Verslininko gyvenimas bėgant metams galėtų virsti įdomiu romanu, jei tik jis imtųsi plunksnos. Jo išmoktos pamokos galėtų tapti kitiems įkvėpimu, kaip sunkiomis akimirkomis nenuleisti rankų, atlaikyti gyvenimo kirčius.
Kad ir kiek sunkių išbandymų būtų patyręs, kad ir kaip kaskart atsitiesęs švytėtų iš laimės, R.Mačiulis niekada neslėpė emocijų, nevaidino viską žinantis. Gali būti, kad tarsi nematoma ranka jį traukdavo iš duobės ir vesdavo į šviesą.
Todėl neseniai pasidomėjusi, kaip sekasi buvusiam verslininkui, informacinių technologijų ir finansų planavimo konsultacijų specialistui, žmogaus elgsenos ekspertui ir pranešėjui, nenustebau, kad jo elektroninis laiškas atskriejo iš Brazilijos, Rio de Žaneiro.
– Ar išvykimui į Braziliją turėjo reikšmės sudėtinga pastarųjų metų situacija – koronaviruso pandemija, po to karas Ukrainoje? – paklausiau R.Mačiulio.
– 2021-aisiais įsitraukiau į ryškų Rio de Žaneiro pulsą. Toks jausmas, kad pandemijos gniaužtai atsipalaidavo, kai pasinėriau į vešlius Brazilijos kraštovaizdžius – laisvės ir neprijaukinto gyvenimo švyturį visuotinio sutrikimo apsuptyje.
Tai nebuvo vien investicinis projektas ar pabėgimas nuo įtemptos Europos atmosferos – tai buvo įžanga į svaiginantį naują šokį su naujais iššūkiais, savęs atradimo iš naujo ir augimo simfonija.
– Ar lengva buvo pritapti kitame Žemės pusrutulyje? Ar Brazilija artima jums dėl Lotynų Amerikos kultūros, karšto žmonių temperamento? Prie ko iki šiol negalite priprasti ten gyvendamas?
– Perėjimas prie Pietų pusrutulio ritmo buvo tarsi visiškai naujo šokio mokymasis. Gyvas Lotynų Amerikos kultūros tempas ir ugningoji Brazilijos žmonių dvasia įtraukė mane į jų kerintį valsą. Šiame naujame gyvenime yra ryškus gylis, sudėtinga choreografija, kuri pareikalavo užmiršti tai, ką žinau, mokytis iš naujo ir nuolat prisitaikyti.
Prisipažinsiu, užtrukau, kol prisijaukinau sambą ir bosanovą – džiazo muzikos stilių, pasiilgau paprastos lietuviškos juodos duonos pusryčiams.
– Kur įsikūrėte, kokios veiklos ėmėtės, kad pragyventumėte? O gal gyvenate atostogų ritmu?
– Mano namai yra privačiame pusiasalyje Rio de Žaneire, ramybės saloje, kurią gaubia miesto chaosas. Tai saugus prieglobstis, kuriame ir toliau pinu savo gobeleną, kad padėčiau kitiems įgyvendinti svajones einant sėkmės keliais.
Taip pat pasinėriau į tai, kad padėčiau klientams užsitikrinti pagrindą šioje gyvybingoje šalyje, panašiai kaip kelionių vadovas jų asmeninėse verslo kelionėse.
Gyvenimas čia nėra nuolatinis karnavalas, greičiau darbo, savistabos ir pasinėrimo į gyvybingą Rio dvasią sintezė.
– Beveik prieš dešimt metų sukūrėte šeimą su Alesia, ieškodami ramybės pasistatėte užmiestyje namą ir įsikūrėte drauge su dviem savo vaikais. Kodėl palikote sėslų ir aprūpintą gyvenimą Vilniuje?
– Lietuva su savo ramiais kraštovaizdžiais ir mūsų bendros kalbos melodija buvo patogūs namai, ramus paveikslas, kurį ištobulinome.
Tačiau pasisekus mūsų labai populiariai knygai „Nemokamas išėjimas iš kalėjimo“ Alesia ir aš troškome tuščios drobės, naujo nuotykio. Siekėme įkūnyti iššūkius, su kuriais susiduria mūsų klientai, mokytis nuo nulio, išeiti iš patogumo zonų.
O Brazilija, turinti jaudinančio gyvybingumo ir kvapą gniaužiančios apimties, atrodė tarytum tobula mūsų naujojo šedevro mūza.
– Ar su Alesia esate kartu ir drauge mėgaujatės naujomis gyvenimo spalvomis Brazilijoje?
– Brazilija – tarsi nuolat besikeičiantis paveikslas, gyvų gyvenimo spalvų kaleidoskopas. Alesia ir aš toliau tyrinėjame šį žavingą kraštovaizdį, atskleisdami jo paslaptis ir mėgaudamiesi jo skoniais mūsų individualiose, tačiau tarpusavyje susijusiose kelionėse.
– Ūgtelėję sūnus ir dukra iš Vilniaus grįžo gyventi pas motiną, buvusią jūsų žmoną, į Airiją. Kaip sekasi jūsų atžaloms?
– Už vandenyno, vešlioje Airijos žalumoje, toliau žydi mano vaikai. Jų pirma solo kelionė į Braziliją, nuotykiai, kuriems jie ryžosi ne pagal amžių – vos 10 ir 12 metų – pripildo mane neišmatuojamo pasididžiavimo.
Jie – ryškios žvaigždės mano gyvenime, nuostabiai švytinčios, vedamos mylinčios motinos rankos.
– Kokių turite ateities planų? Kiek ilgam liksite Rio de Žaneire, ar planuojate grįžti į Vilnių?
– Planuoju ir toliau mėgautis Rio de Žaneiro ritmu, toliau atskleisti paslaptis, kurias jis šnabžda ošiančiuose delnuose ir dūžtančiose bangose.
Lietuva su kerinčio grožio senosiomis Vilniaus gatvelėmis ir raminančiu gimtosios kalbos šnabždesiu amžinai bus mano sielos namai. Tačiau kol kas mano širdį pavergė Brazilijos sirenos daina.
– Ar kada nors gailitės dėl kokio nors gyvenimo įvykio bei pokyčio?
– Apgailestavimai? Ne. Kiekvienas įvykis, kiekvienas gyvenimo poslinkis yra tik potėpis didžiajame egzistencijos paveiksle.
Priimdamas filosofiją „dabar yra teisinga“, kurią atradome dirbdami kartu su Alesia, į kiekvieną aplinkybę žiūriu kaip į ryškų atspalvį, išskirtinę tekstūrą, praturtinančią mano gyvenimo meno kūrinius.
Gyvenimas nėra dejavimas dėl praeities ar nerimas dėl ateities. Tai yra pasinėrimas į dabartį, mėgavimasis dabartimi ir suvokimas, kad tai padeda kurti mūsų gyvenimo šedevrą.
Kiekviena akimirka yra teptuko brūkštelėjimas, kiekvienas sprendimas – spalvų dvelksmas. Jais ir sukuriame išskirtinai mums būdingą meno kūrinį.
