Apie Iraną šviesiaplaukė klaipėdietė D.Bušeckaitė susimąstė studijuodama Vilniaus universitete, kur pasirinko iranistikos kryptį. Tolima šalis jai atrodė labai paslaptinga, mažiau pažinta nei Indija, Japonija ar Kinija.
„Kai atsirado galimybė studijuoti persų kalbos ir literatūros doktorantūroje Teherano universitete, nutariau tokia proga pasinaudoti. Dar iki studijų Irane lankiau persų kalbos kursus. Buvau tikra dėl savo sprendimo, bet niekada nemaniau, kad Irane pasiliksiu ilgam“, – pasakojo D.Bušeckaitė.
Į svečią šalį ji išvyko be didelių lūkesčių. Iš pradžių norėjo tik pakeliauti, įvaldyti kalbą, įsigyventi kultūroje, kol galiausiai prisirišo prie tos aplinkos.
– Apie Rytų šalis turime visokių nuostatų. Kurios jums ten atsidūrus pasitvirtino, o kurios ne?
– Kaip vieną iš pasitvirtinusių įvardinčiau didesnį chaosą. Čia reikia nusiteikti, kad spręsti vieną ar kitą klausimą užtruks ilgiau, nei manei. Rytų šalyse žmonės yra lėti, tingūs, viską nukelia rytojui, su jais sunku tvarkyti reikalus, ypač valstybinėse įstaigose, kur tarnautojai užsitikrina darbo vietą ir pensiją iki gyvenimo pabaigos.
Kol darbuotojas neįsitikins, kad reikalas tau išties svarbus, jis gali ir nieko nedaryti. Tad išmokau eiti į tą pačią vietą ar skambinti bent porą kartų. Privačiame sektoriuje žmonės dirba daug. Dėl jų, atrodo, gyvenimas Irane vis dar ir sukasi.
Keliaujant, pavyzdžiui, po Maroką ar Turkiją gatvės prekeiviai nepalieka turistų ramybėje, įkyriai siūlo pirkti savo prekes už per didelę kainą. O Irane, jei kažkuo neįtikai pardavėjui, gal per daug derėjaisi, jis savo prekės gali ir nebeparduoti.
Rytiečiai dažnai nesako neparankios tiesos į akis, aiškiai nepasako „ne“. Galbūt taip yra dėl to, kad iraniečiams svarbus mandagumas, svarbu viešai nepažeminti kito žmogaus, nepaminti nei jo, nei savo orumo, išlaikyti šiltą atmosferą. Mes tai palaikytume išsisukinėjimu, vedžiojimu už nosies, o jie tikisi, kad viską suprasime iš konteksto.
Tačiau kalbos apie jų šiltumą, svetingumą pasitvirtino. Iš iraniečių keistenybių išskirčiau įprotį įeinant į virtuvę apsiauti kitas šlepetės, nei vaikščiojo kambariuose. Be to, čia sveikatos nelinkima kam nors nusičiaudėjus, to linkima išsimaudžius ir išėjus iš vonios.
– Kaip jums, vakarietei, atrodo tenykštėms moterims primestos taisyklės?
– Istorijos apie engiamas moteris nėra be pagrindo. Dar ir dabar iranietė moteris pagal civilinį kodeksą, iš dalies paremtą šariato teisės principais, negali viena išsiimti paso ir išskristi iš šalies be vyro raštiško leidimo.
Išsiskirti savo iniciatyva moteris gali tik teisme, o vyrui užtenka tai deklaruoti žodžiu. Skyrybų atveju, jei vaikams dar nėra septynerių metų, pirmenybė juos prižiūrėti skiriama motinai, tačiau jei vaikai vyresni, sprendžia teismas, ir moterys dėl finansinių galimybių gali netekti teisės į juos.
Jei tarp buvusių sutuoktinių nėra didesnio konflikto, dėl vaikų auginimo skyrybų atveju įmanoma susitarti, kartais net įtraukti tai kaip sąlygą į vedybų sutartį. Jei skyrybos baigiasi taikiai, vaiką prižiūri abu tėvai pasikeisdami, kaip ir pas mus.
Kita vertus, moteris turi teisę reikalauti jai sumokėti „mehrije“ – tai lyg dovana ar mokestis, kurį vyras įsipareigoja sumokėti skyrybų atveju. Tiesa, moteris gali paprašyti sumokėti jį bet kuriuo metu, bet dažniausiai tai atsitinka per skyrybas.
„Mehrije“ suma dažnai įvardijama auksinėmis monetomis, bet iš esmės tai gali būti ir nematerialūs dalykai, ką jaunoji tik sugalvotų ir įrašytų į vedybų sutartį. Dar prieš kelerius metus „mehrije“ neišgalintys sumokėti vyrai atsidurdavo kalėjime, o dabar ta suma išskaidoma į mėnesinius mokesčius, kol visa bus išmokėta.
Jei skiriamasi vyro iniciatyva, moteris turi teisę reikalauti jai sumokėti už namų ruošos darbus, nes pagal šariatą neprivalo jų atlikti. Taip pat sumokėti už kasdienes išlaidas, jei tai nebuvo padaryta. Žinoma, šie dalykai turi būti įrodyti teisme. Vyras gali pareikšti, kad moteris savo pareigų gerai nevykdė ir dėl to jai jokie užmokesčiai nepriklauso, ir greičiausiai teismas bus vyro pusėje.
Pati nesijaučiu, kad kaip moteris kasdienybėje turėjau kažko atsisakyti. Jokių suvaržymų iš artimos aplinkos nejaučiu, išskyrus valdžios reikalavimus dėl aprangos – viešumoje galvą dengti skarele ar šaliu, dėvėti ilgarankovius drabužius.
Bet mano padėtis kitokia nei moterų iraniečių, kurias įstatymai diskriminuoja. Jei jos nori užsiimti, tarkim, profesionaliu sportu, joms tai padaryti Irane gali būti sunkiau.
– Kodėl rytiečiai žavisi Vakarų šalimis ir neretai bet kokia kaina stengiasi ten patekti?
– Iraniečius pasiekia požiūris, kad jų valstybė – tai trečiasis pasaulis, kuriame viskas atsilikę. Tad norisi ištrūkti ten, kur aplinka būtų palanki tavo gabumams atsiskleisti, įgyvendinti svajones. Atsiranda mitas, kad Vakaruose viskas ranka pasiekiama.
Yra ir objektyvių priežasčių: daug ribojimų, prievartos, korupcijos, neatsakingumo, ekonominių sunkumų, nestabilumo. Visa tai gali vesti į neviltį. Išvykimas į užsienį – tai ir tam tikro sėkmingo gyvenimo kelio pasirinkimo klišė, prestižo reikalas.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kai pirmą kartą atvykote į Iraną? Ar nesinorėjo apsisukus grįžti namo?
– Niekas iš universiteto neatvyko į oro uostą manęs pasitikti, nors ir buvo sutarta. Kadangi pati, matyt, turiu iranietiško charakterio bruožų, su savimi neturėjau nei bendrabučio telefono numerio, nei adreso. Teko oro uoste sulaukti ryto, kai jo darbuotojai, suradę telefono numerį, susisiekė su bendrabučiu, iškvietė taksi, įsodino ir išlydėjo.
Didelis iššūkis – susitarti su taksi vairuotojais, kurių kiekvienas tempia į savo pusę, nori iš užsieniečio užsidirbti daugiau. Nuo jų tikrai norisi apsisukus bėgti.
Pirmaisiais metais stebino tiek vaizdai, tiek garsai. Buvo sunku susigaudyti piniginiuose reikaluose ir suprasti, kodėl pravažiuojančios mašinos signalizuoja. Tik vėliau sužinojau, kad taip vairuotojai praneša galintys tave pavežti.
Iki šiol vis dar erzina, kai eilėse kiti bando užlįsti į priekį, bet kur meta šiukšles, negeba atsiprašyti ar pripažinti, kad ko nors nežino.
Nepriimtinas atrodo ir iraniečių lepumas, darbų permetinėjimas vieni kitiems, negalėjimas žengti žingsnio be automobilio. Nesuprantu motociklininkų, važinėjančių tik pagal jiems žinomas taisykles. Beje, iraniečiai kartais pasisveikindami prideda ir mandagumo frazę „khasteh nabashid“ (liet. „nebūkit pavargę“).
– Kaip jus priėmė vietos žmonės?
– Universitete – šalčiau ir kiek iš aukšto, kaip dar nepakankamai pasirengusią studijuoti persų literatūrą – jų kultūros pasididžiavimą. Visur kitur – daug šilčiau.
Su užsieniečiais jie bendrauja kitaip – mažiau mandagumo frazių, nėra lyties, amžiaus barjero, atsiranda laisvumo. Prie aplinkos pritapau taip, kad gatvėje iraniečiai manęs dažnai klausia adreso, kur kas yra. Jie mėgsta visų visko klausinėti.
Ne visada su iraniečiais pavyksta susibičiuliauti dėl per didelio jų prieraišumo. Kartais man būdavo per daug jų skambučių tik pasiteirauti, kaip laikaisi, savinimosi, veržimosi į asmeninę erdvę. Tada nutoldavau. Kai kuriuos varžo tradiciškai glaudūs giminės ryšiai, jiems trūksta laisvės, savo kampo. Individualistams Irane gali būti sunkiau nei pas mus.
– Kuo mokslai skiriasi ten ir čia?
– Man įstrigo, kad Irane studentai su dėstytojais palaiko draugiškus santykius. Dėstytojai ramiai koridoriumi nepraeina, paprastai juos visada pamatysi apsuptus būrelio studentų, norinčių apie ką nors padiskutuoti, ne tik dėl akademinių reikalų.
Viena mūsų dėstytojų pakviesdavo studentes, tiesa, užsienietes, į savo namus, kur rengdavo iranietiško tipo vakarėlius. Čia visai įprasta lankyti vyresnio amžiaus poetus, rašytojus, gal ir kitus kultūros veikėjus jų namuose net ir nesant artimesnio ryšio. Universitete dėstymas skiriasi tuo, kad kai kurie dėstytojai nuklysta į prisiminimus, kiti mėgaujasi savo erudicija ir nereikalauja studentų įsitraukimo.
– Kaip susipažinote su savo vyru Javadu? Kokios ten merginimo, piršlybų, vestuvių tradicijos? Kaip priėmė jus vyro giminė?
– Susipažinome universitete. Javadas yra poetas, rašytojas, dirba viename valstybiniame meno centre. Esame susituokę šešerius metus. Mūsų pagrindinė šventė vyko Lietuvoje pagal lietuviškas tradicijas, Irane tik formaliai įteisinome santuoką. Pastaruoju metu iraniečiai, ypač gyvenantys didmiesčiuose, nebesilaiko visų santuokos ceremonijos tradicijų, yra savarankiškesni ir mažiau priklausomi nuo giminaičių.
Pagal senąsias tradicijas vestuvės Irane susideda iš daug etapų, ceremonijų (dovanų pirkimas jauniesiems, kai dalyvauja visa giminė, nuotakos rankų išpiešimas chna, kraičio iškilmingas nešimas į jaunojo namus).
Šiuo metu yra keturi pagrindiniai etapai. Kai pora nusprendžia susituokti, įvyksta oficialios piršlybos susirinkus abiejų pusių šeimoms. Paskui šeimos kartu nusprendžia, kada vyks vestuvės, koks bus kraitis, „mehrije“ suma, susitaria ir dėl būsto. Tai vadinama „širini khorūn“ – vaišinimusi saldumynais.
Tada rengiama oficiali ceremonija su dvasininku, o po jos – vestuvių puota. Sukviečiama daug svečių, nuomojamos prabangios salės, vaišinama kuo geresniais patiekalais, šokama ir linksminamasi.
Kartais tarp „taip“ ištarimo bei parašų dvasininko akivaizdoje ir vestuvių puotos gali būti didesnis laiko tarpas, net dvejų ar trejų metų. Taip atsitinka, jei jaunasis išvyksta atlikti karinės prievolės, jei jaunieji ar jų giminaičiai neturi pakankamai lėšų iškelti puotos arba jei jauniesiems užtrunka nusipirkti ar išsinuomoti būstą.
Vestuvinė puota reiškia, kad po jos jaunieji keliaus jau į savo namus, kur jiems dovanų paliekamas Koranas, sidabrinis veidrodis ir žvakidė.
Stengiamasi, kad pirmas dalykas, ką jaunoji išvystų įžengusi į savo naujus namus, būtų jos ir jaunikio atspindys veidrodyje. Kartais jaunieji pinigus, skirtus vestuvinei puotai, nusprendžia kur nors investuoti ar išleisti tolimesnei kelionei.
Mane vyro giminaičiai priėmė šiltai, norėjo viską aprodyti, paaiškinti įvairias subtilybes: nuo ryžių virimo iki kilimų audimo.
Kadangi Irane labai svarbūs šeimos ryšiai, ir dabar nuolat jaučiu didelį sutuoktinio artimųjų rūpinimąsi. Nors būnant su jais man visada ilgu saviškių.
Kai vyro artimieji bando padėti, bet nereaguoju ar nenoriu ko nors daryti, atlaidžiai žiūri, nes aš – iš kitos kultūros ir daug ko galiu nesuprasti, tad konfliktų nekyla.
– Ar vis dar daug moterų nešioja hidžabą?
– Nemažai moterų to nebedaro, tęsia kovą, prasidėjusią praėjusių metų rudenį. 2022 metų rugsėjo 13 dieną vadinamoji Irano dorovės policija Teherane suėmė 22 metų kurdų kilmės iranietę Mahsą Jiną Amini dėl, kaip teigiama, privalomo hidžabo dėvėjimo įstatymo nesilaikymo.
Įstūmė ją į policijos autobusiuką ir mušė, paskui nuvežė į Vozaros sulaikymo centrą Teherane, kur netrukus ją ištiko koma ir po kelių dienų mergina ligoninėje mirė.
Tuomet beveik visose iš 31 Irano provincijos prasidėjo nacionalinio masto protestai, kuriuose dalyvavo šimtai tūkstančių Irano piliečių iš visų visuomenės sluoksnių. Protestus inicijavo moterys, reikalaujančios atsakomybės už jaunos moters mirtį, raginančios nutraukti smurtą prieš moteris ir moterų diskriminaciją Irane, visų pirma jas verčiant dėvėti hidžabą.
Protestų metu daugybė moterų minioje nusimesdavo galvas dengiančius hidžabus ir padegdavo juos. Kai kurios iš jų viešai nusikirpo plaukus. Irane per daugiau nei savaitę trunkančius protestus žuvo mažiausiai 35 žmonės.
Demonstracijas netrukus žiauriai numalšino Irano policija ir kariuomenė. Kol kas įstatymai tokie pat kaip ir anksčiau, visos moterys viešose vietose turi uždengti plaukus.
– Kaip keičiasi Irano visuomenė?
– Ji ir labai trapi, įskaudinta, ir labai stipri, įkvepianti savo drąsa. Žmonės čia yra išgyvenę daug traumų, periodiškai patiria savos valdžios smurtą. Egzistuoja didelė atskirtis tarp dviejų visuomenės pusių: vienos, kuri norėtų permainų, ir kitos, kuriai svarbi religija ir kurią tenkina dabartinė sistema.
Nesudaromos sąlygos šioms pusėms kalbėtis. Į vienos pusės poreikius neįsiklausoma, ji represuojama, net baudžiama už nepaklusnumą, kita pusė – iškeliama. Nepaisant visko, žmonės kabinasi į gyvenimą.
– Ar Irane atsiranda vis daugiau tokių moterų kaip princesė Kadžar (Qajar, 1884–1936), žinoma kaip moterų teisių aktyvistė, kuri nusimetė hidžabą ir segėjo trumpus pūstus sijonus?
– Man visos iranietės – princesės, karalienės, be galo stiprios moterys. Jos kiekvieną dieną išeidamos į gatves be prievartinio hidžabo rizikuoja savo saugumu, bet nepasiduoda.
Savo pavyzdžiu, savo gyvenimu keičia socialines normas, siekia laisvės, pasirinkimo teisės. Kadangi jų yra nemažai, visas sulaikyti, nubausti sudėtinga. Yra vilties, kad po kelerių metų hidžabo įstatymai keisis arba į juos bus vis labiau žiūrima pro pirštus.
– Rytų šalyse mėgstami burtai, daug kas yra mistifikuota. Ar stebėjote magijos ritualus, kur ir kaip galima išsiburti?
– Didelės mistiškumo atmosferos nejusti, bet yra žmonių, kurie užsiima tokiais dalykais. Prie turistinių vietų iš delno išburti siūlo romės. Esu mačiusi ant stulpų priklijuotų skelbimų, kur siūloma asmeniškai parinktomis maldelėmis padėti išspręsti kokius nors sunkumus.
Tai veikia taip, kad, pavyzdžiui, pagal abdžado sistemą, kai raidės atitinka skaičius, sudedami bėdą turinčio asmens ir jo mamos vardai. Tada pagal gautą skaičių maldelių rinkinyje surandama malda, pažymėta tuo numeriu.
Prie jos pateikiama instrukcija, kad, tarkim, ši malda ant popierėlio turi būti užrašyta vandeniu su šafranu tris ar keturis kartus, taip ar kitaip perlenkta, tada tas popierėlis turi būti pamirkomas arbatoje, kurią turės išgerti, tarkim, norimas užburti, kad tave pamiltų, vyras. To lapelio išmesti negalima, jis turi būti paleistas į tekantį vandenį.
Įdomu, kad islame, nors ir pripažįstama, kad džinai egzistuoja, burtai ir magija draudžiami. Šiuo atžvilgiu Irano šiizmas yra švelnesnis, jame daugiau prasiskverbę liaudies tikėjimų nei sunizme. Maldelių užrašymu užsiima ir religingi žmonės. Galima tokių maldelių rinkinių nusipirkti antikvariniuose knygynuose. Tai kopijos ranka surašytų maldelių, surinktų ir išleistų kaip knyga.
– Kaip žmonės linksminasi Irane?
– Mėgsta lankytis svečiuose vieni pas kitus. Ruošia vakarienes iš kelių patiekalų, stengiasi nustebinti svečius. Pirmiausia vaišinama arbata, vaisiais, tik tuomet kviečiama prie vakarienės stalo. Paskui vėl tiekiama arbata su saldumynais.
Žinoma, jie rengia ir vakarėlius, panašius kaip mes. Mėgsta keliauti su visais giminaičiais, kartais kartu kaip karavanas pajuda net dešimt automobilių. Mėgsta iškylauti.
– Irane nepriimtina namuose laikyti naminių gyvūnų. Tačiau jūs globojate katę, netgi įtikinote vyro giminaitę priglausti katytę. Ar ten yra gyvūnų prieglaudų?
– Yra kelios, dažniausiai už miesto ribų, ten daugiausia laikomi šunys. Daugiausia jos išsilaiko iš paprastų žmonių surinktų pinigų. Katėmis, kurių benamių Teherane labai daug, rūpinasi irgi patys gyventojai. Kartais individualiai, kartais burdamiesi į grupeles, kad pasidalintų finansine našta, jei atsirastų sužeistas, sergantis gyvūnas. Savo lėšomis jas ir sterilizuoja.
Vis pasitaiko iniciatyvų socialiniuose tinkluose žmones „apšviesti“, kad benamių šunų ir kačių šėrimas griauna ekosistemą. Nežinau, ar tai valdžios inicijuotos akcijos, ar kyla iš žmonių kultūrinių dogmų. Tai labai skaudi tema, nes benamiai gyvūnai Irane patiria daug kančių.
– Ar jūsų vyrui Javadui patinka Lietuva, mūsų papročiai, valgiai? Gal koks nors lietuviškas patiekalas prigijo jūsų namuose Irane?
– Javadui patiko, kad Lietuvos miestuose yra daug žalios erdvės. Žmonės jam pasirodė šilti, kaip rytiečiai, nesijautė šaltumo, kokį jis įsivaizdavo esant tarp vakariečių.
Mūsų namuose Irane prigijo šaltibarščiai, tiktai bėda, kad burokėliai čia išskirtinai žiemos daržovė ir vasarą jų rasti labai sunku.
– Jūsų „Facebook“ puslapį puošia labai graži spalvinga mandala, lyg suverta iš karoliukų ir verčianti atsiduoti meditacijai.
– Taip tradiciškai išpuoštos lubos vienoje garsiausių Širazo mečečių, kuri kartais vadinama Rožine mečete. Dauguma senesnių mečečių Irane yra tokio grožio.
Anksti rytą ten apsilankius, kol dar neprasidėjo turistų fotosesijos, galima ir pamedituoti, ir pasimėgauti pro vitražus krintančia šviesa.
– Ko Irane griežtai negalima daryti, o Vakaruose būtų priimtina?
– Tik vienas dalykas dabar šauna į galvą – kad viešumoje negražu ir laikoma nehigieniška išsišnirpšti nosį į servetėlę. Bet tai smulkmena. Irane tarsi būtų negalima viešai apsikabinti, bučiuotis poroms, ypač nesusituokusioms, bet žmonės, nors ir nedažnai, tai daro.
Negalima viešai gerti alkoholio. Daugiau yra taisyklių, ko negalima daryti viešumoje, bet privačiame gyvenime tas taisykles su didesne ar mažesne rizika apeiti įmanoma.
– Irane išleidote knygą. Apie ką ji?
– Tai XV amžiaus persų kalbos žodynas, vienkalbis. Įdomu tai, kad buvo parašytas Indijoje, skirtas tenykštei publikai gilinti persų kalbos žinias, išsiversti tuo metu karaliavusią persų poeziją.
Ten išsaugota senesnių persiškų žodžių variantų ir kitokių jų reikšmių, dėl to jis įdomus ir šiandieniniams lingvistams. Turi išskirtinių iliustracijų. Paruošiau akademinį šio rankraščio leidimą.
– Ar Irane moteris moksle turi pakankamai galimybių prasimušti ir turėti lygias teises su vyrais?
– Persų kalbos kursus dar prieš universitetą mums daugiausia dėstė moterys, buvo tik vienas vyras dėstytojas, o universitete – atvirkščiai, turėjome tik vieną dėstytoją moterį. Manau, moterys Irane patiria nemažai aplinkos spaudimo sukurti šeimą, susilaukti vaikų. Sunku tai atlaikyti ir susitelkti į aktyvų profesinį gyvenimą, bet nėra neįmanoma.
– Kaip apibūdintumėte Irano kvapą?
– Dūmų ir smogo kvapas, bent jau Teherane. Bet rytais jis kvepia šviežia duona iš kepyklėlių. Sankryžose – deginamomis „esfand“ (galbūt tai koks iranietiškas laukinės rūtos atitikmuo, neradau tikslaus vertimo) sėklomis nuo ligų ir blogos akies. Taip prašoma pinigų iš sustojusių mašinų vairuotojų. Savaitgaliais kvepia balkonuose kepamais kebabais. Kartais kvepia jazminais ir rožėmis.
Iranas ypatingas savo gamta, didžiulis, dar daug ko jame nemačiau. Teheranas skubantis, gal jau kiek ir perpildytas, jame visko įmanoma atrasti. Ir purvinas, ir gražus – kai visiškai išsisklaido smogas, matyti kalnai mėlyname danguje, net Damavando viršukalnė. Bet tai būna labai retai.
Skiriasi pietinė ir šiaurinė miesto pusės. Vienur – didžiuliai vestibiuliai, sodai, kitur – pastatai, sulipę vienas ant kito. Šiaurinėje pusėje net parduotuvių asortimentas skiriasi – daugiau užsienietiškų saldumynų, kosmetikos.
Laisvalaikiu mėgstu eiti į kalnus, visiškai užsikrėčiau šia liga. Tai pagrindinis Teherano privalumas – lengvai iš miesto pasiekiami kalnai. O ten prasideda magija.
Mieste patinka pasivaikščioti prie Čitgaro ežero, kur daugiau erdvės. Kai norisi šurmulio, patinka pasėdėti kavinėse. Skaniausi valgiai – Irano pietuose ir Balučestano regione, kur daugiau prieskonių ir primena indiškus skonius.
– Kokie jūsų namai, aplinka?
– Gyvename paprastame kelių aukštų daugiabutyje. Kieme auga dvi senos aukštos pušys, pagal jas kurjeriams galima patikslinti adresą, jei neranda. Kieme gyvena trys katinai, vienas jų – juodas ir labai tinka prie neseniai baltai perdažytų namo sienų.
Katinai miega po jazminų krūmais arba ant stogo. Kaimynai didelių priekaištų dėl jų neturi.
– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Ko labiausiai būnate pasiilgusi?
– Lietuvą aplankau kartą per metus. Pasiilgstu šeimos, gamtos, vasaros vakarų gaivos, koncertų po atviru dangumi.
