Tą dieną, kai sutarėme susitikti, Iri paplūdimyje buvo jau nuo pusės septynių, kartu su grupele ankstyvuolių meditavo ir pasitiko saulėtekį.
„Mano vardas Irina, aš esu smalsi jūrą garbinanti siela, Lucos mama, kirpėja stilistė, modelis ir grožio terapeutė. Mėgaujuosi lėtu gyvenimo būdu, savipriežiūra ir mažais kasdieniais malonumais“, – taip save apibūdino jau 14 metų Barselonoje gyvenanti I.Chochriakova.
Visomis jūros teikiamomis galimybėmis Barselonoje pasinaudoja anaiptol ne visi.
„Jūra turi gydomųjų savybių, juk kiekvieną išsimaudymą galime priimti kaip gimimą iš naujo. Tiesa, dabar prie jūros sutinku vis daugiau pažįstamų, kurie gyvena visai kituose miesto kvartaluose. Man atrodo, kad karantino metu žmonės pradėjo labiau vertinti jūrą ir dabar dažniau prie jos būna“, – pastebėjo svečioje šalyje sutrumpintu vardu save pristatanti Iri.
Barselonoje ji gerai žinoma tarp veiklių šio miesto gyventojų: prieš 13 metų jos įsteigtoje kirpykloje „Rulo“ (išvertus iš ispanų k. – „plaukų suktukas“) kerpasi miesto įžymybės.
„Man kirpimas yra ne darbas, o tarsi pomėgis. Lietuvoje turėjau didžiulį pasisekimą, dirbdavau nuo ryto iki vakaro. Dabar dirbu mažiau ir skiriu daugiau laiko savęs pažinimui, motinystei, kaip terapeutė padedu kitiems. Manau, rūpinimasis kitais man netolimoje ateityje taps pagrindine veikla“, – ankstų rytą ant jūros kranto pasakojo Iri.
Plaukų kirpimą ji laiko savo pašaukimu. „Su žirklėmis rankose sukiojausi namie nuo mažens, vis norėdavau ką nors pakeisti. Namuose karpydavau krūmus, medžiagas.
Ko nors kūrimas rankomis man buvo maloni veikla. Tėvai tam neprieštaravo. Tai iš medžio droždavau peiliukais, tai iš obuolių statulas darydavau, patikdavo iš molio lipdyti figūrėles. Vėliau studijavau rūbų dizainą, bet jaučiau, kad neužtenka man kantrybės ir erdvės kūrybai“, – pasakojo Barselonoje gyvenanti ir kurianti I.Chochriakova.
Iš pradžių ji pradėjo kirpti plaukus sau pačiai, paskui draugams, tačiau tik todėl, kad tai patiko, o ne tam, jog užsidirbtų. Jai patiko, kad greitai ir efektyviai gali pakeisti žmogaus savijautą, išvaizdą, patiko pokyčių galia.
Moteris prisimena, kad kirpėjos darbą Lietuvoje ji pradėjo labai netikėtai.
„Vilniuje dirbau padavėja, kai kartą vienas garsus kirpėjas pakvietė pasidarbuoti prabangiame grožio salone. Taip staiga persimečiau nuo lėkščių ir gėrimų prie plaukų.
Po pusmečio pradėjau dirbti su kitu kolega ir draugu Kevinu Gigevičiumi tuo metu dizainerės Daivos Urbonavičiūtės salone „Zoraza“. Ten tiek visko vyko! Prisimenu tą savo gyvenimo etapą kaip vieną ryškiausių“, – sakė Iri.
Kartais ji neįvertina savo, kaip kirpėjos stilistės, darbo, tačiau kai mato, kaip į jos draugę, kuriai nudažė plaukus, gatvėje atsigręžia žmonės, supranta, kad jos darbas pakeičia žmones. Draugai jai jau seniai sako: „Tu kirpdama turi labai daug galios.“
Į Barseloną Irina 2009 metais atvažiavo ilgų atostogų.
„Tai buvo kažkas panašaus, kaip iš Raseinių po vidurinės mokyklos atvažiavau į Vilnių. Nežinojau, nei ką veiksiu, nei iš ko gyvensiu. Vilniuje tuomet buvau slapta apsistojusi pas draugę bendrabutyje.
Skirtumas tik tas, kad į Barseloną atvykau turėdama santaupų. Iš Raseinių į Vilnių važiavau tuščiomis kišenėmis“, – palygino gyvenimo etapus Irina.
Iri po trijų mėnesių Barselonoje suvokė, kad nori pasilikti šiame mieste.
„Mane žavėjo čia tvyranti laisvė. Niekam čia neįdomu, nei kaip tu apsirengusi, nei kokia tavo padėtis visuomenėje, nei kiek tau metų. Gali būti tiesiog savimi. Be to, čia nuolat šviečia saulė, o ji man kaip magnetas, aš dabar be jos nebegaliu gyventi“, – apie Barselonos pulsą pasakojo Iri.
„Kai gyvenau ir dirbau Lietuvoje, mane labai traukė užsieniečiai, nuolatos su jais norėdavau šnekėtis, klausinėdavau, kaip jie gyvena, ką valgo, geria. Lietuvoje gyvenau vienaip, o Barselonoje pasikeičiau“, – patikino moteris. Ji pastebėjo, kad lietuvės moterys yra pripratusios prie aukštų grožio standartų: aukštos, lieknos, šviesiaplaukės, žydraakės.
„Mano pietiečiai draugai sako, kad aš esu privilegijuota. Kai matau, kaip atvykę iš kitur žmonės Ispanijoje turi problemų dėl leidimų gyventi, suprantu, kad iš tikrųjų esu privilegijuota“, – sakė I.Chochriakova.
Nusprendus pasilikti gyventi Barselonoje jai reikėjo persiorientuoti.
„Lietuvoje buvau žinoma ir pripažinta, nemažai uždirbdavau. Pradėti nuo nulio man atrodė absurdas. Bet nebuvo kito kelio“, – savo gyvenimo Barselonoje pradžią prisimena moteris.
Po kelerių metų Iri kartu su tuometiniu širdies draugu Martinu Barselonos senamiestyje atidarė kirpyklą „Rulo“, kurioje dirba iki šiol.
„Tokia mintis kilo tuomet, kai susipažinau su Martinu. Su juo iš pradžių buvome draugai ir kolegos, vėliau tapome pora, paskui – ir verslo partneriais.
Giliai širdyje žinojau, kad negaliu dirbti kitiems, nes esu savarankiška ir nepriklausoma, nemėgstu taisyklių ir normų. Tuomet sau pasakiau: arba ieškau kito miesto ir judu kur nors kitur, arba dirbu sau ir nepriklausau nuo nieko“, – prisimena Iri.
Atidaryti naują grožio saloną buvo rizikinga, tačiau ji tikėjo savo idėja.
„Ir nesuklydau: po kelerių metų „Rulo“ tapo labai populiaria vieta su gera muzika, pokalbiais ir šukuosenų menu. Tapome garsiais garbanotų plaukų dievuliais. Mūsų salonas vis dar ten pat, Ravalio rajone, sukasi, juda“, – pasakojo Iri.
Populiarioje „Rulo“ kirpykloje kerpasi kavinių ir restoranų savininkai, verslininkai, menininkai, didžėjai. Tačiau dabar Iri jau ieško naujų horizontų.
„Mane domina psichologija, filosofija, bet visiškai neįsivaizduoju savęs ketverius metus sėdinčios universiteto kėdėje. Mokausi iš mane supančių žmonių, kurie žino daugiau už mane. Man pažintys ateina kaip dovanos. Barselonoje ir pasaulyje tiek daug puikių žmonių“, – sakė nuolat žinių ieškanti Iri.
Ji yra ne tik populiari Barselonos kirpėja. Irinos gyvenimo stilius ir būdas traukia žmones ir socialiniuose tinkluose. Jos „Instagram“ paskyra @irina_theartofhealing turi 10 tūkstančių sekėjų ir atspindi kūrybingą moters kasdienybę.
„Mano „Instagram“ puslapis atsirado iš meilės estetikai, fotografijai ir minimalizmui. Niekada negalvojau, kodėl ir kaip tai turi atrodyti.
Tiesiog leidau sau kurti be jokio konkretaus tikslo, be filtrų, kaukių.
Man patinka diskutuoti apie mūsų santykius su pačiais savimi, savo kūnu. Kalbu meilės sau ugdymo, sveikos mitybos, meditacijos, santykių temomis.
Man patinka dalintis kasdieniais paprastais momentais – arbatos gėrimu, gėlių grožiu, tomis akimirkomis, kurios suteikia daug džiaugsmo ir spindesio tokiame intensyviame mieste kaip Barselona“, – apie savo „Instagram“ paskyros turinį pasakojo Iri.
Jos aistra gėlėms atsispindi nuotraukose – jose gausu netikėčiausių formų puokščių.
„Gal iš Lietuvos atsinešiau tokį gilų gamtos jautimą ir norą būti jos apsuptai. Kai buvau paauglė, dirbau vieną sezoną gėlių parduotuvėje, dariau puokštes. Dabar man patinka eiti pirkti gėlių, stebėti jų spalvas, tekstūrą, matyti, kaip jos keičiasi kiekvieną dieną. Kai gėlės džiūva, man tai yra priminimas, kad viskas laikina ir turi savo natūralų ciklą, kaip ir mes patys“, – sakė Iri.
Be gėlių pirkimo, Iri dar turi vieną kasdienį ritualą – gerti žaliąją arbatą.
„Mane nuo vaikystės traukė viskas, kas susiję su Japonija. Visada sakiau, kad ankstesniame gyvenime esu buvusi japonė. Man patinka mažyčiai ritualai, o arbata – vienas jų. Gal ir iš Lietuvos šiek tiek yra tas noras pauzės ir laiko sau arba pokalbiui su draugu ar drauge.
Aš nevartoju alkoholio, bet dievinu arbatą. Skaitydama apie žaliąją arbatą sužinojau, kiek joje yra mineralų, kurie teigiamai veikia mūsų organizmą. Žalioji arbata ypač tinka, jei medituoji daug valandų. Ji padeda išlaikyti budrią energiją“, – kalbėjo Iri ir iš termoso kartkartėmis kartu gurkšnojome žaliąją arbatą.
Jau ketverius metus moteris kasdien užsiima meditacija. Tai geras kelias į savęs pažinimą.
„Viskas vyksta tik apie mus. Rūpintis savimi svarbu, nes tik tuomet galime rūpintis kitais. Beveik viskas, kaip mes elgiamės ir ką darome, yra susiję su tuo, ką patyrėme ir išgyvenome vaikystėje. Todėl svarbu save analizuoti ir dirbti su savimi. Aš skiriu tam daug laiko“, – prisipažino grožio terapeute save vadinanti I.Chochriakova.
Dar viena Iri veikla, kuria ji užsiima tik tuomet, kai projektas ją domina ir atitinka jos etines vertybes, – fotografijos modelio darbas.
„Man projektas turi patikti, turi atspindėti mano vertybes, turiu jaustis patogiai su tuo, ką reklamuoja. Pasiūlymų gaunu iš klientų kirpykloje ar per socialinius tinklus. Esu tapusi kelių kosmetikos kompanijų veidu.
Dirbdama modeliu matau, kaip net ir gražūs žmonės nemyli savo kūno. Vieną sykį fotografavausi su jaunais berniukais. Aš, tuomet būdama 38-erių ir plona kaip sliekas, nusirengiau ir apsirengiau ramiai, o jie akis nuleidę visaip slėpė savo kūną“, – prie meilės sau temos grįžo Iri.
Moteris augina septynmetį Lucą. Motinystė jai yra dar vienas kelias mokytis ir pažinti save: „Gimus sūnui suvokiau daug dalykų. Motinystėje rūpinimasis savimi yra dar svarbesnis, nes nelaiminga mama negali duoti gyvenimo džiaugsmo savo vaikui.
Buvau sau pasižadėjusi, kad kai Lucai bus šešeri, išsikelsiu gyventi į kurią nors šventovę. Tačiau prieš metus suvokiau, kad tai padaryti bus sudėtinga, – esu išsiskyrusi, Lucos tėtis gyvena Barselonoje, o aš be sūnaus savo gyvenimo neįsivaizduoju. Ir tuomet mano draugė pasakė: „Betgi šventovė yra tavyje.“ Mane pritrenkė toks teisingas jos pasakymas. Iš tikrųjų mūsų šventovė yra mūsų viduje.“
Be meditacijos, Iri užsiima ir kitomis terapijomis. Viena didžiausių jos aistrų yra „Sadhu Boards“ – terapeutinės jogų lentos su vinimis. Ji ir man padėjo pirmą sykį užlipti ant šito „vinių kilimėlio“. Iri padeda žmonėms ieškoti kelio į save, ji remia tuos, kurie nori pradėti praktikuoti šią ypatingą jogos meditaciją.
Kita terapija, kuria užsiima I.Chochriakova, – masažas su karštais smilkalais.
„Pradėjau praktikuoti šitą gydomąjį masažą sau, kai nukritau ir susilaužiau ranką. Ji mėnesį buvo sugipsuota, norėjau kažkaip sau padėti greičiau pagyti. Mano draugė Marisa jau praktikavo šį nuostabų tradicinį Japonijos gydymo metodą daugelį metų, tuomet pradėjau ir aš.
Šis metodas 1929 metais buvo sukurtas japonų gydytojo Ito, jo metu naudojami smilkalai iš medicininių augalų, karščio terapija bei tradicinės kinų medicinos pagrindai. Aš šį metodą jau penkerius metus taikau sau ir savo šeimai, jis padeda sustiprinti imuninę sistemą, atpalaiduoja nervų sistemą, skatina kraujo apytaką. Taip pat padeda išvengti peršalimo, yra efektyvus kaip prevencija.“
Dar viena terapeutinė Irinos veikla – šokis.
„Mane į modernaus šokio pamoką pakvietė viena pažįstama. „Ateik, gal tau patiks“, – pasakė. Laikui bėgant supratau, kaip svarbu yra judėti per šokį ir kiek daug galima išmokti apie save ir apie kitus, neteisti, nelyginti savęs su kitais, priimti daug dalykų taip, kaip yra.
Šokis ir muzika yra vienas seniausių atsipalaidavimo būdų, šokant iš organizmo pasišalina toksinai. Šokis mums padeda būti lankstesniems susidūrus su gyvenimo iššūkiams, šypsotis sau ir kitiems“, – būdais, kaip jaustis gerai, dalijosi vietoje nenustygstanti buvusi raseiniškė I.Chochriakova, savo vietą radusi laisve alsuojančioje Barselonoje.
