– Kas jus įkvepia gyventi?
– Pats gyvenimas: nuotykiai, nežinomybė, vaikai, draugai, gamta.
Kalbant apie kūrybinį įkvėpimą, aš seniai kūriau eiles. Anksčiau įkvėpimą dažniausiai skatino nusivylimai, o dabar mano gyvenime viskas ganėtinai gražu, todėl kūrybą esu patraukęs į šalį, pagal kitų eiles man paprasčiau rašyti dainas. Nors labai mėgstu gamtą, ji manęs visiškai neįkvepia kūrybai. Kodėl, negaliu paaiškinti nei sau, nei kitiems.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Visaip: užrėkiant, nusišypsant, išsiskiriant originalia apranga. Iš tikrųjų atkreipti mano dėmesį lengva, bet išlaikyti ilgesnį laiką sudėtingiau. Tolesnę eigą lemia pašnekovo intelektas, bendrų temų radimas. Esu smalsus, mėgstu bendrauti ne tik su muzikantais. Įdomu pasikalbėti su nežinomų profesijų žmonėmis, jeigu jie yra išsilavinę.
– Koks patinka patiekalas?
– Mėgstamo neturiu. Man patinka gaminti ir tuo užsiimu dažnai. Tik nemoku gaminti desertų, nes ten reikia sverti produktus, o man tai nepatinka. Maisto gaminimas turi būti kūryba su improvizaciniais viražais.
Mano patiekalų valgiaraštyje – didkepsnis, įvairūs vištienos patiekalai, jūrų gėrybės, pica, patinka itališka, kinų virtuvė. Sočius lietuvių virtuvės valgius valgome rečiau, nes tiek nedirbame, kad išeikvotume pakankamai kalorijų.
Mano žmona Renata visiškai nemėgsta gaminti, o kai nemėgsti, ir rezultatas nebūna toks, kokio norėtum. Žmona man yra padovanojusi dešimties pamokų kulinarinius kursus pas virtuvės vadovą Liutaurą Čepracką. Iš to beveik nieko neatsimenu, kažkur guli užrašai, bet jais nesinaudoju. Patinka pačiam žongliruoti prie viryklės.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Gamtos. Jis įvairus skirtingu metų ir paros laiku. Vienoks ankstyvą rytmetį rūkui nusileidus ir rasos lašeliams ant žolės sužibus, po lietaus, kitoks po šalnų, žiemą apšarmojus medžiams, pavasarį skleidžiantis žiedams ar prisirpus vasaros gėrybėms.
Nesu įnoringas kvepalams, kai kada jie nuteikia maloniai, bet kartais net turi atstūmimo efektą. Esu net nesusidraugavęs su žmonėmis dėl specifinių jų kvepalų, kurių negalėjau pakęsti. Tada atrodo, kad ir jais kvepiantis žmogus kažkuo nepatrauklus.
– Geriausia gauta dovana?
– Pirmiausia prisiminiau blogiausią dovaną. Kartą, tai buvo seniai, gerbėjos man prie namų durų paliko šuniuką ir pabėgo. Negalima dovanoti tokių dalykų. Nesu bejausmis, teko šuniuką auginti, nors turėjau visokių rūpesčių. Geriausia dovana – vaikai, už kuriuos iki šiol dėkoju Renatai.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– ... jis yra čia ir dabar. Galime mėgautis neišpasakytu mūsų planetos grožiu, turime neribotas galimybes, gyvenimą įprasminančius santykius su įvairiais žmonėmis, naują patirtį. Tik reikia plačiau atverti akis ir širdį, išmokti džiaugtis tuo, ką turime.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Be vaikų pasakyto „labas rytas“, be kavos, gerų emocijų. Ir jei kartais diena būna netikusi, vienas geras impulsas, skambutis, dovana, geras žodis viską pakeičia.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Sodyboje tarp miškų arba kelionėje. Mėgstu aplankyti istorines vietas. Ką tik grįžome iš Gdansko, kur pasisėmėme daug įspūdžių. O būdamas gamtoje atsipalaiduoju nieko rimto neveikdamas. Pati geriausia muzika – gamtos muzika, nesuprantu žmonių, kurie atvažiuoja į sodybas tarp miškų ir garsiai pasileidžia muziką. Mūsų sodyboje nėra jokios muzikos, neseniai tik televizorių įsigijome.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Niekas. Labai sudėtinga jų atsikratyti. Viską sustyguoja laikas. Pavydžiu žmonėms, kurie moka kontroliuoti savo emocijas. Aš nemoku. Esu degtukas – mane lengva supykdyti, bet greitai aistros nurimsta ir net neprisimenu, kokia buvo konflikto priežastis.
– Blogiausias įprotis?
– Kartkartėmis užvaldanti tinginystė. To pareikalauja organizmas. Protinis nuovargis sunkesnis nei fizinis. Tarkime, per spektaklių premjeras fiziškai nenuvargstu, bet emociškai tai yra kažkas baisaus.
Tada užtrunka atsigauti. Kartais būna, kad iki mėnesio ar net dviejų esu visiškas ligonis, nors, atrodytų, nieko neskauda. Tad tinginystė ilsinant protą – pats geriausias vaistas. Dabar apgalvodamas renkuosi, kuriuose renginiuose dalyvauti, anksčiau imdavausi visko, ką man siūlydavo, ir tikriausiai dėl to perdegdavau.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Iš gyvenimo imu viską, ką jis duoda. Moku jodinėti, nes kadaise man tai buvo įdomu, pradėjau lankyti pamokas, net ruošiausi konkūrų varžyboms. Esu šokęs nuo tramplino į vandenį, mokiausi įvairių sportinių šokių, šokau parašiutu, turiu licenciją nardyti po vandeniu.
Esu nutrūktgalvis, dabar jau apsukas sulėtinau, bet, kalbant apie gyvenimą, reikia mėgautis jo siūlomomis progomis. Net nežinau, ko norėčiau dar išmokti, – laikau atidarytas savo vidines duris naujoms galimybėms.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Turiu kelias mėgstamas užsienio muzikos grupes, bet į pasimatymą jų pakviesti nesugalvočiau. Net nežinočiau, ko jų paklausti. Tik pasėdėti šalia būtų neįdomu.
– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Esu eilinis Žemės gyventojas, kuriam labiau pasisekė muzikinėje srityje, bet kitam pasisekė kitur. Esu savo vietoje, nemanau, kad turėčiau būti kuo nors kitu, abejoju, ar būčiau galėjęs padaryti geriau ir daugiau, negu galiu dabar.
– Drąsiausias sprendimas?
– Turbūt pats drąsiausias mano sprendimas buvo ryžtis vedyboms. Ištraukiau iki 32 metų. Galima sakyti, kad Renatai pavyko sutramdyti besispyriojantį užsispyrėlį.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Bene didžiausią įspūdį paliko nardymas Maldyvuose. Prisižiūrėjau ryklių, rajų.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Kiaušinių. Vasarą – pomidorų, pesto padažo ir mocarelos. Dar – mamos uogienių.
– Mėgstamiausias posakis?
– Duok kvailiui kelią.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Iš filmų patinka „Forestas Gampas“, „Gelbstint eilinį Rajaną“. Žaviuosi amerikiečių aktoriumi Tomu Hanksu ir jo pasirenkamais vaidmenimis, griebiančiais už širdies. „Kur nuveda sapnai“ su britų atlikėju Robbie Williamsu – labai įspūdingas filmas. „Durys“ – puikus amerikiečių režisieriaus Oliverio Stone’o kūrinys. Kalbant apie lietuviškus, labiausiai įstrigo Raimundo Banionio „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“.
Iš knygų į pirmą vietą iškelčiau Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Nesuvokiama, kaip jis kūrė tais baisiais laikais ir sugebėjo išvengti represijų.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Be būtiniausių švaros priemonių – šampūno, muilo, prausimosi želės, daugiau jokių.
– Meilė – tai...
– Niekas į šį klausimą tiksliai neatsakė ir neatsakys. Visi bandymai aprašyti meilę nieko verti. Kiekvienam meilės pajautimas yra vis kitoks ir sunkiai paaiškinamas.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Negalvoju apie tai. Norėčiau nugyventi gyvenimą kaip geras, doras žmogus.
