvo nuteistas septyneriems metams kalėti. Po ketverių metų dėl gero elgesio paleistas.
2003-iaisiais R.Welleris, dabar jau buvęs kalinys ir prasiskolinęs vyrukas, netikėtai išdygo prie Marios buto durų Izernhagene. Nuo to laiko jie suartėjo ir tapo neišskiriami.
Stengdamiesi uždirbti pinigų savo gyvenimo istoriją pasiūlė Vokietijos skandalingiems leidiniams. Keletą filmų apie šią porą vis dar galima rasti internete.
2013-aisiais jie susituokė.
Kai R.Welleris dar suprato savo diagnozę, pasakė: „Kol dar manęs nereikės slaugyti, nusišausiu.“ Prieš metus, kai jis dar galėjo kalbėti, jį aplankė senas bičiulis. Jis prasitarė Mariai, kad Rene jo prašęs gauti pistoletą. Nuo to laiko ji visada tikrina vyro daiktus, kai kas nors aplanko.
Rene Ziodiako ženklas – Skorpionas, o jie negailestingi.
Ji išmokiusi vyrą taupyti. Nepaisant to, jie bankrutavo. Dėl to Maria aukcione palaipsniui parduoda vyro karjeros metais iškovotus trofėjus.
Europos čempiono diržą – už 3100 eurų, bokso pirštines – už 1950 eurų, kelnaites, kurias mūvėjo ringe, – už 1890 eurų. Gautas pajamas skiria jo slaugai.
„Rene Wellerio žmona parduoda jo trofėjus“, – rašė vienas Vokietijos laikraštis. Nuotraukoje – silpnaprotyste sergantis R.Welleris ligoninės lovoje, bučiuojantis savo žmoną.
Dabar Maria sėdi viena Pforcheime, mieste, kuris nėra jos gimtasis, kurio ji nemėgo. Su vyru, kuris tik guli. Bet ji įsitikinusi, kad negalima pasirinkti, ką įsimylėti.
Džentelmenas H.Maske ilgai valdė dešimt „McDonald’s“ filialų ir dirba motyvacinių kalbų ekspertu. A.Schulzas kepa dešreles per bendrovių šventes. G.Rocchigiani miręs – 2018-aisiais naktį Sicilijoje jį suvažinėjo automobilis.
Dabar bokso kovos tik retai rodomos šeštadienio vakarą per televiziją. Atrodo, lyg bokso amžius jau praeityje. Gal ir dėl to, kad nebėra tokių kaip R.Welleris.
Pagyrūno su auksine grandinėle, bebaimio ir ištvermingo kaip 1988-aisiais. Tada Karlsrūhėje po dvylikos raundų R.Welleris nugalėjo trejais metais jaunesnį prancūzą Jose Maillot.
Maria neslepia, kad ir jos savijauta bloga, ji kasosi niežtinčias rankas. Dėl to neseniai kreipėsi į netradicinės medicinos specialistą.
Streso sukeltas neurodermitas – tokia buvo jo nustatyta diagnozė. Jei jos vyro nebūtų, dingtų ir žaizdotos vietos.
„Kaip skaudu“, – neslėpė M.Weller.
Naktimis pabudusi ji pagalvoja, kas bus, kai Rene nebebus. Ji negali vėl įsimylėti, gal tiesiog laiką skirs sau.
Kokia santuokos akimirka buvo gražiausia?
„Kiekviena diena su juo“, – sakė M.Weller.
Ji nori būti šalia Rene tol, kol jis užmerks akis. Jai būtų geriausia, kad tai įvyktų čia, svetainėje. Šalia jos, apsuptam savo trofėjų, savo kadaise spindesio apgaubto pasaulio. Gydytojai jam davė nuo dvejų iki penkerių metų gyvenimo, labiau – dvejus.
Mariai Rene vis dar gražus. Jis, sirgdamas silpnaprotyste, tikrai gerai atrodo. Tai dėl slaugos ir jos meilės.
Bet ji rengiasi tai dienai, kai jis paliks šį pasaulį. Neatnaujina jo svetainės puslapio, nes netrukus jo nebeliks.
„Kalbant atvirai ir sąžiningai, – sakė M.Weller, – diena, kai tai įvyks, bus išgelbėjimas. Abiem.“
Parengė Ona KACĖNAITĖ
