Ilgų nuotolių bėgikas K.Orentas 1964 metais Tokijo olimpinėse žaidynėse liko it musę kandęs. Sportininko biografijoje liko įrašas, kad pajėgus lietuvis olimpiados atrankos bėgime užėmė penktąją vietą. Kaip buvo iš tikrųjų?
K.Orentas prieš išvykdamas į olimpiadą su Sovietų Sąjungos rinktine mėnesį rengėsi sportininkų stovykloje Chabarovske, po to nuvyko į Japoniją. Atletai įsikūrė kalnuotoje vietovėje.
„Čia pirmąkart išvydau budistų bažnyčias, daugybę skulptūrų. Viską, ką pamačiau, fotografavau. Įsikūrėme japoniškame viešbutyje, valgėme su lazdelėmis. Įdomiai pagyvenome“, – juokdamasis prisiminė Kęstutis.
Lietuviui įsiminė ir paslaugūs japonai, kurie nebuvo matę sportininkų, vilkinčių marškinėlius su Sovietų Sąjungos užrašais. Vietos žmonės prašydavo nusifotografuoti su atletais, pasirodžiusiais iš už geležinės uždangos.
„Turbūt nė vienas rusas toje vietovėje iki tol nebuvo buvęs, todėl mus kvietė į mokyklas, kaimus“, – pasakojo vienintelį kartą Tekančios Saulės šalyje viešėjęs Kęstutis, kai jam buvo 25 metai.
Tačiau ne egzotika perspektyviam bėgikui pakišo koją Tokijo olimpinėse žaidynėse.
„Dieve mano, mūsų treneriai nemokėjo anglų kalbos, todėl vos susigaudėme, kada tos varžybos. Vos nepavėlavau į startą! Japonai rusiškai nekalba, kol vertėją susirasi, ir varžybos pasibaigs. Per žioplumą nepatekau į finalą, nes treneriai apie tai neturėjo jokios informacijos. Jie kavinėje vyną maukė ir vaikščiojo apsvaigę“, – prisiminė olimpietis.
Jeigu viskas būtų vykę sklandžiai, neabejotinai lietuvis turėjo varžytis finale. Jis buvo įsitikinęs, kad galėjo laimėti bronzos medalį.
„Į finalą iš kiekvieno bėgimo pateko po tris bėgikus pagal aukštus rezultatus ir pagal geriausią laiką. Aš vietą finale užsitikrinau dėl geriausio bėgimo laiko, o treneriai man pranešė: „nepapal“ (išvertus iš rusų k. – nepatekai).
Bet su lenkų bėgiku kitą dieną nuėjome į finalo varžybas, ir matau, kad įrašyta mano pavardė, turiu bėgti. Bet aš juk nepasiruošęs, neturiu net startukų. Nebėgsiu iš tribūnos. Nei treneriai, nei aš apie tai nežinojome.
Todėl ir Lietuvoje niekas apie tai nežinojo, nors tikėjausi užimti trečiąją vietą, nes mano penkių kilometrų distancijos bėgimo rezultatas buvo vienas geriausių pasaulyje. Tas rezultatas nebuvo pagerintas net Tokijo olimpiadoje“, – apmaudo neslėpė bėgikas. Tuomet jis 5000 metrų įveikė per 13 minučių ir 54 sekundes.
Nors Tokijo žaidynės vyko prieš 59 metus, K.Orentui viešnagė Japonijoje paliko neišdildomą įspūdį. Daugiau sportininkas neturėjo galimybių aplankyti šios šalies.
Nieko nuostabaus, kad buvęs bėgikas, treneris, kūno kultūros mokytojas dažnai žiūri televizijos laidas apie Japoniją, nes sugrįžti ten ir dar kartą savo akimis pamatyti tolimą egzotišką kraštą, kuriame sudužo olimpinė svajonė, vilčių labai mažai.
Sovietų Sąjungos rinktinės nariui po Tokijo žaidynių teko dalyvauti tarptautiniuose mačuose Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje. Įdomus sportinės karjeros faktas – K.Orentas net 37 kartus gerino Lietuvos rekordus.
1968 metais žinomas bėgikas baigė sportinę karjerą ir pasirinko trenerio kelią.
„Trenerio darbas man labai patiko. Aš treniravau bėgikus 800 m bėgimo distancijoje. Išugdžiau nemažai šalies čempionų, rekordininkų, sporto meistrų, priklausiusių Sovietų Sąjungos rinktinei“, – pasakojo K.Orentas, 1968–1992 metais dirbęs Vilniaus universitete kūno kultūros dėstytoju.
Tarp K.Orento auklėtinių buvo sporto meistrai ir Lietuvos rekordininkai Meilutė Latakaitė, Josifas Mazurkevičius. 1968–1990-aisiais lietuvis teisėjavo Sovietų Sąjungos ir Lietuvos lengvosios atletikos varžybose.
K.Orentas 1992–2004 metais dirbo kūno kultūros mokytoju keliose Vilniaus mokyklose. Iš universiteto Kęstutis išėjo todėl, kad mokyklos buvo arčiau namų.
Be to, pedagogas gavo didelį darbo krūvį ir dvigubai didesnį atlyginimą nei universitete.
„Kai išeidavau į mokyklą aštuntą valandą ryto, namo grįždavau dešimtą vakaro, nes dirbau dviem pamainomis, vakarais vedžiau sporto būrelius“, – smagiai nusiteikęs darbą mokykloje prisiminė Kęstutis.
Nors buvęs garsus bėgikas daugelį metų sukosi intensyviu ritmu, dabar jo kasdienybė anaiptol neprimena ankstesnių laikų.
„Nesportuoju, turiu sveikatos problemų“, – užsiminė olimpietis.
Pastarąjį dešimtmetį Kęstučiui teko dažniau lankytis pas gydytojus nei sportuoti.
„Man operuotos kojų venos. Vienoje kojos venų teko šalinti trombą. Todėl rytais kartais padarau mankštą, laiptais palaipioju. Pavasarį išvykstu į kaimą, ten daugiau pajudu, dirbu“, – pasakojo K.Orentas.
Nors daugelis buvusio bėgiko teiraujasi, ar jis sportuoja, senjoras pajuokauja, kad pakeitė sporto šaką, – dabar jis dažniau irkluoja valtį viename Molėtų rajono ežerų, kur šalia turi sodybą.
Anksčiau Kęstutį kamuodavo radikulitas, bet mėnesį pairklavęs jis pasijusdavo sveikas.
Anksčiau Kęstutis su žmona Liudyte sodyboje pasilikdavo kone visus metus, bet silpstant sveikatai juodu pastarąsias žiemas praleidžia bute Vilniuje.
„Neturiu sveikatos sniegą valyti, krosnį kūrenti. Kaimo sąlygomis žiemą sunku gyventi“, – užsiminė pašnekovas, sodyboje vasarą žvejojantis ir drožiantis medžio skulptūras.
Šiltuoju sezonu buvęs bėgikas gamtoje tarsi įgauna antrą kvėpavimą – vyras daug juda, kvėpuoja grynu oru. Grįžus į sostinę Kęstučio gyvenimas tarsi sustoja: jaučiasi lyg papūga, uždaryta narvelyje.
Lapkritį grįždamas į namus Vilniuje Kęstutis parsiveža ir gamtoje rastų nulaužtų įdomesnės formos šakų, medžio gumbų, iš kurių drožia skulptūras. Šį pomėgį jis atrado baigęs sportinę karjerą, mat turėjo draugų dailininkų.
K.Orentas surengė nemažai parodų. Kūryba bėgiką veikia raminamai, todėl jo nekankina nemiga. Kęstutis dažnai susapnuoja kokią nors skulptūrą ir kitą dieną sėda jos drožti.
„Esu sukūręs apie tūkstantį skulptūrų. Iš pradžių drožiau kunigaikščius, visus išdovanojau. Vieną padovanojau kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui. Paskui pradėjau daryti modernias skulptūras, vaizduojančias žmonių figūras, Švenčiausiąją Mergelę Mariją, rūpintojėlį“, – apie kūrybos mastą užsiminė praeityje žinomas bėgikas.
