– Kas jus įkvepia gyventi?
– Visą gyvenimą įkvėpimas buvo kūryba. Nebuvo svarbu nei pinigai, nei karjera, nei kiti materialiniai dalykai. Svarbu buvo laisvė, dvasingumas ir savirealizacija. Mokiausi, keliavau ir kūriau. O kūrybai įkvėpimas gali būti bet kas – smulkmena, jausmas, net negatyvūs išgyvenimai bei traumos, gamta ir rutininiai dalykai.
O dabar viskas pasikeitė ir mano didžiausias įkvėpimas gyventi yra mano dukra Mia Luna Marie (4 m.). Ji įkvepia mane būti geriausia savęs versija. Su ja iš naujo visko mokausi ir džiaugiuosi net mažiausiomis smulkmenomis stebint vabzdžius lauke, gėles pievoje ar mokydamasi dinozaurų pavadinimus vartydama knygą, šokant kartu. Ji yra motyvacija, įkvėpimas ir džiaugsmas.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Protinga replika, originaliu skoningu įvaizdžiu, profesionalumu savo srityje. Bet tai gali būti ir mažas geranoriškas gestas, kai kažkas užleidžia vietą troleibuse močiutei ar padeda mamai laiptais nusinešti vežimėlį su vaiku.
– Koks patinka patiekalas?
– Mano mėgstamiausios yra dvi virtuvės – italų Europoje ir japonų Azijoje. Pica, kurią valgydavau mažame kaimelyje netoli Romos, ar italės draugės mamos pagaminta lazanija – nepakartojamo skonio. Ir tikri japoniški sušiai, kokiais vaišino japoniško no teatro mokytojas restorane, kur patiekiant patiekalą žuvų filė dar judėdavo. Tai paliko neišdildomą įspūdį.
Labai mėgstu fermentuotas sojų pupeles, kurių dažniausiai užsieniečiai nevalgo dėl specifinio kvapo. Kai negyvenau Lietuvoje ir atvažiuodavau čia trumpam, nuolat valgydavau bulvinius blynus.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Subtilus pražydusių sakurų kvapas, skelbiantis pavasario pradžią. Arba stipresnis žydinčio jazmino aromatas. Jis svaigina. Pirma jį užuodi, o tik vėliau pamatai žydintį krūmą. Nuostabus ir žydinčių alyvų, pušyno, šviežios duonos, iš ryto į orkaitę pašautų kruasanų kvapas.
Dar man patinka mano vyro prakaito kvapas. Nieko stebėtino, juk mes, žmonės, kaip ir kiti gyvūnai, renkamės partnerį pagal kvapą.
– Geriausia gauta dovana?
– Mano dukrytė yra didžiausia mano gyvenimo dovana.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– ... jis yra ramybės oazė gamtoje, kur nėra žmonių, jokių technologijų keliamų garsų. Dar man būtina sąlyga jaustis kaip rojuje – apie 30 laipsnių šilumos.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Jei neturėčiau galimybės ištarti žodžio „myliu“ savo vyrui Philui ir dukrytei.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Nieko nedarydama tikrąja to žodžio prasme. Galiu ilgai būti viena ir nieko neveikti. Atsipalaiduoti padeda meditacija ar šokis. Kas tikrai išvėdina galvą, tai net ir trumpa išvyka prie jūros.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Meditacija nuramina, ypač tada, kai įvyksta tai, ko negali pakeisti. Taip pat nelygu, koks tų neigiamų emocijų šaltinis. Šokis, fizinė veikla suteikia teigiamos energijos. O eliksyras nuo visokių negandų – dukrytės apsikabinimas, bučkis ar ištarti žodžiai: „Mama, aš tave myliu.“
– Blogiausias įprotis?
– Norėčiau atsisakyti cukraus. Alkoholio ir nikotino jau visiškai atsisakiau. Dar norėčiau mažiau laiko leisti socialiniuose tinkluose.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Šiuo metu aktualiausia – kalbos. Rudenį planuoju rimčiau imtis prancūzų kalbos, kad stipriai neatsilikčiau nuo dukrytės, kuri šia kalba kalba su tėčiu. Taip pat noriu normaliai japoniškai išmokti.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Nelabai man rūpi garsenybės. Norėčiau pasikalbėti su vokiečių skulptoriumi Josephu Beyusu, prancūzų filosofu Gilles’iu Deleuze’u, bet jų jau nebėra tarp gyvųjų, tad galima susitikti tik per jų darbus.
– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Esu tapusi viskuo, kuo norėjau. Norėjau ir tapau menininke, nors prieš tai dirbau žurnaliste, net ir šokėja tapau, nors pradėjau šokti tada, kai kiti šokėjai tokio amžiaus jau išeina į pensiją. Taip pat tapau mama. Dar norėjau tapti pedagoge. Kad galėčiau patenkinti savo nuolat nepatenkinamą teisingumo jausmą, gal turėjau tapti teisininke ar policijos pareigūne.
– Drąsiausias sprendimas?
– Tapti menininke, pasirinkti laisvę, o ne pinigus, o tada dar drąsesnis – tapti mama.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Japonijoje susitikau moterį, kuri mane užkalbino sėdinčią šventyklos kiemelyje po žydinčia sakura. Moteris padavė telefoną, supratau, kad turiu pakalbėti. Pasigirdo angliškai kalbančio japono balsas, jis klausė, ar norėčiau aplankyti dar kelias šventyklas netoliese.
Sutikau. Jis paprašė palaukti 10 minučių. Pasirodė malonus vyresnio amžiaus vyras, su juo dviračiais apsilankėme dar keliose šventyklose, o vėliau jis pakvietė į savo namus vakarienės. Ten susipažinau su jo šeima.
Po vakarienės buvau perrengta kimono ir mano garbei buvo atliekama arbatos ceremonija. Nors sakoma, kad japonai retai įsileidžia svetimus žmones į savo namus, ši šeima mane „įsivaikino“ mano pirmąją dieną Tokijuje.
Buvau palydėta į savo viešbutį, o kitą rytą jie mane pasitiko ir kartu vykome į arbatos ceremonijos pamoką šventykloje. Buvau pas juos palikusi savo daiktus, kai savaitei išvykau į Kiotą, o kai grįžau į Tokiją ir jau turėjau išvykti, skyriausi su tais žmonėmis kaip su savo šeima. Kai atvykstu į Tokiją ilgesniam laikui, nuolat palaikau su jais ryšį.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Nesu įpratusi visada turėti pilną šaldytuvą, dažniau nubėgu iki artimiausios parduotuvės ir nusiperku, ko tuo metu norėtųsi ar ko trūksta. Na, kokio nors augalinio pieno visada yra.
– Mėgstamiausias posakis?
– Nieko nėra amžino, išskyrus kaitą.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Mėgstu mokslinės fantastikos žanrą, todėl iš ten ir knygos, palikusios didžiausią įspūdį, – George’o Orwello „1984“, Aldouso Haxley „Puikus naujas pasaulis“, Stanislavo Lemo „Soliaris“.
Ukrainiečių ir lietuvių kilmės rašytojo Jaroslavo Melniko romanas „Maša, arba Postfašizmas“ man šiuo metu yra tiek įstrigusi, kad pagal ją kartu su tarptautine lietuvių, ukrainiečių ir prancūzų trupe „Okarukas“ statome naują šokio ir muzikos spektaklį „Meat Factory“.
Spektaklis bus būdas kalbėti apie tai, kas vyksta visų mūsų mintyse, tačiau ne tiesiogiai apie karą, o apie fašizmo ištakas, kaip tai tampa įmanoma Europoje XXI amžiuje. Tema labai siejasi su tuo, kas vysta dabar Rusijoje ir kai kuriose Europos šalyse, kur atgyja ir įsigali fašizmo idėjos, todėl statydami spektaklį bandysime ieškoti atsakymų į klausimus, kas yra žmogus, kuo jis skiriasi ir kuo panašus į gyvulį, kaip ir kada pradingsta žmogiškumas.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Nesu didelė kosmetikos mėgėja. Daugiau nusimanau apie grimą, kurį naudoju eidama į sceną.
– Meilė – tai...
– ... stipriausia emocija, kuri nugali visas kitas, ir geriausia, ką mes, žmonės, galime patirti šitame gyvenime. Besąlygiška meilė yra neįkainojama dovana, nieko stipresnio nesu patyrusi.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Tai kitų žmonių reikalas. Esu, kas esu. Kuriu tai, kas man atrodo prasminga. Nesivaikau jokių madų, neturiu ambicijų kam nors įtikti. Nerenku nei sekėjų, nei patiktukų. Tad kaip mane kas vertina, jau ne mano reikalas. Tikiuosi, jog mano studentai prisimins, kad prisidėjau prie jų kūrybiškumo lavinimo, kad suteikiau jiems ko nors įdomaus ir naudingo.
