Mantas pasakojo, kad įvairios traumos jį persekiojo nuo vaikystės – lyg ir nebuvo labai pasiutęs berniukas, bet vis kažkas nutikdavo.
Štai kartą, kai buvo gal septynerių, labai norėjo čiuožinėti su pačiūžomis, bet tėtis sakė, kad negali jo palydėti, nes eis į tėvų susirinkimą brolio klasėje. Kadangi vaikams visko norisi čia ir dabar – išėjo į stadioną vienas. Griuvo ir taip trenkėsi galva į ledą, kad liko gulėti be sąmonės. Pagalbą iškvietė pro šalį ėję moksleiviai, o jis atsibudo Kauno klinikose.
Kitą sykį su tėčiu važiavo liftu, plepėjo ir kažkaip įkišo ranką tarp lifto durų – reikėjo ją lupte išlupti, o vėliau ligoninėje siūti pirštus.
Būdamas trylikos važiavo su vyresniais kiemo draugais maudytis ir pateko į kraupią avariją. 21 m. amžiaus vairuotojas žuvo, o Mantas buvo sunkiai sužalotas, patyrė daugybinius lūžius. Po to, kol pasveiko, kurį laiką turėjo sėdėti neįgaliojo vežimėlyje.
Traumą, po kurios buvo paralyžiuotas, Mantas patyrė, būdamas 29-erių. Jis buvo profesionalus vandensvydininkas (žaidė vandensvydį nuo septynerių), taip pat mėgo plaukioti ir šokinėti į vandenį, tad 2009 m. liepą kaip ir kasmet dalyvavo renginyje prie Platelių ežero. Ten vyko plaukimo maratonas, o po to – ir gražiausio šuolio konkursas.
„Šokau ant galvos, tai vadinamu „kareivuku“. Šokau nuo tramplino į šoną, panėriau – ir trenkiausi galva į dugną. Akyse sužibo žvaigždutės (vėliau medikai ir sakė, kad tokiais atvejais žmonės mato arba žvaigždutes, arba ryškią šviesą) ir pajutau, kaip trakštelėjo kaklas. Rankų ir kojų jau nebejaučiau. Gerai, kad vilkėjau plačius šortus, į kurių kišenes pateko oro ir jie ėmė kelti mane į viršų. Žmonės pamatė iškylančius raudonus šortus ir suprato, kad įvyko nelaimė – šiaip būtų galvoję, kad neišneriu, nes demonstruoju triuką“, – atsiminė Mantas.
Jis visą laiką išliko sąmoningas ir gerai atsimena tolesnius įvykius: kaip jį draugai ir žiūrovai iškėlė iš vandens ir nešė (žinojo, kad reikia tą daryti atsargiai), perdavė šventėje budėjusiam Plungės medikų ekipažui, kaip tie jį vežė į Klaipėdos universitetinę ligoninę, bet vos po trijų kilometrų baigėsi deguonies atsargos, tad dar turėjo važiuoti jų pasipildyti, kaip Klaipėdoje medikai jį sutiko piktai – tą savaitgalį kaip tik vyko Jūros šventė, tad darbo buvo daug – ir bambėjo: „Dar vienas naras“ (taip jie vadina žmones, kurie susižaloja, šokdami į vandenį).
Nekaltina nei organizatorių, nei savęs
Atlikus magnetinio rezonanso tyrimą, buvo iškviesta daugiau gydytojų, nes paaiškėjo, kad reikės rimtos operacijos – vyrui lūžo šeštas, septintas kaklo ir pirmas krūtininis slanksteliai; septintas kaklo slankstelis tiesiog virto skeveldromis. Operacijos metu reikėjo išpjauti dubens kaulo dalį ir perkelti jį į kaklą, padarius iš jo slankstelį ir fiksavus titaninėmis plokštelėmis bei keturiais varžtais.
Kai Mantas atsibudo po operacijos, nejautė nei rankų, nei kojų, ir suprato, kad jau niekada nebevaikščios.
Paklausiau vyro, ar po nelaimės jis nekaltino varžybų organizatorių ar dar ko nors. Jis atsakė, kad nieko nekaltina – su organizatoriais ir dabar draugiškai pabendrauja. Tiesiog nepalankiai susiklostė aplinkybės: jis šoko nuo bokštelio turėklų, kad būtų įspūdingiau, ir šoko ne į įprastą vietą, o į šoną, kur buvo mažiau gilu, be to, tais metais buvo sausra ir vanduo ežere buvo gal per metrą nuslūgęs, o jo ūgis – 192 cm. Visos šios aplinkybės ir nulėmė, kad jis atsitrenkė į dugną.
„Nekaltinau dėl to ir savęs – supratau, kad yra, kaip yra, ir reikia gyventi toliau“, – konstatavo Mantas.
Beje, jam nelaimę atnešęs tramplinas vėliau buvo pašalintas.
Užsibrėžė atgauti bent rankas
Po traumos buvo momentų, kai atrodė, kad Mantas gali ir neišgyventi – po sudėtingosios operacijos įvyko užkrėtimas (vieni medikai jį vadino sepsiu, kiti – bendra hospitaline infekcija) ir iki 40–41 laipsnių pakilo temperatūra, o visą kūną iki kaklo baisiai skaudėjo, ir jokie vaistai nepadėjo.
„Tuo metu man atrodė, kad visas kūnas iki kaklo verda smaloje. Gydytojai ėmė svarstyti, kad reikia mane pervežti atgal į reanimaciją, o iš seselių išgirdau, kad panašiais atvejais iš ten niekas nebegrįžta... Bet aš, nors ir jaučiausi klaikiai, gyventi norėjau. Tad užsispyriau – ir išgyvenau“, – pasakojo vyras.
Kai temperatūra nukrito, jis buvo perkeltas į Palangos reabilitacijos ligoninę. Jos personalui jis iki šiol labai dėkingas už jų darbą – darbuotojai nesiskundė, kad jiems jį, drūtą vyrą, reikia kilnoti, vartyti. Pravertė ir Manto užsispyrimas – kasdienis darbas kineziterapijos ir ergoterapijos procedūrose vedė į būklės gerėjimą.
„Tuo metu nejaučiau nei kojų, nei rankų. Supratau, kad vaikščioti nebegalėsiu, bet užsibrėžiau, kad rankas turiu atgauti (ypač svarbus įdirbis pirmaisiais metais po traumos). Ir pavyko – dabar pirštuose truputį trūksta jėgos, tad, tarkim, negaliu pakelti sunkesnių daiktų, bet galiu ir kompiuteriu naudotis, ir dantis išsivalyti“, – sakė vyras.
Ir pridūrė, kad kuo greičiau susitaikai su negalia ir nusiteiki, kad turi mokytis gyventi kitaip, tuo pačiam geriau – kai kurie žmonės ir praėjus dešimtmečiui po traumos vis dar tiki, kad kažkas pasikeis ir pavyks atsistatyti, o kol nepavyksta, gaili savęs ir kankinasi.
Daug dirbo – ir pasiekė septynis rekordus
Mantas labiau išgyveno ne dėl to, kad nebegalės paeiti – gal su tuo susitaikyti padėjo tai, kad paauglystėje po autoavarijos jau buvo atsidūręs vežimėlyje ir suvokė, kad kartais taip nutinka – o dėl to, kad jo artimiesiems, tėvams, broliui, bus sunku, nes reikės juo rūpintis.
Tad jis stengėsi tapti kuo savarankiškesnis, kiek tai įmanoma, sėdint vežimėlyje, tarkim, sustiprėjęs išmoko vairuoti automobilį su rankiniu valdymu.
Vos grįžęs namo, jis nusprendė sportuoti ir lankyti baseiną. Pradžioje buvo labai sunku, vos ne vos nuplaukdavo 25 m (labai dusdavo, nes, kai paralyžiavo kūną, tai ir plaučiai subliuško). Visgi jis užsispyręs dirbo toliau – ir būklė palengva gerėjo.
Įdėjęs daugybę pastangų, plaukti įgudo puikiai – dalyvavo Lietuvos ir Pasaulio neįgaliųjų varžybose ir yra pasiekęs net septynis Lietuvos rekordus, atstovavo Lietuvos paralimpinei plaukimo rinktinei.
Beveik išsipildė jaunystės svajonė
Iki traumos vyras dirbo vadybininku keliose didelėse pasaulinėse įmonėse. Praėjus keliems metams po nelaimės jis apsisprendė bandyti įsitvirtinti kitoje srityje.
Baigė plaukimo specializacijos bakalauro studijas bei sporto ir turizmo magistro studijas Lietuvos sporto universitete, o tada sulaukė pasiūlymo pamėginti tapti neįgaliųjų treneriu baseine. Pabandžius pasirodė, kad jam sekasi gerai, tad darbuojasi baseine jau antrus metus.
„Esu labai dėkingas Kauno plaukimo mokyklos vadovams, kad manimi patikėjo ir leido pabandyti. Galima sakyti, kad taip išsipildė mano jaunystės svajonė, tik tada svajojau tapti vandensvydžio treneriu, o tapau plaukimo“, – konstatavo Mantas.
Jo mokiniai – įvairaus amžiaus ir su įvairiomis negaliomis. Nemažai paauglių ar dvidešimtmečių, kuriuos jis gražiai vadina savo vaikais, kurie taip pat juda vežimėliais, bet pasitaiko ir žymiai vyresnių. Kai kurie mokiniai jau smarkiai patobulėję, dalyvauja įvairiuose čempionatuose, priklauso paralimpinei rinktinei.
„Jeigu pergalių rungtynėse jie ir nepasiekia, sportas vis tiek labai naudingas – turint negalią labai svarbu išsijudinti, išeiti iš namų ir kažką veikti. Būna, ryte kai kurie mokiniai atvyksta paniurę, bet kai atsisveikinam, jie jau šypsosi – ir tai mane džiugina. Labai nudžiugino ir vienas šešiadešimtmetis, kuris į treniruotes po dviejų insultų ateidavo pasiremdamas lazdele – o po kelių mėnesių jau atžingsniuoja be jos“, – pasakojo treneris.
Paklausiau jo, kaip apskritai kojų nevaldantis žmogus gali plaukti. Jis paaiškino, kad plaukimo principas tas pats, kaip ir sveikųjų, tik daug didesnis krūvis tenka rankoms, o kojas „tempi kaip priekabą“. Jis plaukia laisvu stiliumi, krūtine, delfinu ir nugara – kadangi tai mokėjo ir iki traumos, įgūdžiai išliko. Bet turėjo ir šešiasdešimtį mokinį, kuris visą gyvenimą nemokėjo plaukti – ir tik pablogėjus sveikatai sumanė lankyti baseiną. Galiausiai plaukti jis išmoko.
Įkvepia optimizmo aplinkiniams
Vežimėliu judantis pašnekovas turi ne tik darbą, bet ir draugę. Su Audrone jis susipažino internetu, jos jo negalia neišgąsdino. Vyras neslepia, kad kai kurie vyriškais laikomi darbai namie tenka jai, tarkim, ji žoliapjove pjauna veją. Tuomet jie juokauja, kad jis yra darbų vadovas. Sudėtingesnius ūkio darbus padeda atlikti artimieji ir draugai.
Vyras į viską stengiasi žiūrėti optimistiškai. Savo darbe, kurį labai mėgsta, jis stengiasi kolegoms nuolat šypsotis ir pašmaikštauti. O tie, būna, susigriebia, kad be reikalo kažkuo skundžiasi, bamba – juk Manto problemos gerokai didesnės...
Pašnekovas prasitarė, kad vėl turi su sveikata susijusių bėdų – kamuoja neaiškios kilmės skausmai, o medikai sakė, kad jie neretai užklumpa žmones, kurie 10–15 m. sėdi vežimėlyje, ir nieko neišeina padaryti – tenka gyventi su jais.
„Na, bet aš stengiuosi ir toliau džiaugtis gyvenimu, juk gyvename tik vieną kartą – nesinori sėdėti užsidarius namie ir liūdėti“, – konstatavo vyras.
Jo tonas tapo griežtesnis, paklausus apie tai, ką pasakytų žmonėms, kurie mėgsta šuolius į vandenį. „Šokite ne ant galvos, o su galva! Primygtinai patarčiau tą daryti tik tam pritaikytose vietose, kur budi gelbėtojai ir yra med. punktas. Šokinėti į vandenį galima ir baseine, bet jokiu būdu to nedarykite nepažįstamose vietose – tokių, kaip aš, nukentėjusių nuo neatsargių šuolių, yra ir daugiau“, – įspėjo pašnekovas.
