Džiaugiasi, kad neatpažįsta
Su garsiausiais pasaulio mados namais dirbanti 32 metų manekenė Giedrė Kiaulėnaitė-Paškevičienė džiaugiasi, kad gimtojo Rokiškio gatvėse jos niekas neatpažįsta, praeiviai nesisukioja atgal ir nesišnabžda už nugaros.
„Jei būtų kitaip, tikriausiai jausčiausi nejaukiai“, – šypsosi ji.
Ir priduria, jog tokia, kokia žengia podiumu ar atsiduria ant žurnalų viršelių, ji ir pati sau svetima. Realiame gyvenime ji visai kitokia: paprasta, nemėgstanti pompastikos, tiesiog kaimo vaikas iš vienkiemio.
Keli šimtai metų vis ten pat
Turėtume kalbėti apie aukštąją madą, bet nuo pat pradžios pokalbis pakrypsta į pašnekovei mielesnę sritį – gimtinę. Juolab kad dabar ji su šeima kuriam laikui grįžo į tėvų namus.
Jauna moteris pristabdė ir aktyvų modelio darbą – kol augina sūnelį, į užsienius nebeskraido, imasi tik darbų Lietuvoje.
„Užaugau vienkiemyje. Anksčiau mūsų kaimas vadinosi tarmiškai Abeliai, dabar pervardytas į Obelius. Kupiškėnų enciklopedijoje parašyta, kad Kiaulėnų giminė šioje vietovėje gyvena nuo 1604 metų“, – pasakoja apie šaknų gilumą.
Savaime aišku, kad iš tų laikų jokio pastato neišlikę, protėviai ne kartą gyvenamąsias trobas statė perstatė, o ir dabar jų sodyboje vyksta rekonstrukcija, atnaujinamas būstas.
„Dabartinis mūsų namas rąstinis, mažiausiai šimto metų, tebėra ir senutėlė rąstinė klėtis“, – džiaugiasi, kad tos sienos matė ne vieną giminės kartą.
Jauna moteris tikina, kad jai ryšys su artimaisiais ir su namais yra labai svarbus.
„Tėveliai turi surinkę gausybę medžiagos apie giminės istoriją“, – džiaugiasi pašnekovė.
Rodo nuotrauką, kur prie namo gonkelių ji stovi su močiute Eleonora Sofija Kiaulėniene.
„Visi mūsų giminės atstovai darbštūs, šviesūs, išmintingi, o dažna moteris po du vardus turi. O aš štai turiu dvi pavardes“, – dar pajuokauja.
Kai prieš 5 metus ištekėjo už nuo mažų dienų pažįstamo savo kaimo vaikino Normanto Paškevičiaus, prie mados pasaulyje jau žinomos Kiaulėnaitės pavardės prijungė pavardę pagal vyrą.
Miestuose pjovė nuobodulys
„Abu esam gamtos vaikai“, – nurodo, kas ją su sutuoktiniu stipriai jungia.
Manekenė neslepia, kad po vestuvių juodu bandė išeiti iš kaimo, gyveno tai viename, tai kitame mieste, bet galiausiai abu nutarė, jog tokia būtis ne jiems.
„Gniuždė nuobodulys. Nueini į koncertą, į parodą, būna įdomu, o parėjus namo ką veikti? Ėmiau pasiilgti krapštymosi šiltnamyje ar darže. Vyras prisipažino, kad jam jau trūksta žolės pjovimo“, – aiškina.
Juolab kad ir abiejų profesijos „gamtinės“: vyras baigė miškininkystės studijas, o ji diplomuota gamtos apsaugos specialistė.
„Augau su vyresne seserimi ir jaunesniu broliu, mano vaikystė buvo labai graži – šalia miškas, laukai, gyvūnai ir laisvė. Tėveliai ūkininkavo, tad nelepino, moku visus kaimo darbus, taip pat karves ir ožkas melžti. Dabar už tai esu jiems dėkinga, nes viskas, ką išmokau, pravertė visur kitur“, – džiaugiasi pašnekovė.
Protarpiais, grįžusi iš užsienių trumpiems atokvėpiams, jei reikia, ji sėsdavo ir prie traktoriaus vairo. Kodėl gi to nepadarius, jei sugebi?
Po vidurinės nežinojo, kur sukti
Smalsu išgirsti, kaipgi laisva lyg vėjas vienkiemio mergiotė atsidūrė mados pasaulyje. Ir ne tik atsidūrė, o išsiveržė į paklausiausių manekenių gretas, dirbo su Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Švedijos, Vokietijos, Anglijos, JAV madų namais, užsakovų pageidavimu kelis kartus skrido dirbti į Japoniją, buvo mados veidu ir Pietų Korėjoje.
O juk iki baigiant Pandėlio gimnaziją ji neturėjo žalio supratimo apie mados industriją ir juolab nepuoselėjo svajonių ten kada nors atsidurti.
Išlaikiusi abitūros egzaminus ji dar nebuvo apsisprendusi, kuo nori tapti, kur studijuoti. Kad metai nenueitų veltui, nusprendė Kupiškio profesinėje mokykloje įgyti buhalterės apskaitininkės specialybę.
„Ten besimokydama pamačiau skelbimą, kad atvažiuoja modelių agentūra, daro atranką“, – mena momentą, nuo kurio gyvenimas pasuko neįtikėtina linkme.
Agentūra išsiuntė į Milaną
Pašnekovė patikina, kad apie manekenes tuo metu ji žinojo tik tiek, kad šios, jei pasiseka, daug uždirba.
„Būdavo, kas nors pasako, jog aukšta ir liesa gal tikčiau į manekenes, bet aš tų kalbų rimtomis nelaikiau. O tada pasitaikė proga, sakau, reikia pabandyti. Nežinau, ims ar neims, bet gal ir aš užsidirbsiu?“ – atskleidė tada aplankiusias mintis.
Tėvai nedraudė, mama net labai palaikė, ragino pabandyti, bet tuoj susizgribo, kad manekenių profesija pavojinga.
„Prisiklausė visokių gandų: būna, kad merginas parduoda, ir jau gailėjosi mane į tą pasaulį išleidusi“, – juokiasi pašnekovė.
Prisimena, kad į atranką Kupiškyje atėjo tik dvi pretendentės. Kita mergina jai pasirodė labai graži, bet ją išbrokavo, o štai ji po kurio laiko gavo kvietimą atvykti į atranką sostinėje.
Prisimena, kad atranka buvo didžiulė, šimtai pretendenčių, jas rinko užsienio agentūrų atstovai.
„Tuo metu visai nesupratau standartų, net nežinojau, kaip reikia apsirengti, atvažiavau paprasta sportine raudona suknele. Ir dabar, tiesą pasakius, nelabai tuos standartus suprantu“, – šypsosi jau patyrusi manekenė.
Tada atrankoje ji pateko į finalininkių devintuką.
„Dar pabaigiau mokslus profesinėje mokykloje ir 2012 metų sausį išskridau į Milaną, pirmą savo kelionę“, – prisimena.
Madų pasaulio langą jai atvėrė agentūra „Image group“.
Buvo pasaulinio lygio išskirtiniu modeliu
Taigi šis rokiškėnės atvejis paneigia mitą, kad, norint tapti modeliu, to reikia mokytis nuo mažų dienų. Ji nebuvo mokiusis nieko – nei pozuoti, nei žingsniuoti podiumu.
Milane vyko pirmosios pamokos, testiniai fotografavimai. Naujokė turėjo pasidaryti savo nuotraukų albumą užsakovams parodyti.
Po trumpo apšilimo atskriejo stulbinantis užsakymas iš Paryžiaus. Mados namai „Balenciaga“, rinkęsi iš gausybės pretendenčių, ją pakvietė pristatyti savo kolekciją.
„Buvau jų tų metų pasaulinio lygio ekskliuzyvinis, išskirtinis, modelis, „Balenciaga“ veidas, jiems atstovavau visą sezoną. Nuo to prasidėjo mano kelionės į įvairias šalis, podiumai, katalogai, žurnalai, prekių pristatymai internetinėms parduotuvėms“, – prisimena karjeros pradžią.
Sėkmingai podiumais žingsniuojančiai lietuvaitei skrydžiai į Europos šalis greit tapo rutina, tolimesni užsakovai kvietė į Niujorką, Singapūrą, Tokiją, Seulą.
Į Pietų Korėją ji skrido „Hermes“ mados namų užsakymu, dalyvavo jų kolekcijų pristatyme.
Į Japoniją teko skristi tris kartus, pagyventi po kelis mėnesius. Pagrindiniai madų šou ir filmavimai vyko Tokijuje, bet filmuotis reklamoms teko skristi ir į kelias salas.
„Žvalgiausi Tokijuje, kitką apžiūrėti fiziškai neturėjau laiko. Darbo grafikas intensyvus, fotografavausi jų žurnalams, katalogams. Vienoje saloje reklamą suko įspūdingo grožio botanikos sode“, – prisimena.
Toje šalyje jai dirbti labai patiko – žmonės buvo ypatingai malonūs, šilti, su jais susidraugavo.
„Jie net juokavo, klausė, gal aš praėjusiame gyvenime buvau japonė, nes taip gerai sutarėme ir vieni kitus supratome“, – šypsosi rokiškėnė.
Japonijos ir kitų šalių skirtumą ji pajuto ir kitaip: eidama gatve ji visada buvo visa galva aukščiau minios.
Batai kaip Pelenės, bet turi kentėti visą pusvalandį
„Nemaniau, kad teks tiek daug skraidyti, tiek daug naujų žmonių sutikti. Neįsivaizdavau, koks tas modelio darbas, maniau, atsistoji prieš kameras, pasisukioji ir viskas“, – kalba jauna moteris.
Bet ši karjera davė daugiau nei šansą pasirodyti kaip modeliui, o išugdė labai gyvenime reikalingų žmogiškų savybių: būti kantriai, laukti ir išlaukti.
„Mano kojos dydis 40-tas, o įgrūdi pėdą į 38 numerio batelius ir kokį pusvalandį turi kentėti. Būna, kojų nebejauti. Mes tarpusavyje juokaudavom, kad kojų traumas patiriame ne rečiau nei kokios krepšininkės“, – pašnekovė atveria ir nematomą grožio industrijos pusę.
Jai ne kartą dėl nepatogios ir netinkamos avalynės teko susižaloti.
„Niksteli čiurną – pėda ištinusi kaip bandelė, o vis tiek eini ir dirbti, negali nesilaikyti sutarties“, – pasakoja apie nemalonias akimirkas.
Ir brangenybės per sunkios
Prisimena fotosesiją Singapūre. Ji buvo labai brangi, dirbo didžiulė profesionalų komanda. Teko prieš fotoobjektyvus demonstruoti išskirtinius, brangakmeniais nusagstytus papuošalus.
„Nuo tų sunkių auskarų su brangenybėmis labai skaudėjo ausis“, – prisimena ir tokius potyrius.
Niujorke darytoje fotosesijoje lietuvaitė demonstravo smaragdinės žalumos elegantiškus apdarus. Mažas niuansas: berankove palaidine vilkinti manekenė fotografuota lauke spaudžiant 15 laipsnių šalčio.
Panaši situacija ir iš fotosesijos Milane, kai labai ankstyvą ir šaltą pavasarį lauke teko plaikstytis apsirėdžius vasariniais drabužiais.
Tik manekenė tų traumų ir nepatogumų neprisimena su siaubu. Atvirkščiai, sako išėjusi grūdinimo mokyklą. Gyvenimas pilnas iššūkių, kai esi nelepus, su sunkumais lengviau susidoroji.
„Mačiau visokių situacijų. Gal man, augusiai kaime ir nuo mažumės išmokytai kantriai padaryti tėvelių paskirtą darbą, buvo lengviau?“ – svarsto ji.
Į ateitį – su paslaptimi
Moteris neslepia, jog modelio darbe jai buvo sunkiausia namų, artimųjų ir mylimojo ilgesys.
Kai abu nutarė tuoktis, ji jau stengėsi retinti skrydžius, tuomet į Utenos kolegiją įstojo studijuoti aplinkos apsaugos. Į mokslus kibo su didžiuliu džiaugsmu, nors buvo nelengva, teko sesijas priderinti prie ėjimo podiumais grafiko.
Vestuvės buvo kuklios, prisižiūrėjusi darbuose pompastikos ji tenorėjo ramiai ir santūriai pažymėti asmeninę šventę.
„Modelio veiklą perdėliojo prieš dvejus metus ir 4 mėnesius gimęs mūsų kūdikis“, – šypsosi pašnekovė.
Ją tebekviečia įvairūs užsienio madų namai, bet lietuvaitė nuo tolimesnių išvykų susilaiko, imasi darbų tik mūsų šalyje, nes nenori palikti sūnelio.
Net ir laukdamasi paklausi manekenė turėjo užsakymų. Porą kartų užsakovai iš Ispanijos ją fotografuotis kvietė prieš pat gimdymą.
„Buvo 2020-ieji, koronos laikas. Nerizikavau ir džiaugiuosi, kad neskridau – buvo baisiai karšta, pilvas labai didelis, o po jų kvietimo tuoj pagimdžiau“, – dabar džiaugiasi sprendimu pašnekovė.
Ar grįš visu tempu dirbti modeliu, rokiškietė dar neapsisprendė.
„Yra visokių planų, bet dar nieko nesakysiu. Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Aš planavau būti manekene ne ilgiau nei metus, o štai kaip išėjo“, – šypsosi.
Paliekame su viltimi susitikti po kiek laiko ir sužinoti, kaip naujos svajonės pildosi.
