Būdamas šešiolikos atvyko gyventi ir mokytis į Kauną ir čia gyvena iki šiol. „Į Kauną gyventi atvykau 1949 metais. Tuo metu buvo ką tik pasibaigęs karas. Kaunas buvo stipriai sugriautas ir neatstatytas, mes ir pradėjome jį atstatinėt. Atvykęs čia įstojau į Amatų mokyklą, nuo to laiko ir likau Kaune, čia gyvenu jau 73 metus“, – atsiminimais dalinosi pašnekovas.
Vėliau, Kostas atliko tarnybą kariuomenėje. Kadangi, prieš tarnybą, karo sąlygomis, jam pavyko pabaigti tik keturias klases, pašnekovui teko pabaigti vidurinę mokyklą. Po vidurinės, Kostas, įstojo mokytis į Politechnikos institutą ir įgijo mašinų gamybos specialybę.
Dar studijų metu įsidarbino radijo gamykloje: „Atėjau dirbti į radijo gamyklą. Dirbau vietoje, kur dabar yra bažnyčia. Ten, kur dabar stovi altorius, ankščiau buvo mūsų kontora.“
Paklaustas apie gyvenimo būdą, pašnekovas dalinosi, kad tam jokios paslapties neturi. Jis teigia, kad gyvena paprastai, tačiau praeityje daug dirbo, būdamas jaunas, šalia savo pagrindinio darbo dažnai užsiėmė papildoma veikla. Kostas neslepia, kad būdamas jaunesnis mėgo sportuoti ir iki šiol rytais daro įvairius pratimus.
Nors ir daugelis Kosto jaunystės draugų yra iškeliavę anapilin, jis išlieka pozityvus, sako, jog nemato tikslo liūdėti. Vyras pasakoja, kad sugeba prisitaikyti prie jaunesnių kartų ir visada randa su kuo pabendrauti.
Nelengvi jaunystės iššūkiai
Paklaustas apie savo jaunystę, Kostas užsiminė, kad Rusijos okupuotoje Lietuvoje, gyventi buvo pakankamai sunku.
„Mano jaunystės laikas iš tikrųjų buvo baisus, bet ką darysi – dirbau ir kažkaip gyvenom“, – apie jaunystę pasakojo pašnekovas.
Pėdsaką atmintyje paliko ir Antrojo pasaulinio karo įvykiai: „Kai atėjo vokiečiai, puikiai atsimenu. Jie atvyko naktį, o pas mus atsirado tik kitos dienos vakare. Pamenu, kaip vėliau traukėsi vokiečiai ir atėjo rusai. Aš tuomet gyvenau Kazlų Rūdoje, tai prisimenu, kaip laukėm nuo Kauno ateinančios rusų kariuomenės. Kai atėjo į Kazlų Rūdą, rusai, tiesiog ant geležinkelio bėgių išėję šaudė.“
Nors ir turėdamas ribotas galimybes, Kostas visada mėgo keliauti.
Šuolis parašiutu
Marijampolės aeroklubo vadovas, Alvydas Danilaitis pasakojo, kad yra senjorų mėgstančių tokias pramogas, tačiau jie atvyksta nedažnai. Prieš Kosto šuolį vyriausia į šį klubą atvykusi klientė buvo 86 metų amžiaus.
„Prieš šuolį su vyresnio amžiaus šuolininku išskirtinai daugiau bendraujame, įsitikindami jo šuolio troškimo sąmoningumu, bei sveikatos būkle. Pagrindinė rizika – fizinė sveikata: širdies veikla, galūnių, stuburo būklė.“ – patirtimi dalinosi pašnekovas.
Kostas pasakojo, kad šuolį, kaip 90-tojo gimtadienio progos staigmeną, padovanojo gimtadienio svečias, kuris yra vienas iš jau minėto Marijampolės aeroklubo darbuotojų – instruktorius. „Jis dalyvavo mano gimtadienyje ir kaip dovaną pasiūlė šokti su parašiutu. Taip ir prikalbino mane šokti. Sakė, kad už mane atsako ir šuolio metu viskuo pasirūpins. Tai man daugiau nieko ir nebeliko, kaip tiktai sutikti.“
Kostui šis šuolis buvo pirmasis, jis leidosi iš trijų kilometrų aukščio, o parašiutą išskleidė tik po pusantro kilometro laisvo skrydžio.
Ar nebijojo šokti? „Ne, išgąsčio aš nejaučiau. O azarto ir intrigos aš norėjau, mėgstu visokias ekstremalias patirtis“, – šypsodamasis atviravo vyras.
Paklaustas ar artimieji jaudinosi dėl tokio jo sprendimo, pašnekovas pripažino, kad viena iš jo dukrų teiravosi, ar jis tikrai yra pasiryžęs šuoliui, tačiau tuo metu, Kostas dėl šuolio jau buvo susitaręs.
Ką patartų nedrįstantiems šokti? „Aš manau, kad reikia tik noro ir tada viskas bus gerai. Reikia pajausti visą įtampą, malonumą, paskui kai parašiutas jau krenta, tai nieko nepakeisi, bet krentant nereikia daug mąstyti. Noriu įkalbinti ir dukrą, kad šoktų parašiutu ir ji jau beveik sutinka, bet aš dar prikalbinsiu“, – linksmai atsakė Kostas.
