Šalia Puntuko akmens atsiradęs meno kūrinys stiebiasi aukščiau pušų viršūnių – vaizduoja žaltį, apsivijusį medinį stulpą. Tai – aukščiausia pasaulyje medinė skulptūra.
Pasirinkę lietuvių liaudies pasakos apie klastingą žaltį motyvus rekordinės skulptūros kūrėjai siekė, kad ji ne tik būtų aukščiausia, bet ir paskatintų domėtis šios pasakos herojų likimais.
Pasaka ypač įdomi tuo, kad joje galima surasti ne tik žmogaus virtimo ropliu, bet ir negrįžtamo žmogaus pavertimo medžiu simbolius. Taip pat tai yra viena tų retų lietuvių liaudies pasakų, kurios pabaiga nelaiminga.
Slenkantis žaltys grėsmingiausias atrodo tiems, kurie prieina kuo arčiau prie skulptūros. Juk žaltys nuo seno priskiriamas prie antgamtinių būtybių. Buvo manoma, kad tai protinga nemari būtybė. Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę įvarantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos.
Uliūnuose netoli Panevėžio įsikūręs drožėjas V.Kunigelis nevadina savęs menininku, nors jo delnai nusėti nuospaudomis ir prisigėrę medžio dulkių. Valerijus draugauja su medžiu nuo jaunystės. Jo giminėje buvo ne vienas vyras, kuris vertėsi miško darbais ar valgė miškininko duoną.
Medžio drožinėjimu Valerijus susidomėjo sulaukęs dvidešimties, tačiau pasikeitus gyvenimo aplinkybėms drožinėjimą menininkui teko apleisti. Nors miško ir medžio Valerijus nebuvo pamiršęs, prireikė beveik dviejų dešimtmečių, kad į rankas vėl paimtų pjūklą.
Domėjimąsi drožyba jam įskiepijo senelis, kuris Rokiškio rajone ėjo eigulio pareigas.
„Beveik visas vaikystės vasaras praleidau kaime pas močiutę ir senelį. Senelis miške dirbo eiguliu, tad būdavau kartu su juo, padėdavau jam. Kadangi miškas visada buvo šalia, ir mano dirbinių tematika susijusi su juo“, – pasakojo vyras.
Valerijus mėgsta kurti skulptūras be išankstinio eskizo, tačiau formuodamas grandininiu pjūklu milžinišką žaltį, kuris tarsi nusileidžia iš viršutinio daugiabučio aukšto, V.Kunigelis turėjo viską tiksliai apskaičiuoti.
„Jei prie skulptūros pamato būčiau padaręs bent vieno centimetro paklaidą, montuojant atskiras dalis ji galėtų sugriūti“, – tikino Valerijus.
Mintis apie rekordinę skulptūrą pirmiausia kilo idėjos autoriui Deividui Taruliui. Projektų valdymu ir idėjų generavimu užsiimantis vyras svarstė, ką dar nematyto galėtų pasiūlyti Anykščių lankytojams.
Baigęs profesionalaus dziudo kovotojo karjerą ir įgijęs bakalauro laipsnį biomechanikos inžinerijos srityje Deividas spėjo pabūti ir superherojaus Žmogaus voro, ir ugniagesio kailyje. Jis ėmėsi ir rizikingo sumanymo – aukščiausios pasaulyje medinės skulptūros, pagerinusios Guinnesso rekordą, statybos.
Buvusiam dziudo kovų meistrui iš pradžių Guinnesso rekordas atrodė kaip nepasiekiamas tikslas. Atidžiau patyrinėjęs, kokie yra reikalavimai, D.Tarulis suprato, kad verta rizikuoti.
Iki tol aukščiausios medinės skulptūros rekordas priklausė 2008 metais Šveicarijoje pastatytam meno kūriniui, kuris siekė 22 metrus ir 92 centimetrus.
„Mūsų pastatyta skulptūra yra 25 metrų ir 11 centimetrų, tad buvusį rekordą mes pagerinome daugiau negu dviem metrais“, – džiaugėsi D.Tarulis.
Prie įspūdingo dydžio ąžuolinės skulptūros buvo sugaišta beveik metus.
Siekdami pasaulinio rekordo panevėžiečiai turėjo laikytis griežtų reikalavimų – skulptūra turėjo būti tik iš medžio, jos dalių nebuvo galima tvirtinti metalinėmis konstrukcijomis ar varžtais.
Už šį darbą buvo atsakingas dar vienas komandos narys – Deivido tėvas technikos inžinierius Virginijus Tarulis. Jis pasiūlė aštuonias tonas sveriančios skulptūros dalis jungti kaiščiais, todėl jos buvo sunertos viena ant kitos ir sutvirtintos specialiais klijais.
„Skulptūros statymo procesas užtruko tris dienas, tai buvo sudėtingiausias etapas, buvo daug streso, nemigos naktų ir nežinomybės, nes negali dirbtuvėje iš anksto surinkti visos skulptūros, juk ji milžiniška“, – pasakojo Deividas.
Pavyzdžiui, viena skulptūros dalis svėrė net keturias tonas, montuojant visą statinį reikėjo naudoti sudėtingą techniką, kuri galėtų pakelti sunkius skulptūros fragmentus, ir sumontuoti juos vieną ant kito, o tokių fragmentų buvo net aštuoni.
Šį darbą reikėjo atlikti labai kruopščiai, nes Guinnesso rekordo sąlygose numatyta, kad negali matytis skulptūros jungimo detalių, ji turi atrodyti vientisa.
Montavimo darbus reikėjo dokumentuoti, o išmatuoti naujos skulptūros aukštį buvo patikėta profesionalams – nepriklausomiems matininkams.
„Buvo daug neaiškumų, bet man šis darbas buvo smagus. Skulptūrą kūriau kartu su savo tėčiu, turėsiu ką anūkams papasakoti. Tikiuosi, kad Guinnesso rekordo idėja paskatins ir kitus drąsiau svajoti, nebijoti imtis beprotiškiausių idėjų. Manau, kad tai taps dar vienu pasiekimu, kuriuo Lietuva galės didžiuotis“, – tikino D.Tarulis.
Netoli Puntuko esančiame medinių skulptūrų parke „Praeities takas“ yra ir daugiau V.Kunigelio sukurtų darbų. Nuo tradicinių lietuviškų skulptūrų jo darbai skiriasi tuo, kad panevėžietis nenaudoja kalto, neskaptuoja medienos. Tai, ką Valerijus daro, yra vadinama grandininio pjūklo drožyba.
Kūrėjo braižas išsiskiria ir dėl to, kad jis neturėjo iš ko mokytis, todėl daug eksperimentavo. V.Kunigelis netgi didžiuojasi, kad yra savamokslis, nes pasižiūrėti jo darbų į Anykščius atvyksta vis daugiau žmonių.
Iš medžio stebuklus kuriančiam panevėžiečiui ypač smagu, kai vaikai užsiropščia ant egzotinius gyvūnus vaizduojančių medinių skulptūrų.
Anykščiuose, šalia Puntuko akmens, įsikūręs skulptūrų parkas jau turi daugiau nei 20 menininko sukurtų skulptūrų, tarp jų – lankytojus žavinčios filmo veikėjo Grūto (angl. „Groot“) sūpynės.
Prieš keletą metų duris atvėrusiame skulptūrų parke yra ir kitų keistų būtybių, kurios atspindi beribę drožėjo V.Kunigelio fantaziją. Čia galima pamatyti, kaip atrodo mamutas, iki pusės virtęs skeletu, kadaise gyvenę neandertaliečiai, išnykęs kardadantis tigras, galima net suskaičiuoti, kiek dantų turi krokodilas.
O jei kas nori pamatyti, kaip atrodo elegantiškos surikatos, taip pat yra laukiami skulptūrų parke. Surikatos yra puikūs rausikai, kurie ilgais priekiniais nagais iškasa urvus ir taip susiranda mitalo, bet Lietuvoje jie negyvena, nes jų tėvynė – Afrika.
Iš pradžių parkas buvo sumanytas kaip išnykusių Žemėje gyvūnų ekspozicija, dėl kai kurių skulptūrų buvo konsultuojamasi net su Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus specialistais. Taip parke atsirado išnykę paukščiai didžiosios alkos, kurios buvo vertinamos dėl mėsos ir pūkų, o atrodė kaip pingvinai.
Vienos medinės skulptūros, vaizduojančios vėžlį, dalis nubalusi kaip nutrinta švitriniu popieriumi, nes vaikai ypač mėgsta ant jos užsiropšti. Jos autorius V.Kunigelis tik džiaugėsi, kad ant vėžlio vaikai mėgsta atsisėsti kaip ant balno. Tai rodo, kad jo darbai traukia mažuosius. Mėgsta skulptūrų parke prie panevėžiečio darbų įsiamžinti ir suaugusieji.
V.Kunigelis neskaičiuoja, kiek nudrožė medinių skulptūrų.
Daugelis žmonių jų užsisako savo sodyboms papuošti.
Ypač populiarūs užsakymai pagaminti iš medžio mešką ar pelėdą. Per savaitę drožėjas gali padaryti 2–3 metrų aukščio darbą, dar spėja pavalgyti ir pamiegoti, o prieš dešimtmetį, kai ėmėsi tokios veiklos, beveik nebūdavo pauzės poilsiui.
Kadangi grandininis pjūklas sunkus, drožėjo rankos – kaip akmenskaldžio. Net stiprūs sportininkai neatlaikytų tokio krūvio, kuris būna dirbant vibraciją sukeliančiu prietaisu.
„Aš esu užsigrūdinęs, todėl man smagu dirbti, o geriausias įvertinimas – jei kas pasako, kad mano sukurti gyvūnai atrodo kaip gyvi – su charakteriu“, – prisipažino drožėjas V.Kunigelis.
