Šiam pomėgiui skiriami visi vakarai po darbo ir laisvalaikis – klaipėdietė neįsivaizduoja, kaip galima namuose sėdėti prie televizoriaus ir nieko neveikti.
Pirmas bandymas pačiai pasisiūti drabužį jai įstrigo visam gyvenimui.
„Tuomet buvau gal septynerių. Mama nusipirko amerikonišką paltinį audinį ir tuo labai džiaugėsi. Kai jos nebuvo namie, pasidėjau brangią medžiagą ant grindų ir iškirpau du rutulius sijonui. Susiuvau juos ir išdidžiai išėjau į lauką – pasirodžiau kiemo vaikams.
Į mane niekas nekreipė dėmesio, o nuo mamos gavau pylos kaip reikiant.
Vėliau, sovietmečiu, parduotuvėse ne ką galėjai nusipirkti – viskas pagal vieną kurpalį, o man visada norėdavosi šiek tiek išsiskirti.
Gavau žurnalų „Burda“, „Uroda“, dariau iškarpas ir pradėjau siūti“, – prisiminė V.Jusionienė.
O kai nesiūdavo – megzdavo megztinius. Pirkdavo kaime avių vilnos gijų, namuose jas pati dažydavo, sukdavo į kamuoliukus.
Vyras didžiuodavosi
Buvo išpuoštos abi dukterys ir vyras – šviesaus atminimo tapytojas Algimantas Jusionis. Jis dėstė tuometinės Dailės akademijos Klaipėdos fakultete, sulaukdavo studenčių pagyrų dėl aprangos ir didžiuodavosi, kad tai – jo žmonos rankų darbo kūrinys.
„Algis vis klausdavo – kam tau tiek daug tų megztinių? Iš tikrųjų man ne megztinių reikėjo, o paties kūrybos proceso. Kartais numegzdavau ir net nesusiūdavau, nebaigdavau iki galo: įsitikinusi, kad viskas pavyko, kaip sumanyta, puldavau megzti kito.
V.Jusionienė siuvasi drabužius jau seniai. Kadaise nusipirkus rūbą tekdavo tai jį, tai rankoves patrumpinti ar pailginti.
Moteris nutarė, kad paprasčiau ir maloniau pačiai nuo pradžių viską pasidaryti.
Teikia pasitenkinimą
Jos bute seniai įkurdinta siuvimo mašina, prikrauta siūlų, mezginių, audinių.
„Džiaugiuosi, kad dabar gyvenu viena ir nereikia prie nieko taikytis. Jei norisi megzti – mezgu, jei siūti – siuvu.
Vis naršau ieškodama įdomesnių audinių, o kiekvienas jų turi savo struktūrą, skirtingai krinta, gali lengvai banguoti ar būti kietas ir tiesus, tuomet kuriu fasonus, svarstau, koks bus tinkamiausias kirpimas.
Ir modeliavimas, ir siuvimas man suteikia didžiulį pasitenkinimą, tuomet visiškai atsipalaiduoju.
Meno galerijoje darbo netrūksta – nuolat tenka bendrauti su lankytojais, tartis su dailininkais dėl būsimų parodų, kurti projektus, o peržengusi namų slenkstį darbą visiškai užmirštu ir ilsiuosi.
Ir taip kiekvieną dieną. Televizoriaus nežiūriu, įsijungiu muziką pagal nuotaiką, siuvu ar mezgu – ir man labai gera. Visą laiką knietėjo ką nors kurti. Nesuprantu, kaip galima pareiti namo, susikelti kojas ant sofos ir žiūrėti televizorių nieko neveikiant. Gal tai mano bėda, bet man tai tinka“, – kalbėjo V.Jusionienė.
Buvo graibstomi pirkėjų
Neseniai ji pradėjo kurti ir papuošalus kiekvienai naujai pasiūtai suknelei. Neretai prie rūbo prisiderina ir pačios rankomis sukurtą rankinę iš dirbtinės odos.
Kadaise jos siuviniai buvo graibstomi ir parduotuvėse.
„Darbėnų miestelyje pamačiau nepaprasto grožio gobeleno. Prisipirkau, nors nežinojau, kur ir kaip jį panaudosiu.
Nusprendžiau siūti liemenes. Pasikonsultavau su profesionalia siuvėja, kaip prisiūti pamušalą.
Tai nutiko gal prieš tris dešimtmečius, parduotuvėse dar nieko įdomesnio negalėjai rasti.
Nunešiau savo liemenes į „Dailės“ parduotuvę, o vakare man skambina ir sako, kad viską pardavė, prašo daugiau liemenių.
Ir vėl siuvau. Dukros buvo dar mažos, trūko pinigų.
Paskui iš lino, kitų audinių dar siuvau lėles, nykštukus, klounus. Ir juos bematant išpirkdavo.
Bet laikai pagerėjo ir vėl galėjau mėgautis siūdama tik sau ir megzdama savo artimiausiems žmonėms“, – apie savo kūrybišką aistrą emocingai pasakojo dizainerė.
Suknelė – per savaitgalį
Paprastai jos spintoje kabo penkios šešios pačios siūtos suknelės. Kiekviena nauja kurį laiką padėvėjus pabosta, keičiasi ir mados tendencijos, dizainerė senesnes kam nors padovanoja ar paprasčiausiai įmeta į specialų konteinerį ir visai dėl to nesigaili.
Suknelę ji gali pasisiūti per savaitgalį, o jei kartais prireikia eiti į kokį renginį – ir per naktį.
V.Jusionienė kartą pasisiuvo ir paltą. Nors, kaip pati aiškino, padarė keletą techninių klaidų, kiti to nepastebėjo.
„Paltų nelabai mėgstu dėvėti, dažniausiai siuvuosi striukes.
Parduotuvėje gali rasti daugmaž tinkantį rūbą, bet tai spalva bus ne ta, tai apykaklės norisi kitokios.
Siūdama pati viską pasidarau taip, kaip noriu. Tai nėra labai sudėtinga, bet svetimam niekada nesiūčiau, nenorėčiau būti įstatyta į kokius nors kanonus.
Lenkiu galvą prieš profesionalias siuvėjas – šis darbas nėra lengvas, kartais – kaip aukštoji matematika. Tai pajutau kadaise sau siūdama klasikinį švarką“, – sakė meno galerijos direktorė, siuvimo amato išmokusi pati ir džiaugdamasi, kad siūdama gali įgyvendinti visus savo norus ir dar patirti didžiulį malonumą.
Svajones įgyvendino
Naujosios Klaipėdos galerijos lankytojos žino V.Jusionienės aistrą. Moterys juokauja, kad pirmasis kūrinys, kurį jos apžiūri atėjusios į parodos atidarymą, – naujoji direktorės suknelė.
Nors pagyros nėra dizainerės siekis ir jai svarbiausia – pats kūrybos procesas, geras profesionalų žodis širdį paglosto.
Pernai per Paryžiuje gyvenančios dukters menininkės Rūtos vestuves ji sulaukė pagyrų dėl savo šventinės suknelės iš žinomos Lietuvos dizainerės lūpų. O Rūta ne kartą yra sakiusi, kad mama galėjo dirbti rūbų modeliuotoja.
Moteris neslepia, kad jai malonu atrodyti išskirtinai, be to, žino, kad niekada nepaklius į nemalonią situaciją, kai šalia atsidūrusi kita moteris vilkės tą patį parduotuvėje pirktą drabužį.
„Kadaise, kai nuvažiuodavau į Taliną ir užsukdavau į meno galerijas, vis atkreipdavau dėmesį į stilingai apsirengusias jų darbuotojas. Tai – ne tik moteriškas noras puoštis, bet ir pagarba lankytojams. Pagalvodavau, kaip norėčiau dirbti galerijoje ir atrodyti taip patraukliai.
Atrodo, kad tas svajones pavyko įgyvendinti – galerijoms vadovauju bene 25 metus“, – sakė V.Jusionienė.
O kur reikės demonstruoti savo naująsias sukneles, kai nebedirbs galerijoje?
„Kiekvienas amžius turi savo žavesio. Man labai gera stebėti Paryžiaus kavinėse sėdinčias močiutes, vilkinčias stilingas sukneles, su skrybėlaitėmis ir pirštinaitėmis, geriančias karštą šokoladą ar kavą.
Kiekvienas visada turi rūpintis savo išvaizda. Neįsivaizduoju, kaip galima nešti į lauką šiukšles vilkint chalatą ar eiti į parduotuvę tinkamai nesusitvarkius, nepasitempus. Juk tuomet ir savijauta visai kitokia“, – įsitikinusi V.Jusionienė.
