Kai praėjusio amžiaus pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, pardavinėjant ledus, gimė meilė kelionėms, iš Lazdijų rajono, Stebulių kaimo, kilęs Tomas dar nežinojo, kur tai nuves.
Dusinantys sieros dūmai Indonezijoje, prie lovos prikaustęs uodo įkandimas Tailande ir gražiausios Mianmaro šventyklos – tik keletas nuotykių, kuriais Tomas pasidalijo su portalo lrytas.lt skaitytojais.
Dabar Tomas organizuoja egzotines keliones po, kaip pats įvardija, „Kelionių architektų“ vėliava, apjungiančia visą jo pasaulį.
– Vieni meilę kelionėms atranda žiūrėdami kelionių laidas per televiziją, kiti – skaitydami nuotykių knygas. Kaip buvo jums? Iš kur ir kada atsirado meilė pažinti pasaulį bei pakelti sparnus?
– Pirma mano kelionė buvo universitete, po dviejų kursų. Gūdžiais 1998-aisiais išvykau į JAV su mainų programa. Tuomet išvažiavimas net nebuvo skirtas keliauti, o pats keliavimas buvo tik, sakykim, trečioje vietoje – pirmoje buvo planas užsidirbti, antroje – geriau išmokti kalbą.
Kai pagalvoju, jokios logikos dabar negaliu paaiškinti. Tai buvo lyg kažkokia trauka, kažkas daroma iš nuojautos.
Pirmą kartą būdamas JAV pardavinėjau ledus iš furgoniuko. Važiuoji, skambini skambučiu, atbėga vaikai. Taip nutiko, kad su tuo furgoniuku nuvažiavau į Kentukio valstijoje esančio Luisvilio centrą, nuėjau į pirmą pasitaikiusį turizmo centrą, nusipirkau bilietus skrydžiui į Las Vegasą.
Nežinau, kodėl Las Vegasas. Tikrai netikrinau jokių kitų galimybių. JAV pilna tiesioginių skrydžių, tačiau aš skridau per Šarlotę ir Dalasą, su dviem sustojimais, kas, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, yra absurdas.
Būdamas Las Vegase susipažinau su keliautojais, tokiais, kaip ir aš, iš vieno jų perpirkau autobuso bilietą į Los Andželą.
Apie Los Andželą jau buvau kažką girdėjęs. Los Andželas yra Holivudas, o Holivudas yra žvaigždės, ir vaikas iš kaimo važiuos pamatyti žvaigždžių. Nuvažiavau. Žvaigždžių nepamačiau, bet nuotykių turėjau daug. Neklausiu savęs, ar tai buvo logiška, ar daug pamačiau. Nenoriu pasirodyti labai dvasingas, tačiau, atrodo, kažkas vadeliojo ir stūmė viena ar kita kryptimi.
Prisimenu, po to pirmo karto, visus metus, nepaisant mokslų, pareigybių ir atsakomybių, skaičiau. Buvau parsivežęs ir prisisiuntęs krūvą žurnalų, leidinių. Kaip dabar matau bute ant kilimo paskleistą visą makulatūrą.
Kitais metais grįžau į JAV, o grįžęs leidausi į epinę kelionę. Grįžau į tą pačią vietą, pagal tą pačią programą, tačiau tas keliavimas jau buvo su mintim ir planu.
Dviese su draugu nusipirkom mašiną – seną trantą Fordą, kurį vėliau teko užstūminėti. Visą laiką pirmose kelionėse nuvažiuoji daug kilometrų, tačiau nedaug pamatai, bet tai yra kaifas, ir norisi vis daugiau.
Ar reikia per dieną vairuoti 500, o kartais 1000 kilometrų, ar miegi mašinoje – tai nesvarbu, esi jaunas. Net neprisimenu, kur mes miegojom. Tačiau antras kartas buvo visiškai epinis. Per beveik tris savaites pravažiavom 10–15 Amerikos valstijų. Tragiškai daug kilometrų ir labai daug įspūdžių.
Tada pasidairė aiškiau negu aišku, kad kelionės man yra visiškas kablys. Ta bacila buvo, pasisėjo ir pasidaugino.
– Dabar jūsų sąskaitoje per 70 aplankytų šalių. Kokios yra TOP šalys, vietos, kurios įsirėžė atmintyje kaip pačios įspūdingiausios?
– Į TOP šalis, kurios labiausiai patiko, buvo grįžta po kelis kartus. Mianmaras yra viena iš tų šalių. Esu ten buvęs 3–4 kartus ir praleidęs daug laiko.
Tai yra vienas iš masinio turizmo nepaimtų kraštų. Ten turėjau labai daug gerų patirčių su žmonėmis. Žmonės ten unikalūs vien dėl to, kad jiems vis dar nusispjauti ant Vakarų madų.
Pavyzdžiui, jie veidą dažo geltona pasta – tanaka. Matai žmones su tais tanakos raštais ant skruosto, ant kaktos, ir tai yra unikalu. Vyrai vis dar nešioja longyi (londži) – sijoną primenantį drabužį. Tai dalykai, skirti pajautimui.
Tačiau, jei pasižiūrėsime į vietas, kurios labiau traukia turistus, kaip ypatingą vietą įvardinčiau Bagano šventyklų kompleksą, kuris yra tikriausiai įspūdingiausias visoje pietryčių, o gal net visoje Azijoje. Taip pat Švedagono pagoda – skulptūra su keliomis dešimtimis tonų aukso vienoje vietoje.
Toje pačioje Mianmaro valstijoje yra baigianti nunykti tradicija, kur moterėlės voratinklių raštais yra išsitatuiravusios veidus. Nuvažiuoji pas tas moterėles, tie raštai vis dar aiškūs, žinai visą istoriją, dėl ko taip yra, ir matai gyvą istoriją sau prieš akis.
Tais laikais, kai Mianmaras buvo, pavadinkim, gausybės imperijų ir kunigaikštysčių ritinys, tarpusavyje vyko daugybė kovų ir moteris paimdavo kaip karo grobį.
Pirminė tatuiravimo idėja buvo, kad jos nebūtų grobiamos, nes tatuiruotas veidas reiškė, jog jos kam nors priklauso. Ilgainiui vyrukai pradėjo „gazuotis“, kad jų damos yra tatuiruotos, jiems tai buvo gražu ir tradicija tęsėsi. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, tradicija nyksta dėl to, kad ta šalis nuo maždaug 2015 metų turi internetą.
Pirmą kartą ten nuvykau 2011 metais. Žinojau, kad išskrendu ten ir tiek, kiek būsiu, neturėsiu interneto. Tai yra kaifas. Tada atsipalaiduoji, padedi visas technologijas į šoną ir iš tikrųjų pasineri į šalies kultūrą.
Kai šalis nėra sugadinta masinio turizmo, tai ir žmonės yra kitokie – jie nežiūri į tave kaip į vaikščiojantį dolerį.
Kitos kelios mano favoritės būtų tos pačios Valstijos. Daug kartų esu sakęs, kad ten gamta yra gražiausia, o tai, ko JAV trūksta, aš radau Pietų Afrikoje – tai yra nacionaliniai parkai su visais raguotais ir dantytais žvėrimis.
O kalbant bendrai, gyvenime nesu turėjęs prastos kelionės. Čia gal ta meilė išsiveržia. Yra tik aukščiau ir žemiau reitinguojamos šalys. Kai mėgsti keliauti, kiekvienoje jų gali ką nors atrasti.
– Ką kelionės ir keliavimas reiškia jums?
– Be to negalėčiau gyventi. Kai turi suplanuotą kelionę, turi ir stiprų motyvatorių. Kai būna lapkritis, pilnatis ar šiaip prasta diena, žinai, kad tokių dienų dar bus, bet sulauksi prizo. Taip pat, matyt, daugybė dalykų man yra įdomūs ir tada visus tuos stalčiukus galiu užpildyti keliaudamas.
Man labai patinka gamta, man įdomūs žmonės, aš noriai einu į kontaktą ir man smalsu. Kai iškeliauji ne tik iš Lietuvos, bet ir Europos, suvoki, kad ir tą Europą gali traktuoti kai kuriais atvejais kaip vieną.
Mes turim daugumą vienijančią religiją, o religija reiškia, kad turim panašias bažnyčias, turim tuos pačius rūmus, kuriuose būtinai turėjo gyventi koks nors karalius ar princas, ir net tie rūmai savo dydžiu kiek nors panašūs.
Egzotinės kelionės, kas yra mano specializacija ir man įdomu paskutinius 10–15 metų, daugeliu atvejų, yra besivystančios šalys, kurios arba labai smarkiai atsilikę, arba priešingai – yra nesugadintos vakarietiškų tendencijų. Atsidurt toje aplinkoje yra ypatinga. Neturėti McDonald‘s, o eiti indiško maisto gatve – fantastiška.
– Tikriausiai keliaujant yra nutikę ir daug įvairiausių kuriozų. Kokius nutikimus galėtumėte įvardyti?
– Sunkiausia keliauti buvo Kinijoje. Ne sezono metu ten praleidau niekingą mėnesį. Visi žinom, kad kinų yra virš milijardo, ir jie visi turi kažkur tilpti – matom tą didelę dėmę ant žemėlapio. Ir iki kol realiai nuvažiuoji į atsitiktinį miestą, kaip, pavyzdžiui, Kunmingas, kurio pavadinimas nieko daugumai nesako, tai sunku suprasti. Platesniam supratimui, miestas prieš 10 metų turėjo 3 milijonus gyventojų.
Tada tame pačiame Kunminge randi keturias autobusų stotis, gal du oro uostus, ir, kai reikia bet kur nuvažiuoti, tai tampa dideliu iššūkiu. Pamenu, pusdienį bandžiau pateikti iš taško A į tašką B, kol galiausiai pasidaviau. Visų pirma, ten žmonės nekalba angliškai, antra – nepažįsti kiniškų hieroglifų, o galiausiai visa tai pradeda nervinti ir dingsta visa kantrybė.
Ačiū Dievui, per keliones nesu turėjęs super baisių situacijų, išskyrus pora.
Indonezijoje ilgam teko papulti į sieros dūmus. Vėliau tas ilgam virto į dusimą. Ta vieta yra Ijeno krateris, tai yra galbūt net didžiausias rūgštinis ežeras pasaulyje. Indonezija yra Ramiojo vandenyno, ugnies žiedo salynas, todėl ten vyksta daug žemės drebėjimų, daug požeminės veiklos. Ijeno krateris yra kažkada iššovęs, o jo ertmėje yra sutekėjęs vanduo, šalia iš kalno rūksta siera.
Ten eiti nereikėtų. Yra ženklai, kurie matosi, kai prašvinta, tačiau visi eina – eini ir tu. Negi pasiduosi.
O tada nueini ten, staiga pasikeičia vėjas ir visi tie dūmai viską suneša į tave. Nematai, kur eiti, negali kvėpuoti. Turi kvėpuoti, bet vis springsti.
Dar vienas dramatiškas įvykis buvo uodas Tailande ir devynios dienos ligoninėje su Dengės karštlige.
Tai yra dalykas, kuris su tavimi vyksta labai palaipsniui, todėl nėra šoko, bet grįžus ir internete paskaičius, kas ta karštligė, kad gali prasidėti vidiniai kraujavimai ir kiti nemalonūs dalykai, išties sunerimsti.
Devynios dienos, šeši numesti kilogramai, trisdešimt du litrai sulašėjusio skysčio ir krūva reikalų po to. Buvau silpnas – pamenu, pusvalandį pavaikščiodavau ir energija pasibaigdavo.
– Sakote, kad jūsų verslas „Kelionių architektai“ užgimė po 25 metų intensyvių kelionių ir 10 metų sėkmingo darbo jas organizuojant. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, ką veikėte iki „Kelionių architektų“ ir kas paskatino kelionių organizatoriaus verslą įkurti pačiam?
– Priešistorė tokia, kad prieš šį darbą, kaip ir daugelis, ieškojau savęs profesiškai, gana dažnai keičiau darbus ir niekaip neužsikabinau.
Tada atsirado darbas, kurį dirbau ilgiau, bet jo labai nemėgau, ir mano būdas iš to darbo išeiti buvo pabėgimas į Aziją. Keliavau septynis mėnesius. Keliavau nesustodamas, didžioji kelionės dalis buvo solo, tai buvo pamatas viskam, kas yra dabar.
Lengvai Tomui dalykai nesigauna – man reikėjo praeiti ir 60 darbo pokalbių, ir emigruoti į Londoną, vėl grįžti į Lietuvą ir turizmo srityje padirbėti puse etato, bet esmė ta, kad galiausiai gavau samdomą darbą turizmo sektoriuje.
Visiškai užsikabinau, kelionių organizavimo srityje visiškai save realizavau, tačiau kaip visame kame, turėjo būti kitas žingsnis. Nemačiau jokios perspektyvos dirbti tą, nors ir labai mylimą, darbą, nenorėjau būti komforto zonoje, ir taip atsirado „Kelionių architektai“.
Dabar, po pandemijos, įmonei jau greitai bus metai su puse. Sekasi gerai, ir tai, ką dariau kaip samdomas darbuotojas, darau ir dabar, tik skirtumas, kad po „Kelionių architektų“ vėliava.
Pavadinimas „Kelionių architektai“ atspindi dalykus, kuriuos aš darau. Kai eina kalba apie individualias keliones, su žmogumi ir kalbiesi, klausi, ko jis nori, kaip ir ką įsivaizduoja, ir tada pieši kažkokį kelionės vaizdą. Tas pradinis visa ko dėliojimas ir yra architektūra. Labai gražus sąskambis.
– Renkatės egzotines, lietuviui kiek neįprastas kryptis. Kodėl pasirinkote organizuoti tokias keliones ir kodėl verta pamatyti daugiau nei Turkijos paplūdimius ir „viskas įskaičiuota“ viešbučius?
– Man tai natūraliai įdomu. Pabėgdamas iš nemėgstamo darbo 2011 metais net neturėjau iliuzijos, kad bėgsiu į Europą. Ir ta egzotika tuo metu buvo dar egzotiškesnė.
Egzotinis turizmas devyniais atvejais iš dešimties reiškia kitą religiją, visiškai kitą kraštovaizdį, visiškai kitaip atrodančius, besirengiančius ir besielgiančius žmones, visai kitokias patirtis, kurias, kaip keliautojas, gali gauti pats.
Pavyzdžiui, niekada nebuvau matęs ryžių terasos – kaifas, niekada nebuvau matęs arbatų plantacijų – pamačiau. Mačiau ir dar daugybę keistų dalykų, kurie europiečiui gali pasirodyti nesuprantami.
Pavyzdžiui, Kerala, Pietų Indijos valstija, kur ankščiau prieskonių transportavimui naudoti laivai, dabar yra paversti į plaukiojančius viešbučius. Kerala turi tai, ką mes vadiname Venecija. Mes aiškiai suprantam, kas yra Venecija, tačiau toje vietoje yra šiek tiek kitaip.
Ir tos valtelės, kanalai, ežerėliai sukuria trauką, magnetą, norisi patirti panašumus ir skirtumus, tai ir nuvedė į egzotiką.
Pagrindinis dalykas iš darbinės pusės yra tas, kad egzotiškos šalys, kurios dar nėra pilnai išsivysčiusios ir turi autentikos, gana greitai jos neturės.
Yra internetas, yra Vakarų kompanijos. Pavyzdžiui, Birmoje yra keliasdešimt milijonų gyventojų. Tai didžiulė rinka, kuri turi visko, ko reikia žmonėms. Reiškia, atsiras koks nors kapitalas, atsiras investicijos ir pasaulis supanašės.
Ar esi Londone, ar Paryžiuje, matai krūvą užsieniečių, tikrų vietinių, atitinkamai britų ar prancūzų, yra geriausiu atveju pusė, ir, jei paprastai tai gali pasirodyti, kaip privalumas, keliaujant tame matau tik minusą. Privalumas yra autentika.
– Dirbant kelionių organizatoriumi ir kelionių vadovu į tas pačias šalis tenka vykti ne po kartą. Ar įspūdžiai neišblėsta matant ir kalbant apie panašius dalykus, galbūt ir keliaujant atsiranda rutina?
– Visur atsiranda rutina. Pirmas kartas visada yra stipresnis, ir, kai grįžti į šalį jau ne pirmą kartą, tai yra labiau ne apie tave, o apie tai, kiek daug kartų ten pabuvojęs moki gerai apžaisti įvairius dalykus – orą, atstumus ir pan. Kuo geriau pažįsti šalį, tuo daugiau gali duoti keliaujančiam.
Šitame darbe mano varomoji jėga visada buvo tai, kad visada tikėjau ir tikiu dabar, jog padedu. Žmonės nori atostogų, apie atostogas nori galvoti pozityviai, todėl čia ateina Tomas ir sako, aš jums padėsiu. Ir padeda.
Tai nėra kažkokio daikto pardavimas, tai nėra brukalas ar darbas, kuris yra darbas. Man tai – aistra.
Rutinos darbe yra, natūralu, bet gali rasti skirtingų kampų. Pavyzdžiui, savo mylimoje Pietų Afrikoje aš niekada nesu buvęs rugsėjo mėnesį, nesu matęs banginių. O rugsėjis yra geras mėnuo ir banginių laikas.
Dabar turiu prabangą kažkurias keliones kažkiek dėlioti ir pagal savo norus, tačiau vis tiek jie yra kokioje penktoje vietoje.
– Nemažai žmonių romantizuoja kelionių vadovo darbą. Kokios šio darbo sunkiosios pusės ir iššūkiai?
– Sunkiausia yra žmonių neapsisprendimas. Tie, kurie su žmonėmis yra dirbę ilgesnį laiką, jie puikiai žino, kas yra pilnatis.
Turbūt tos juodžiausios pilnaties dienos yra tada, kai žmogus kaip ir apsisprendęs, kad keliaus, jau turi pasiūlytą programą su korekcijomis, bet nesugeba priimti sprendimo.
Bet tai yra labiau išimtis, o ne taisyklė. Aš daug dažniau giriuosi su kokias šviesiais, inteligentiškais ir tolerantiškais žmonėmis man tenka keliauti, nei kad spjaudausi ir sakau, jog su tuo žmogumi niekada daugiau nenorėsiu turėti reikalų.
Tikriausiai tam tikras keliones renkasi tam tikro sukirpimo žmonės. Pats kelionių organizavimas yra labai asmeniškas procesas, tame procese ir atsirenkam vieni kitus.
– Svajonių šalis, kryptis, kur dar nebuvote, bet labai norėtumėte?
– Norėčiau visur, kur nebuvau. Jei žiūrint žemynais, visai nesu buvęs Lotynų Amerikoje. Ispaniškai kažkiek kalbu, ten visai funkcionuočiau, tačiau mano radarai į tą pusę dar labai stipriai nesisuka.
Turiu šalis favorites, bet mėgstančio keliauti žmogaus požymis yra norėti ten, kur nebuvai. Man nesvarbu, ar šalyje prasti keliai, karštas klimatas, ar kartais gali gauti lietaus. Jei įdomu, nusiteiki pozityviai ir važiuoji, dažniausiai viskas būna gerai.
– Koks yra keliautojo laisvalaikis, kai jis nedirba?
– Visur svarbu balansas. Jeigu mano darbe, užklasinėje, architektūrinėje dalyje yra daug sėdėjimo prie kompiuterio, man reikia kažko aktyvaus – vasaros gamtoje, žiemos sporto klube ar renginiuose, kad susibalansuočiau.
Keliauti smagu ir po pačią Lietuvą. Vis išsisaugoju matytų vaizdų, kur dar noriu nuvykti.
Kai mus visus gan stipriai buvo uždariusi pandemija, daviausi po visus įmanomus pažintinius takus, išvaikščiojau miškus.
Kol kas neturiu prabangos, bet man norisi keliaut taip pat egzotiškai, bet ne darbiniais tikslais. Kol kas tai naivu, nes, kai dirbi sau, nėra takoskyros. Vis tiek turiu telefoną, ir vakare, net būdamas kažkur mieste, žiūriu ir tikrinu elektroninį paštą.
Idealus keliavimas būtų tada, jei gali išvažiuoti į tą šalį, apie kurią tikrai svajojai, tikrai atsijungti nuo darbų ir ją pranaršyti taip, kad grįžtum su idėjomis. O vėliau tos idėjos išsirutuliotų į maršrutą ir taptų dar viena nauja kryptimi.
