Po mokyklos baigimo atrodė, kad Kristinos gyvenimas klostosi sklandžiai: ji įstojo į anglų filologijos studijas Kaune, antrame kurse įsidarbino moteriškų drabužių parduotuvėje, siekė karjeros ir iš darbo išėjo, jau būdama tos parduotuvės direktore.
Gerai klostėsi ir merginos asmeninis gyvenimas: ji įsimylėjo, susižadėjo ir būdama 23 m. sukūrė šeimą. Tuomet jau laukėsi kūdikio, tačiau po 3 mėnesių nėštumas nutrūko. Dabar ji svarsto, kad taip galėjo nutikti dėl to, jog pačioje pradžioje, kai dar nežinojo, kad laukiasi, jai buvo atlikta apendicito operacija.
Po netekties jauna moteris tarsi gerai nesuprato, kas nutiko, o didžiausią skausmą pajuto tuomet, kai pritilo ją užjaučiantys balsai.
Išgyvendama dėl praradimo Kristina stengėsi vėl pastoti, bet nieko neišėjo. Galiausiai atlikti medicininiai tyrimai parodė, kad ji rimtai serga skydliauklės liga. „Mane tuojau paguldė į ligoninę, nusistebėję, kaip aš apskritai su tokiais rodikliais dar vaikštau. Buvo skirtas ilgas hormoninis gydymas, kurio metu nebuvo galima pastoti – ir kalba ėjo ne apie mėnesius, o apie metus, o aš pajutau, kad manęs niekas nebedžiugina“, – pasakojo Kristina.
Apmaudu jai buvo ir todėl, kad iš griežtai ją auklėjusių tėvų buvo girdėjusi ir įtikėjusi, kad jeigu esi geras žmogus ir elgiesi gerai, blogi dalykai tau neatsitinka – ir štai pasirodė, kad realybė būna kitokia.
Po tokių išgyvenimų jauną moterį apėmė depresija, ypač pasireiškė apatija, dėl kurios visiškai nieko nesinorėjo daryti ir gyvenimas atrodė nemielas. Tiesa, ji dar prisiversdavo eiti į darbą ir atlikti būtinus dalykus. Tėvų buvo išmokyta, kad reikia vykdyti pareigas, o jausmų nėra ko visiems demonstruoti, tad ir stengėsi kitiems neparodyti, kaip prastai jaučiausi savo viduje.
Nenuostabu, kad tokiu sudėtingu gyvenimo etapu pašlijo ir jos santykiai su vyru – šis sakė, kad gana liūdėti, metas grįžti prie ankstesnio gyvenimo, tačiau moteriai norėjosi sau kažkaip padėti.
Vieną dieną ji, vis dar nieko nenorėdama iš gyvenimo, kelioms dienoms išvyko pas draugus į Norvegiją. Ten, užlipusi ant gražaus kalno ir pažvelgusi žemyn, staiga pajuto baimę nukristi – o iki tol juk keletą metų buvo viskam visiškai abejinga.
„Tas jausmas tarsi apvertė kažką mano gyvenime aukštyn kojomis, gamtos didybė privertė susitraukti mano problemas. Depresija tarsi įstato tave į dėžutę ir atrodo, kad pasaulyje yra tik tai, ką tu jauti, ir nieko daugiau“, – pastebėjo pašnekovė.
Netrukus po to Kristina išsiskyrė su vyru, metė darbą ir išvyko gyventi į Norvegiją.
Paklausta, ar iki tol gydėsi nuo depresijos, atsakė, kad ne – buvo nuėjusi pas gydytoją, tas po neilgo pokalbio jai išrašė vaistų, bet jai pasirodė, kad vizito laikas buvo tikrai nepakankamas, jai norėjosi didesnio įsigilinimo į jos problemas ir įrankių, kuriais galėtų sau padėti. Ir štai jai pasirodė, kad tokiu įrankiu gali būti Norvegija.
Atradimas už 20 Eur
Norvegijoje Kristina gyvena jau dešimtį metų. Atvykdama turėjo čia draugų ir pažįstamų, neblogų, bet ir nelabai artimų – jie ją pasitiko oro uoste, padėjo rasti gyvenamąją vietą, o toliau kapanotis reikėjo pačiai. Jokio plano, ką veiks atvykusi, Kristina neturėjo.
Iš pradžių ji apsistojo nuošaliame miestelyje, išsinuomojo kambariuką palėpėje pas vieną filipinietę, kukliai gyveno iš santaupų ir pusmetį tiesiog vaikščiodavo po gamtą ir mąstydavo apie gyvenimą.
Galiausiai pajuto grįžtantį norą kažką veikti, tik dar nežinojo, ką.
Vieną dieną užsuko į dėvėtų drabužių parduotuvę nusipirkti kažko naujo ir nebrangaus. Ir netikėtai pačiai sau iš ten išėjo, nešina sena siuvimo mašina, kainavusia 20 Eur, ir 2 Eur kainavusia užuolaida.
„Namie atsisėdau ir iš tos užuolaidos pasisiuvau įdomų sijoną – ir pajutau, kad man tai labai, labai patinka“, – atsiminė Kristina.
Beje, toji siuvimo mašina buvo ne elektrinė, o rankinė, taigi siūnant reikėjo ją sukti ranka. Dabar mūsų herojė turi tokią siuvimo mašiną išsitatuiravusi ant rankos.
Rankdarbiais Kristina domėjosi ir seniau, paauglystėje lankė meno mokyklą, vėliau, kaip minėta, dirbo drabužių parduotuvėje – bet pati beveik nesiūdavo, o Norvegijoje suprato, kad tuo nori užsiimti ir toliau.
20 km per mažu dviračiu
Kurį laiką Kristina siuvosi drabužius sau ir daug eksperimentavo. Paprasta apranga jos nedomino – juk jau pirmasis sijonas buvo iš užuolaidos, ir vėliau vis norėdavosi sukurti kažką ryškesnio, įdomesnio.
Tiesa, retkarčiais Kristina padirbėdavo ir paprastą darbą nedideliu krūviu – vienoje valymo įmonėje vykdavo apžiūrėti objektų ir nustatydavo, kiek maždaug laiko prireiks, kad jie būtų sutvarkyti.
„Tada jau mokiausi norvegų kalbos. Atsimenu, buvau viename objekte, žmonės man daug visko pasakojo, aš maždaug supratau, ką jie sako, o pati pasakiau vos kelis žodžius – ir po pokalbio sulaukiau pagyrimo, kad puikiai kalbu norvegiškai. Tąsyk supratau, kad kartais verta tiesiog protingai patylėti. Apskritai norvegai yra geranoriški, negaili komplimentų, jeigu mato, kad stengiesi“, – pasakojo pašnekovė.
Vėliau Kristina persikraustė iš atokios vietovės į didesnį Bergeno miestą (prieš tai gyveno už 60 km nuo jo). Būsto nuoma čia buvo gerokai brangesnė, brangiau teko mokėti ir už norvegų kalbos kursus, o santaupos seko, tad pajuto, kad su pinigais darosi striuka.
Kad nereiktų mokėti už transporto bilietus, į kalbos kursus ji važinėdavo dviračiu. Šis buvo paaugliškas (toks kainavo pigiau) ir jai kiek per mažas, o į užsiėmimus tekdavo numinti 20 km.
Taupyti tekdavo ir maistui. „Internete perskaičiau, kad naudinga vieną savaitės dieną daryti iškrovos dieną, ir nusprendžiau sekmadieniais, kai mažiau veiklos, visiškai nevalgyti. Silpna nebūdavo, atvirkščiai – pirmadienį pavalgiusi pasijusdavau labai energinga“, – pasakojo emigrantė.
Užsakymų sulaukdavo ir gatvėje
Po poros metų siuvimo tik sau Kristina sulaukė pirmojo užsakymo – viena pažįstama paprašė pasiūti jos dukrai suknelę pramoginiams šokiams. Tokį drabužį pasiūti buvo nelengva, bet pavyko.
„Po to pradėjo po truputį atsirasti užsakymų, pasiuvau po suknelę visoms merginoms iš norvegų kalbos kursų, taip pat ir mokytojai. Palengva pavyko įsivažiuoti. Padėjo ir tai, kad pati vis rengdavausi savo siūtais drabužiais – važiuodavau paauglišku dviračiu, bet pasipuošusi. Kai kažkas gatvėje pagirdavo, kad gražiai atrodau, atsakydavau, kad pasisiuvau pati – ir neretai sulaukdavau užsakymo kažką pasiūti ir tam žmogui“, – pasakojo Kristina.
Tiesa, kol iš siuvimo dar neuždirbdavo daug, buvo ir nepilnu etatu įsidarbinusi viename viešbutyje. „Išėjau prieš keletą metų, kai sulaukiau pasiūlymo paaukštinimui darbe. Supratau, kad jį priėmus viešbutis, o ne siuvimas, taps mano pagrindiniu darbu, o to tikrai nenorėjau“, – prisiminė pašnekovė.
Jos kaip drabužių kūrėjos karjera pakrypo kiek kita linkme maždaug prieš ketverius metus, kai viena pažįstama paprašė išnuomoti puošnią suknelę fotosesijai. Po to atsirado dar viena moteris, norinti išsinuomoti suknelę, paskui to panoro vienas fotografas.
„Tada aš supratau, kad yra tokia niša – puošnių suknelių įdomioms fotosesijoms ar renginiams nuoma. Jų pirkti tokioms progoms nesinori, juk viena prabangi suknelė gali užimti pusę spintos ir ilgai kaboti ten nenaudojama. O man tokias sukneles siūti labai patinka, čia ypač daug kūrybinės laisvės“, – sakė savamokslė dizainerė.
Suknelė iš 90 m tiulio ir kitos įdomybės
Dabar Kristina gyvena dideliame nuomojamame name, kuriame atskirta gyvenamoji ir darbo zona, yra didelė studija (tiesa, siuvimo reikmenų vis nejučia atsiranda ir svetainėje), o kelis kambarius užima vien jos kurtos nuomai skirtos suknios.
Vietos joms reikia daug, juk, pavyzdžiui, vienai violetinei suknelei pasiūti sunaudota net 90 m tiulio. Tiesa, ji nėra labai sunki, o štai viena rožinė suknelė sveria 9 kg (kai sušlampa skalbiant – ir gerokai daugiau).
Ir kiti Kristinos darbai originalūs, pavyzdžiui, yra dvi puošnios suknios, pasiūtos iš sūrių gamybai skirtos medžiagos (tai yra itin plona ir subtili medvilnė). O iš pernai pasiūtų keturių vestuvinių suknelių likučių menininkė pasiuvo dar ir penktą nestandartinę suknią nuomai.
Kai kurios Kristinos sukurtos suknelės tokios puošnios, kad jos būtų netinkamos tiesiog dėvėti renginiuose – jos tinkamos vien fotosesijoms, ir ne patalpose, o gamtoje, kur atsiskleidžia visas jų grožis.
Prie maksimumo prideda dar vieną
Dabar Kristina dirba trimis kryptimis – nuomoja savo siūtas sukneles fotosesijoms, siuva žmonėms pagal užsakymus (paprastų užsakymų nesiima, tik įdomesnių, pavyzdžiui, priartėjus sezonui kuria ne vieną vestuvinę suknią) ir nuomoja savo kūrybos drabužius renginiams. Tarkim, vienas norvegiškas moterų žurnalas vis rengia skaitytojoms didelę šventę, kurioje viena iš daugelio joms skirtų pramogų – nusifotografuoti su Kristinos siūtais drabužiais.
Beje, pasipuošti ir gražiai atrodyti nuotraukose nori ne tik jaunos socialiniuose tinkluose dėmesio trokštančios merginos – būna ir taip, kad moteris su draugėmis sumano nestandartiškai paminėti savo 50-metį, o sykį vieno renginio metu Kristinos kurta suknele pasipuošė 83 m. dama.
Menininkę džiugina ne tik kūrybinis darbas ir pats siuvimo procesas, bet ir tai, kad tenka dalyvauti įvairiuose projektuose ir sutikti daug įdomių žmonių.
„Dabar darbų turiu daug, yra buvę ir taip, kad prieš Stavangerio madų šou teko per savaitę miegoti tik 8 valandas, kitą sykį, kad spėčiau, siuvau 30 val. beveik be pertraukos, nors ir žinau, kad tai negerai, tikrai atsiliepia sveikatai. Taigi dabar priimu tiek užsakymų, kiek maksimaliai galiu atlikti – na, ir tada pridedu dar vieną“, – nusišypsojo Kristina.
Paklausta, ar nesiruošia samdytis pagalbininkių, kurios atliktų paprastus siuvimo darbus, ji atsakė, kad bent kol kas nesiruošia to daryti – jai norisi, kad viskas būtų atlikta nepriekaištingai, tad turbūt nemokėtų perleisti atsakomybės kitiems. Juolab, kad visi jos sukurti darbai skirtingi.
Kristina nenori būti vadinama sėkminga verslininke ir girtis dideliu uždarbiu. „Labiau norėčiau pasigirti tuo, kad aš stengiuosi, nepasiduotu ir einu į priekį, na, o to, ką uždirbu, užtenka pragyvenimui“, – kukliai sakė savo darbą mylinti kūrėja.
Naujas draugas ir atlėgęs skausmas
Maždaug prieš metus darbas Kristinai dovanojo ir draugą – kiek jaunesnį, 32 m. amžiaus, norvegą fotografą Åsmundą Aarsandą.
„Jis man pasakojo, kad pirmą kartą apie mane sužinojo, kai fotografavo mano darbus, ir po to pasekė mane instagrame – o aš jo nepasekiau, apskritai socialiniais tinklais nelabai domiuosi, ir tada jis įsižeidęs mane „atsekė“ atgal. Gyvai susipažinome netrukus po to viename renginyje šalies šiaurėje, kur jis fotografavo, aš puošiau moteris. Po to palaikėme ryšį, o pora tapome po kelių mėnesių. Aš vis dar tikiu meile“, – pasakojo pašnekovė.
Šiuo metu jos draugas dirba šalies šiaurėje, Lofoteno salyne, ir jie vis važinėja vienas pas kitą. Dabar vyras ieškosi darbo Bergene – tuomet jiedu gyventų kartu.
O ar moters skausmas po vaikelio netekties pagaliau praėjęs? „Tikriausiai. Nežinau, ar kada bepatirsiu buvimą mama, bet dėl to labai neišgyvenu ir ties tuo neužsiciklinu. Man labai padėjo ir apsilankymas pas kūno psichoterapeutę Viktoriją Vilniuje gal prieš 5 m. Ji man vedė tokį užsiėmimą, tarsi bioenergetinį seansą, po kurio mano mintyse vaizdas pasikeitė į šviesų – suvokiau, kad vaikelis iškeliavo kitur ir jam viskas gerai. Iki tol jo netektis man atrodė tarsi tamsi dėmė“, – prisipažino Kristina.
„Tokia yra nauja realybė“
Ar po tokių sudėtingų išgyvenimų moteris dabar nejaučia jokių depresijos apraiškų? „Ne, bet aš pati dėl to stengiuosi, pavyzdžiui, visai nežiūriu ir neskaitau žinių, nes ten daug negatyvo, tik seku vieną pozityvių naujienų kanalą instagrame. Tad gal aš gyvenu burbule, bet manau, kad taip yra geriau nei jaustis beviltiškai, kad vyksta kažkas blogo, o aš niekuo negaliu padėti. Man geriau ramiai dirbti ir savo darbais džiuginti žmones, tegu ir ne pirmo reikšmingumo klausimais“, – sakė Kristina.
Pridūrė, kad ir dabar jos gyvenime pasitaiko nesėkmių, tarkim, praėjusį rudenį avarijoje sudaužė mašiną, iš kurios beveik nieko neliko. Tąsyk pati nenukentėjo, bet netrukus po to susilaužė koją. Be to, teko užmigdyti katę, prie kurios buvo labai prisirišusi, juk jos ne vienerius metus gyveno dviese. Bet ir po to ji į depresiją nepuolė.
„Dabar, kai atsitinka kažkas negero, tiesiog pasakau sau: „Tokia yra nauja realybė“ – ir gyvenu su tuo toliau“, – sakė Kristina.
