Tokią kolekciją pora surinko maždaug per penkiolika metų.
„Prieš tiek laiko mes susipažinome su Sergejumi. Sutikau jį su kraičiu – dviem suvenyriniais ežiukais ir Ežio pravarde.
Taip jį vaikystėje kartais vadindavo tėvai.
Apie konkrečią kolekciją negalvojau – viskas susidėliojo natūraliai. Tai vyrui dovanų nupirkau ežį, tai kas nors padovanojo dar vieną.
Taip viskas prasidėjo ir įsibėgėjo. Pagavo azartas“, – pasakojo keturiasdešimtmetė Kristina.
Suvenyrų atveža bičiuliai
Ji dažnai apsilanko įvairiose mugėse, bet ten žvalgosi tik ežių ir net nemato kitokių įdomiausių dalykų.
Suvenyrinių ežių yra mažiau negu šuniukų, kačiukų ar kitokių gyvūnų. Todėl kartais K.Smyslova mugėje nusižiūri patikusį meistrą ir paprašo, kad jis sukurtų, pavyzdžiui, tokią skulptūrėlę kaip ta, kurioje vyras rankose laiko katiną, bet vietoj katino turi būti ežiukas.
Kiti ežiai į Klaipėdos pašonėje gyvenančios šeimos namus atkeliavo iš internetinių sendaikčių turgų.
Žinodami klaipėdiečių aistrą nemažai jų pridovanojo ir iš kelionių po pasaulį parvežė draugai, bičiuliai ir artimieji.
Kristinai maloni ne tik pati dovana – svarbiausia jausmas, kad būdamas toli nuo namų kažkas apie tave galvoja.
Kartais ji sulaukia siuntinių ir iš visai nepažįstamų žmonių – šalia suvenyro būna parašytas linkėjimas, o žmogus net neprisistato.
Rekordai nerūpi
Didžioji dalis kolekcijos – moliniai ar keraminiai suvenyrai, yra ežių iš stiklo, porceliano, plastiko, popieriaus, kriauklių, šiaudų, muilo, kitokių medžiagų. Yra ir nertų. Tai grojantys, žaidžiantys, skaitantys, rašantys, besimaudantys, puotaujantys ar kitaip pramogaujantys dygliuotieji.
Mažiausias kolekcijos eksponatas – penkių milimetrų ilgio suvenyrinis ežiukas, didžiausias – apie 60 centimetrų.
Kristina sakė, kad jiems rekordai nerūpi, o didesnių nesižvalgo dar ir dėl vietos stokos.
Kolekciją papildo daugybė atvirukų su ežiais, ežių atvaizdais puošti puodeliai ir kiti indai, žaislai, eglutės papuošalai, yra net ir vyno butelis, kremo dėžučių, kurių etiketėse atsidūrė ežiai.
Saugomi ir Sergejaus vaikiški batai, ant kurių aulų nupiešti ežiai.
Kai kuriuos tenka nuplauti
Šūsnį piešinių yra sukūrusi dešimties metų Smyslovų dukra Katrina, lankanti dailės mokyklą. Kol kas ne visiems jiems pakanka vietos eksponuoti.
Tokią galybę ežių reikia ir tinkamai prižiūrėti, ne tiktai valyti dulkes, kartais kai kuriuos ir išprausti.
„Tai ne kančia, o maloni veikla – pakilnoji vieną po kito, prisimeni, kaip jis atsirado, pasidžiaugi dar kartą. Dulkių ten ne taip ir daug – tame kambaryje niekas nevaikšto, gyvena tiktai ramūs ežiai“, – juokavo apskaitininke dirbanti Kristina.
Jai būtų malonu, kad kolekciją apžiūrėtų vaikų ekskursijos, tačiau kol kas tam nėra sąlygų. Tokie planai atidedami ateičiai – gal pavyks ežiams įrengti specialius namus.
Atsiuntė net iš Indonezijos
Pavasarį su klaipėdiečių ežiais susipažino pasvaliečiai – Pasvalio krašto muziejuje porą mėnesių veikė iš Klaipėdos atkeliavusių ežių paroda.
Kas tik užsuka į Smyslovų namus, pirmiausia pakviečiamas apžiūrėti kolekcijos. Net ir ją mačiusieji paprastai traukia į ežių kambarį ir ieško naujienų.
Ilgiausią kelią įveikė ežys iš Indonezijos. Kristina jį pastebėjo internete ir neatsilaikė pagundai užsisakyti.
Du ežiai Kristiną ir Sergejų lydi nuolat – jie pasipuošė ežių tatuiruotėmis.
Dovanoja ir nuotraukas
Šeimos namuose kadaise gyveno ir gyvas Afrikos ežys.
„Nemanyčiau, kad namuose reikėtų laikyti ežius. Jie gyvena neilgai, laisvėje – tik 3–4 metus, prižiūrimi kiek ilgiau, bet kiekvienas išsiskyrimas yra skausmingas.
Ežiais dienomis nelabai pasidžiaugsi, jie – nakties gyvūnai. Ir geriausia jiems laisvėje“, – mano Kristina.
Labai svarbu sekti, kad ežiams šaltuoju metų laiku būtų šilta. Jei trūksta šilumos, jie užmiega ir dažnai nepabunda.
Klaipėdietę skaudina socialiniuose tinkluose, dažniausiai sodininkų svetainėse, pasirodantys tekstai, neva jų sodus užpuolė ežiai, ir klausimai, kaip juos naikinti.
Šių taikių gyvūnų Lietuvoje vis mažėja, jie neretai žūsta po automobilių ratais kirsdami kelius, užtrokšta degant žolei.
Į Smyslovų namus gyvi ežiai neužklysta – tikriausiai juos nubaido šuo. Kadaise, kai gyveno pačiame mieste, jų pastebėdavo, bet niekada nenufotografavo.
Užtat dabar iš pažįstamų ir nepažįstamų sulaukia daugybės ir miestuose, ir gamtoje sutiktų ežių nuotraukų, kurios taip pat papildo ekspoziciją.
