Vaikystės svajones jau pakeitė kitos, nes iš paauglės amžiaus Lina senokai išaugo. Tai, apie ką svajojo mokydamasi mokykloje, jau pasiekta – klaipėdietė sėkmingai dešimtmetį skraidė ne vienos Baltijos šalyse registruotos oro bendrovės keleiviniais lėktuvais.
Kai ją išvargino įtemptas darbo grafikas, pilotė vis dažniau eidavo atostogų, bet nesugebėdavo tinkamai pailsėti. Neseniai L.Malakauskaitė suprato, kad geriausias poilsis gamtoje. Tad grįžusi į gimtąjį miestą Lina paplūdimyje griebėsi jėgos aitvaro, mokėsi taisyklingo kvėpavimo metodo „Oxygen Advantage“, išmėgino ledo vonią.
O visą įgytą patirtį ji panaudoja tapusi įmonės „Gust Guru“ bendraturte – dalijasi sveikos gyvensenos būdais ir moko kitus valdyti jėgos aitvarą. Tik jį suvaldęs gali įsitikinti, kad suvaldei stresą, tapai stipresnis ir energingesnis. Gamta įkrauna tiek, kad ir tiesioginius darbus gali atlikti daug produktyviau.
– Kodėl dešimt metų pilotavusi orlaivį „Boeing 737“ prieš koronaviruso pandemiją atsisveikinote su pilotės karjera? Ar darbdaviai neprašė persigalvoti? – paklausiau L.Malakauskaitės.
– Apie išėjimą iš avialinijų galvojau porą metų, bet draugai vis atkalbėdavo sakydami: pailsėk, ir viskas bus gerai. Tad keletą pastarųjų metų labai dažnai imdavau atostogas, o sugrįžus į darbą po poros dienų jų vėl norėdavosi.
Žiūrėdama iš dabarties taško suprantu, kad tai buvo perdegimas darbe, ir net ne vienas, bet neturėjau laiko bei žinių po jų tinkamai susigrąžinti jėgas. Galiu pasakyti, kad šis laikotarpis buvo labai vertingas, nes mano gyvenime daug kas keitėsi – atsirado vandens sportas, kvėpavimas, gongai, miškas. Suvokiau, kad mano savivertė anksčiau buvo susieta tik su skraidymu.
Prieš pandemiją beveik visą žiemą praleidau Žemutinės Kalifornijos valstijoje, pusiasalyje Meksikoje, o į Lietuvą sugrįžau kaip tik uždarant valstybių sienas. Pandemiją praleidau Drevernoje – Klaipėdos rajono kaime. Pavasaris ir vasara prie Kuršių marių padėjo apsispręsti nebegrįžti į Rygą ir į avialinijas.
O darbo pasiūlymų sulaukiu ir dabar. Bet vien pagalvojus, kad dabartinę veiklą reikėtų iškeisti į gyvenimą oro uostuose, kūnas pašiurpsta.
Prisipažinsiu – mano apsisprendimas visiems sukėlė lengvą šoką, o palaikymo sulaukiau tik iš artimiausių draugų.
– Jus visada traukė buvimas gamtoje, aktyvus gyvenimo būdas, matyt, dėl to iš padangių ir grįžote į krantą, arčiau gimtųjų namų?
– Paskutinių savaičių darbo grafikas avialinijose atrodė taip: 7 dienas skraidai, 1 – laisva, 6 skraidai, 2 – laisvos. Ar dar reikia komentarų?
Gerai, jeigu dvi naktis per savaitę nakvoji savo namuose. Ir tai ne laikinas grafikas, kurį gali iškentėti, tai tęsiasi metų metus.
Toks įtemptas skrydžių grafikas mane labai daug išmokė ir paskatino ieškoti efektyvių ir greitų jėgų atkūrimo būdų, supratau, kad maksimaliai produktyvus gali būti tiktai kokybiškai pailsėjęs.
Avialinijų pilotų darbas yra penkių pavojingiausių profesijų sąraše, nes visada turi būti fiziškai, emociškai ir protiškai susitelkęs. Nesvarbu, koks tavo darbo grafikas, visada turi būti geros formos. Šiuo metu tas pamokas perduodu savo mokymuose.
Mano patirtimi ir žiniomis paremti ir mūsų stovyklos bei komandų formavimo renginiai „Breathe – Move – Recover“, tai yra taisyklingas kvėpavimas – maksimalus judėjimas – efektyvus jėgų atkūrimas.
Džiugu matyti, jog vis daugiau įmonių vadovų suvokia, kad toli nenuvažiuosi tuščiu baku, kad reikia pildyti darbuotojų vidinius išteklius, skirti dėmesio mokymams.
– Ar pasitraukimui iš skrydžių bendrovės reikšmės turėjo gimtinės ilgesys ir nauja veiklos idėja?
– Mąstant apie išėjimą tikrai nerimą kėlė klausimas, ką veikti toliau, nes nuo paauglystės domėjausi tik skraidymu. O apie darbą oro uoste ar kitose pozicijose avialinijose net ir pagalvoti nenorėjau.
Išėjusi iš darbo tikėjausi, kad bus aiškiau ir tiksliai žinosiu, ką daryti toliau. Taip neatsitiko. Suvokiau, kad aiškiau tampa tik darant ir bandant.
Dabartinė veikla yra tai, ką žinau geriausia: kaip išlikti produktyviam, veikti nuolat kintančiomis, didelio streso sąlygomis. Visus šiuos gebėjimus įgijau ir skraidydama, ir pati studijuodama žmogaus galimybes, vadinamąjį biohakinimą – būdą pasiekti gerą savijautą pasitelkiant naujausius mokslinius tyrimus, bandydama įvairias technikas.
Dėl gimtinės ilgesio galiu pasakyti, kad tikrai lengviau gyventi gimtajame krašte. Nors esu lengvai bendraujanti ir greitai susirandu pažįstamų, Lietuvoje viskas paprasčiau. Iš visų dešimties metų, praleistų Latvijoje, labiausiai pasiilgstu tik Latvijos gamtos.
– Nuo ko viską pradėjote, ko ėmėtės Klaipėdoje? Kokias pramogas siūlote Melnragės paplūdimyje?
– Mano nuomone, jūra ir paplūdimiai yra visiškai nepanaudojami.
Dar pernai pradėjau rengti „Pu-erh“ arbatos gėrimo ceremonijas 5 valandą ryto, meno dirbtuves prie jūros, nemokamas sporto treniruotes rytais, gongų garsų sesijas.
Šiemet reguliariai kviečiame į kvėpavimo treniruotes su ledo vonia Melnragėje prie molo.
Dažnas komentaras po mūsų renginių būna toks: „Dar nesu taip kokybiškai praleidęs laiko prie jūros!“ Laikas paplūdimyje yra nuostabus bet kokiu oru, bet kuriuo metų laiku. Psichologai rekomenduoja kuo dažniau pasivaikščioti atviroje erdvėje, tai teigiamai veikia mūsų nervų sistemą.
O tokiais nestandartiniais užsiėmimais suteikiame sąlygas išeiti iš savo įprastos kasdienybės. Tai leidžia atsirasti naujoms idėjoms gyvenime, darbuose ir kokybiškai pailsėti.
– Paplūdimyje padedate žmonėms grūdintis. Kaip ir kada tai vyksta?
– Kvėpavimo treniruotė su ledo vonia yra tarsi trumpas įvadas į kvėpavimo mokymus, o šalčio praktiką naudojame tam, kad dalyviai galėtų praktiškai įsitikinti, kaip efektyviai ir greitai kvėpavimu galima suvaldyti stresą!
Beje, pradėti praktikuoti maudynes lediniame vandenyje gali beveik kiekvienas, bet būtina žinoti, kaip taisyklingai tai atlikti. Todėl pirmą kartą rekomenduojame tai daryti su patyrusių instruktorių priežiūra.
Girdime daug istorijų, kai žmonės nutaria išbandyti šalčio praktiką, tarkim, pabėgioję, peršąla ir po to mano, kad tai – ne jiems. Svarbu, ką darai prieš šaltį, kaip įeini į ledinį vandenį, ar pavyksta jame visiškai nurimti, ir, žinoma, po to būtina sušilti atliekant tam tikrus pratimus.
Mokymuose daugiausia akcentuojame kvėpavimo svarbą, nes kvėpavimas yra efektyvus valdymo pultelis, kurį turi kiekvienas. Kvėpavimu gali valdyti savo emocinę savijautą, pagreitinti gijimo procesus, sureguliuoti kraujospūdį ir širdies ritmą, sumažinti migreną, kitus skausmus, panikos ar astmos priepuolius, padidinti energijos kiekį bei produktyvumą.
Netaisyklingai kvėpuodami dieną ir naktį, net patys to nežinodami, didiname streso lygį, pabloginame deguonies pasisavinimą, provokuojame panikos, astmos atakas, mažiname dėmesio išlaikymą, energijos kiekį, didiname nuovargį.
Dauguma mano, kad kvėpuoja taisyklingai, bet 2017–2020 metais Japonijoje atliktame tyrime iš 1930 sportininkų tik 182 kvėpavo taisyklingai! Tai tik 9,4 procento. Visuose tyrimuose skaičiai panašūs, tad problema didelė, ir taisyklingo kvėpavimo žinios būtinos daugeliui.
Kito tyrimo metu nustatyta, kad net 80 procentų sergančiųjų depresija netaisyklingai kvėpuoja naktį, o netaisyklingo kvėpavimo (per burną, per dažnai, knarkiant) naktį pasekmė – depresyvi nuotaika, mieguistumas, energijos neturėjimas, negalėjimas sutelkti dėmesio. Keičiant kvėpavimo įpročius simptomai sumažėja arba iš viso dingsta.
Dar viena įžvalga – šiuo metu madingos kvėpavimo sesijos, aktyvi hiperventiliacija daugumai nerekomenduojamos. Tarkime, jeigu visą parą kvėpuoji per dažnai, nei to reikalauja tavo veikla, sumažėjęs CO2 kiekis kraujyje susiaurina kraujagysles, sumažina deguonies pasisavinimą, o jeigu dar asmuo atlieka valandą trunkantį hiperventiliacijos seansą, net nežinodamas gali pakenkti savo smegenims. Tad pirmas žingsnis turėtų būti žengtas esminių dalykų link – išsiaiškinti, ar taisyklingai kvėpuoji visą parą.
– Esate sportiška ir stipri, bet ar dalyvaujate jėgos aitvarų varžybose, ar tai yra tik pomėgis ir kitų mokymas?
– Jėgos aitvarai ir kitos vandens sporto šakos pakeitė mano gyvenimą. Radau vietą, kur visą laiką galiu būti gamtoje, vaikščioti basomis ir pajausti vadinamąją „flow“ (lietuviškai – tėkmės) būseną. Šiuo atradimu mielai dalinuosi organizuodama „Champion Minded Camp“ stovyklas.
O mano širdies draugas yra profesionalus jėgos aitvarų sportininkas ir nuostabus instruktorius, tad nusprendžiau, kad visą dėmesį sutelksiu į kvėpavimo studijas, renginių organizavimą, fotografavimą ir filmavimą.
– Moterų lėktuvų piločių ar jėgos aitvarų mėgėjų gerokai mažiau nei tuo užsiimančių vyrų. Kodėl jus traukia aštrūs pojūčiai? Kas pastūmėjo rinktis piloto profesiją, o neseniai ir pilotuoti jėgos aitvarą virš jūros bangų?
– Moterų piločių yra tik 5 procentai iš visų skraidančių avialinijose, o jėgos aitvarais plaukiojančių tik apie 10 procentų. Nors man abi šios veikos atrodo natūralios, skaičiai priverčia susimąstyti.
Pirma, moterims reikia palaikančios aplinkos, o ją atrasite mokydamosi su sertifikuotu instruktoriumi. Žingsnis po žingsnio pagal metodinę medžiagą, ir lengvai bei greitai prisijaukinsite vėją ir bangas.
Beje, išmokti gerai žaisti tenisą užtrunka kur kas ilgiau nei išmokti skrieti jėgos aitvaru. Didelės fizinės jėgos tam nereikia. Visą jėgą laiko ant juosmens užsegta trapecija, prie kuriuos prisegamas aitvaras.
Pradėję savarankiškai aitvaruoti pastebėsite, kad pamažu gerėja pusiausvyra, o kūnas tvirtėja.
Antra, pastebėjau, kad dauguma žmonių susimažina savo norus ir svajones. Norėtų veikti ką nors įdomaus, bet iš karto pasako, kad tai neįmanoma.
Būdama paauglė sklandytojo licenciją išsilaikiau tik už savo sutaupytus pinigus ir atlikdama įvairius darbus aeroklube. Neturėjau nusiteikimo, kad skraidyti brangu, – ėjau, klausiau ir dariau. Dabar manau, kad po kelių dešimčių metų bus įmanoma išskristi į kosmosą. Ir manau, kad būtinai tai išbandysiu!
Trečia, labai svarbu, ar bijai išeiti iš patogumo ribų.
Viena geriausių mano savybių nuo vaikystės – nebijoti akistatos su savo baime. Bijojau aukščio – tris kartus šokau nuo 50 m krano su guma. Bijojau gylio, atviro vandens ir žolių – pradėjau mokytis plaukti burlente. Nesakau, kad visiems taip reikia, bet šis metodas man veikia.
Šio laikotarpio pavyzdys – baimė viešai kalbėti. Dėl naujos veiklos ir šios baimės pradėjau dalyvauti įvairiuose renginiuose. Viskas nauja, bet stoviu ir kalbu. Ir tikrai ne visada sėkmingai pavyksta: būna ašarų ir liūdesio, kad nesugebėjau nugalėti jaudulio. Bet kiekviena nesėkmė priartina prie sėkmės!
Tad kiekvienoje mūsų „Champion Minded Camp“ stovykloje, kurių pagrindinis šūkis – „Tu gali žymiai daugiau“, tiek vyrai, tiek moterys peržengia savo patogumo ribas ir atranda daugiau vidinės laisvės, jėgos daryti tai, ko iš tikrųjų nori.
– Kas bendra tarp lėktuvo pilotavimo ir skrydžio jėgos aitvaru, nešamu vėjo ir bangų?
– Tai, kad visiškai esi toje akimirkoje, čia ir dabar, kad lengvai patenki į tėkmės būseną, kai laikas sustoja. Šis jausmas labai panašus abiejose srityse.
Jauti stichijas: oro, vandens. O aitvaruojant dar geriau pajauti orą visu kūnu. Privalumas – labai gerai pailsi protas, kūnas stiprėja palaipsniui. Dažnai atrodo, kad plaukiant jėgos aitvaru reikia daug jėgos, o iš tikrųjų ji didėja jau pradėjus plaukti.
Be to, tiek skraidant lėktuvu, tiek aitvaru pagerėja dėmesio valdymas.
– Esate vegetarė, nors dažnai manoma, kad nebūsi ištvermingas nevalgydamas mėsos. Nepasigendate gyvulinės kilmės produktų net po fiziškai sunkios dienos? Turite laiko gamintis maistą? Kas jums skaniausia?
– Mėsos nevalgau jau daugiau nei 15 metų. Neturiu kaimo, kur gyvuliai būtų užauginti be augimo hormonų ir vištoms nelūžtų kojų kaulai nuo nenormaliai spartaus masės augimo.
Medžiotis mėsą irgi nenormalu: žmonės iš pradžių iškerta miškus ir pasisavina laukinių gyvūnų namus, po to dar juos šeria ir šaudo.
Netvirtinu, kad vegetarizmas yra būtinybė, bet galiu drąsiai pasakyti, jog šiuolaikinė maisto pramonė yra katastrofiška ir jai mažiausiai rūpi gera žmogaus savijauta ir apskritai visos planetos gerovė. Tai yra mūsų atsakomybė rinktis, ką valgome, kam sakome: „Taip!“
Įdomu, kad nustojus valgyti mėsą atsirado daugiau jėgų, susitvarkė hemoglobino kiekis. Avialinijose valgydavau savo pagamintą maistą, net gyvendama viešbučiuose sugebėjau planuotis, kad visada turėčiau sveiko maisto.
O skaniausi man draugo pagaminti pietūs.
Iš tikrųjų bet kokią daržovę įmanoma labai skaniai paruošti. O jeigu norisi ko nors sotaus, puikiai tinka troškiniai su avinžirniais, grikių paplotėliai ar lęšių pica. Maisto gaminimas yra neišsenkanti tema.
Mano viena pagrindinių taisyklių perkant maistą parduotuvėje yra ši – sudėtyje turi būti ne daugiau nei 5 sudedamosios dalys. Pamenu atvejį, kai skrydžio metu prie pietų buvo patiektas mažas desertas, kuriame suskaičiavau daugiau negu 18 E pažymėtų priedų. Koks čia chemijos cechas?
– Gyvenimas prarastų prasmę be bendravimo su artimaisiais ir draugais. Kokie žmonės supa jus?
– Tikra tiesa, kad esi penkių tave daugiausia supančių žmonių vertybių visuma. Ypač kai tai susiję su svajonių siekimu ir tikslų įgyvendinimu – supantys žmonės yra viskas! Su viena kompanija surinkti 10 tūkstančių eurų atrodys neįmanoma, su kita ir 10 milijonų bus tik pradžia.
Klaipėdoje patekome į labai veržlią, ambicingą ir palaikančią aplinką. Čia pagyvenus pasikeitė ir išaugo ateities vizija, ką norime pasiekti. Svarbu, kad uostamiestyje lengva išlaikyti pusiausvyrą tarp maksimalaus veikimo ir įsižeminimo, poilsio gamtoje.
– Kantriai siekėte vaikystės svajonės pilotuoti lėktuvą, po to mėgavotės šiuo darbu, bet ar šiuo metu bent sapnuose regite save piloto kabinoje?
– Lietuvoje yra tiek daug aerodromų ir galimybių paskraidyti, kad kai ateis noras, tikrai tai padarysiu. Norėdama ir parašiutininkus Klaipėdos aeroklube galėčiau „mėtyti“.
Bet neseniai supratau, kad iš darbo avialinijose pasiilgau visai kito dalyko. Ruošdami mūsų naują projektą „Streso valdymas policijos pareigūnams“ su kriminalistu išsikalbėjome apie nematomą pareigūnų ir pilotų darbo pusę, tai yra gebėjimą veikti didelio streso aplinkoje, stebėti ir skenuoti aplinką, nuolatinį užduočių sprendimą.
Mano smegenys pasiilgo tokio aktyvaus ir dinamiško proceso. Ir tada suvokiau, kad savo gebėjimą pritaikau versle, o išsiugdytą drąsą – įgyvendindama inovatyvias idėjas. Dažniausiai mano vizijos ir planai yra pažengę porą metų į priekį, todėl reikia ir drąsos, ryžto apie jas kalbėti, ir jas įgyvendinti.
