Neseniai į Vilnių atvykus pasaulinio garso „Cirque du Soleil“ trupei A.Jancevičius nepraleido progos dar kartą pamatyti „Ovo“ programos.
Ją žurnalistas neseniai matė lankydamasis Prahoje, Čekijoje. Grįžęs po kelionės Alvidas savo žinias ir įspūdžius sudėjo į naujausią spektaklio recenziją. Per 50 metų cirkui paskyręs žinomas žurnalistas net ir pats sunkiai paaiškintų, kodėl šis scenos menas jį įtraukė ir nepaleido.
Gali būti, jog tai lėmė Alvido smalsumas, veiklumas ir artistiškumas. Bet A.Jancevičiaus gyvenimo pėdomis reikėtų sekti nuosekliai, kad atsiskleistų jo asmenybė.
– Vyresnioji karta jus atsimena kaip televizijos laidos „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“ vedėją. Jums teisės ir teisėsaugos temos visada buvo prie širdies? – paklausiau A.Jancevičiaus.
– Žurnalistika mano gyvenime atsirado jau ankstyvojoje paauglystėje nuo pirmųjų rašinių Tauragės „Leniniečių balse“. Tam tikrą stimulą genetiškai galėjo duoti mamos brolis, žinomas žurnalistas, tiesiogine prasme vaikščiojanti enciklopedija Pranas Martinkus, dirbęs tame laikraštyje, paskui daug metų Klaipėdoje „Lietuvos žvejo“ ir „Klaipėdos“ laikraščių redakcijose.
Man apskritai gyvenime sekėsi. Po keleto metų jau Vilniuje teko dirbti specialiuoju korespondentu „Komjaunimo tiesos“ laikraščio komandoje, paklajoti po Lietuvą. Čia pirmieji rašiniai buvo kaip tik teisėsaugos temomis. Be jokių pažinčių, nebūdamas SSKP narys, atėjau į Lietuvos televiziją, kur įmerkiau kojas penkiolikai metų.
Mano pirmoji rengta ir vesta laida „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“ buvo viena žiūrimiausių, džiaugiuosi galėjęs patarti šimtams nukentėjusiųjų, kai kas dar ir šiandien netikėtai pasisveikina gatvėje.
Pirmieji to meto Sovietų Sąjungoje ėmėmės pataisos įstaigų tematikos, rengėme TV sąšaukas, didžiules transliacijas iš tų įstaigų, kur naudojome visą tuo metu turėtą geriausią kilnojamąją techniką. Netgi pavyko surengti tiesioginį „TV forumą“ iš pataisos įstaigos sostinės Sniego gatvėje.
Dirbdamas Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto dėstytoju visada kalbėjau studentams: „Skubėkite rinkti įkalčius, tik neskubėkite daryti išvadų.“ Tai mano gyvenimo moto.
Daugelį metų bendravęs su įvairaus rango, įvairios socialinės padėties žmonėmis galiu tvirtinti – net ir žiauriausias nusikaltėlis nusipelno užuojautos. Kažkada labai seniai per pirmąjį kurso susirinkimą mūsų kuratorius šviesaus atminimo docentas Bronius Raguotis pasakė žodžius, kurių niekada neužmiršiu: „Vaikai, rašykite taip, kad nebūtų gėda jūsų vaikams.“ Kokie tie žodžiai aktualūs šiandien!
– Ar į teisėsaugos žurnalistiką nėrėte paakintas šviesaus atminimo brolio prokuroro Ramučio Jancevičiaus (1959–2022) karjeros? Gal nuo mažens su broliu buvote teisybės ieškotojai?
– Tiesą sakant, šis interviu ne pirmas, kai esu pristatomas tarsi brolio prokuroro rankos vedamas. Teko netgi girdėti, esą jis man ir darbovietes surado.
Amžiaus skirtumas tarp mūsų buvo daugiau nei penkeri metai, kiekvienas ėjome savo keliu, skirtingu, bet savaip reikalingu.
Kai Ramutis baigė universitetą, aš jau dirbau televizijoje ir rengiau populiarią teisinę laidą, buvau savas žmogus įvairiose teisėsaugos bei teisėtvarkos struktūrose. Todėl kažin ar sėkminga jaunesniojo brolio karjera galėjo turėti įtakos mano darbui.
O dėl teisybės ieškotojų... Brolis labai anksti mokykloje įsitraukė į jaunųjų milicijos draugų būrelio veiklą, savotiškai lyg ir rengėsi būsimajai profesijai. Mano interesai daugiau linko į meno dalykus – baigiau muzikos mokyklą, dalyvavau literatų konkursuose, pradėjau pirmuosius koncertinius pasirodymus. Maža to, kurį laiką netgi lankiau bėgimo treniruotes sporto mokykloje.
– Kaip paaiškintumėte, kodėl būdamas žinomu teisėsaugos žurnalistu susidomėjote iliuzijos menu, vedėte cirko programas?
– Šis klausimas – vienas sunkiausių, kurį man neretai pateikia kolegos. Neveidmainiaudamas prisipažinsiu – tikrai nežinau. Per pusę amžiaus parašiau dešimtis, jeigu ne šimtus, įvairiausių straipsnių šia tema.
Buvau kviečiamas pirmininkauti į įvairius tarptautinius cirko konkursus, festivalius. Pats daugybę kartų laisvu nuo pagrindinių darbų laiku vedžiau solidžias programas visose didžiausiose Lietuvos arenose, cirko šapito palapinėse.
Kai pirmame kurse parašiau „Jantar“ cirko šapito programos recenziją „Literatūrai ir menui“, garsusis teatro kritikas Egmontas Jansonas, pasikvietęs į redakciją, pasakė: „Mes ir taip išspausdinsime. Bet aš norėjau pamatyti tą unikumą, taip profesionaliai išmanantį cirką.“
Tik norėčiau patikslinti – aš esu žurnalistas, rašantis cirko temomis, bet ne iliuzionistas profesionalas. Visur, kur dirbau, stengiausi dirbti sąžiningai, nesigirdamas pasakysiu, jog per tuos keliolika metų televizijoje įgijau nemažai teisės žinių.
Be to, prasidėjus atgimimui teko rengti ir vesti politines, rinkimų agitacijos laidas.
O kai atėjau į Lietuvos aukščiausiąjį teismą, čia niekam nerūpėjo mano koncertai ar magijos gabumai. Reikėjo dirbti atsakingą darbą.
Todėl nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, esą aš vien tik cirku ar koncertais buvau gyvas. Jau prieš daugelį metų susiformavau tokią poziciją – rašyk tik tai, ką pats gerai išmanai.
Vieną interviu to meto žinių laidai „Panorama“ dariau narve stovėdamas tarp dviejų tigrų. Skraidžiau ore, ant kaktos nešiojau vienuolikos kėdžių piramidę, mėčiau keturis kamuoliukus. Uždarame keturių metrų skersmens metaliniame rutulyje aplink mane lakiojo motociklininkas.
Taip pamažu prieš daugelį metų kaip pomėgis gyvenime atsirado ir iliuzija. Nes tik pats pamėginęs gali profesionaliai kalbėtis su artistais tikėdamasis jų visiško atvirumo. Neseniai Prahoje „Cirque du Soleil“ užkulisiuose su artistais pabendravome lyg būtume pažįstami šimtą metų, nors matėmės pirmą kartą.
– Kiek laiko dubliavosi žurnalistinė ir cirko veikla? Ar sąmoningai vieną darbą baigėte, kito ėmėtės?
– Esu diplomuotas žurnalistas, dabar jau senjoras, todėl nori nenori tai buvo ir tebėra pagrindinė mano veiklos sritis. Ypač dabar, kai koncertinė praktika nuėjo praeitin.
Istorinėmis temomis rašau dviem leidiniams, prieš pusantrų metų Tauragės krašto muziejus išleido mano solidžią knygą „Užmirštasis Tauroggenas“. Esu kilęs iš to krašto, todėl jam dabar atiduodu savąją duoklę.
Buvau teatro ir cirko atlikėjas, scenoje bei manieže pasirodęs per šešis tūkstančius kartų, renginių vedėjas, spaudos atstovas, istorikas. Visa tai vyko vienu metu, dubliavimasis buvo neišvengiamas. Mat vargu ar būtų buvę įmanoma taip kaitalioti darbus. Tiesiog reikėjo atidžiai planuotis laiką, laikytis režimo.
Pabrėžiu – visa tai vyko laisvu nuo darbo laiku, dažnai savaitgaliais.
– Kas tapo postūmiu prisiliesti prie triukų ir cirko metraštininko kasdienybės?
– Dar dirbdamas Vilniaus universitete ėmiausi rinkti faktus planuojamai disertacijai iš cirko istorijos, gavau leidimą dirbti šios mokslo įstaigos bibliotekos vadinamajame specfonde, nemažai laiko leidau retų spaudinių skyriuje.
Retos intriguojančios informacijos radau daugiau, negu tikėjausi. Tai ir paskatino bristi vis tolyn į neartus dirvonus. Tačiau po keleto pedagoginės veiklos metų supratau, jog man arčiau širdies praktinis žurnalisto darbas, ir atsirado televizija.
– Kur jautėte didesnį gyvenimo džiaugsmą – ar vesdamas teisėsaugos laidas vienintelėje tuo metu televizijoje, ar vesdamas cirko programas arenose? Juk ir viena, ir kita pritraukdavo daugybę žiūrovų.
– Kartą per vaidinimo šapito palapinėje pertrauką prie manęs priėjęs žmogus paklausė, ar neturiu brolio dvynio. Prisipažinau, kad brolį turiu, tik ne dvynį. Keista, pasakė žiūrovas, toks panašus per televizorių kalba.
Džiaugsmas, atsakomybė, jaudulys, matyt, vienodai apima ir prieš televizijos kamerą, ir manieže. Čia tas pat, kaip klausti aktoriaus, kur jam mieliau – teatro scenoje ar prieš kino kamerą.
Aš didesnio skirtumo niekada nejaučiau, nes koncertiniai pasirodymai pripratino prie publikos, improvizacijos, betarpiškumo, net ir prie tos šaltos nebylios televizijos kameros akutės, už kurios, norėjai tikėti, tave stebi šimtai, o gal tūkstančiai žiūrovų.
Televizija reikalavo labiau susitelkti, griežtesnės savikontrolės. Teatro scenoje ar cirko manieže gali jausti pulsą, tiesiogiai bendrauti su publika. Televizija to nesuteikia.
– Įspūdį daro tai, kad esate vadinamas vieninteliu Lietuvoje cirko metraštininku.
– Kai kas iš tiesų nekukliai vadina mane vieninteliu Lietuvoje cirko istoriku. Gerai, kad ne legendiniu, nes pas mus bene kiekvienas garsesnis žmogus, sulaukęs šešiasdešimties, jau tampa legendinis.
Gal kiek nors tiesos dėl istoriko, metraštininko yra. Gausybė rašinių sovietinio laikotarpio spaudoje ir dabar interneto portaluose neleidžia nustumti į pašalę to, kam paskyriau per penkiasdešimt metų. Nors pastaruoju metu, atrodo, vis labiau tolstu nuo savo ilgamečio susidomėjimo objekto, vis dažniau vartoju žodį „buvo“.
Atrodo, kad priartėjau prie storos ir solidžios Lietuvos cirko istorijos knygos baigimo, tik vis dar atsiranda naujų faktų ir kartkartėmis tenka grįžti prie to darbo, įterpti, redaguoti. Deja, nelabai tikiuosi, kad ta istorija kada nors pasirodys. Būdamas vienintelis cirko temos autorius „Visuotinei lietuvių enciklopedijai“ parašiau per 100 straipsnių.
Nepasakysiu nieko nauja teigdamas, jog pasaulį ant savo pečių laiko keistuoliai. Kas šiandien žinotų, kaip atrodė prieš daugelį metų naudoti traukinių bilietai ar pinigai, netgi suknelės, jeigu ne kolekcininkai, metraštininkai?
Taip ir aš. Jau prieš keliasdešimt metų pajutau radęs savo nišą, ėmiau kaupti archyvą, tada dar aktyviai veikę mūsų didieji arenos meistrai noriai dalijosi prisiminimais, patirtimi. Tai, matyt, ir buvo paskata rimtai imtis beveik netirtos meno šakos.
– Kuo praturtino jus susitikimai ir interviu su cirko artistais? Kokį įspūdį paliko garsus rusų aktorius Jurijus Nikulinas (1921–1997), kiti?
– Cirkas mano gyvenime užėmė tikrai labai daug vietos. Susipažinau su tokiomis legendomis kaip Olegas Popovas, Igoris Kio ar J.Nikulinas, kadaise buvusiu geriausiu Europos klounu profesoriumi Andrejumi Nikolajevu. Su cirko „Oskaro“ laureatu iliuzionistu I.Kio teko laimė bendrauti ir jo klestėjimo metais, ir tada, kai su keletu kuklių triukų jis keliavo per Lietuvos rajonų kultūros centrų scenas.
Daug prieštaringų prisiminimų apie legendinį O.Popovą, bet ne vien mano tokia patirtis. Visiškai priešinga buvo keliolikos metų pažintis su išskirtiniu artistu ir žmogumi J.Nikulinu. Iš jo, pats to nejausdamas, išmokau atsakomybės, pareigingumo, reiklumo, bet kartu ir didelės pagarbos kitam žmogui.
Įvairiose programose bendravome su Danijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Afrikos šalių cirko meistrais. O vesdamas Kinijos cirko trupių programas, pažinęs šios šalies artistų gyvenimą iš vidaus likau apžavėtas Rytų kultūros.
– Dėl įvairių darbų ir nenustygimo vietoje turbūt mažai būdavote namuose. Ar šeima visada palaikė jūsų profesinį veiklumą?
– Jeigu nebūtų buvę palaikymo, nebūtų ir klajonių bei gastrolių. Kas kita, kad iki šiol jaučiuosi skolingas savo vaikams, kad ne visada pastebėjau jų laimėjimus ar net klaidas, ne visada tinkamai prisidėjau prie jų auklėjimo.
Užtenka pasakyti, kad 25 metus solidžiausiuose Vilniaus bei kitų miestų restoranuose vedžiau Naujųjų metų renginius, 23 metus koncertavau su Vilniaus valstybinio jaunimo teatro „Namų muzikavimo grupe“ bei vėliau su grupe „Be grimo“, kur greta aukščiausio lygio profesionalių artistų buvau vienintelis nebaigęs teatro mokslų.
Mūsų šeima buvo ypatinga dar ir tuo, kad keliavau ne aš vienas. Žmona, daug metų dirbdama atsakingą darbą Valstybės kontrolėje, irgi dažnai vykdavo į užsienio komandiruotes ir tada rūpintis vaikais tekdavo man.
Bet jie labai anksti tapo savarankiški, sugebėjo atsistoti ant kojų.
– Ar įtemptas gyvenimo būdas atsiliepė sveikatai?
– Kaip sakė vienas filosofas, sveikatos turi tiek, kiek turi. Aš pridurčiau linksmiau – jeigu žmogus nori gyventi, medicina bejėgė.
Nemanau, kad gyvenimas buvo kuo nors išskirtinis, galėjęs labai pakenkti sveikatai. Judėjimas, siekis aprėpti kuo daugiau, man regis, tik atitolina Alzheimerio pavojų ir kiek sulėtina, žinoma, neišvengiamai ateinančią senatvę. Aš dabar jaučiuosi jaunas kaip niekada ir esu labai užsiėmęs.
Tiesa, atsukęs laikrodį atgal dabar kai ko nekartočiau, pavyzdžiui, nelaikyčiau ant kaktos vienuolikos kėdžių. Tai neabejotinai paveikė regėjimą, sukėlė visą virtinę operacijų. Gal net apskritai nekeliaučiau su šapito palapine – kilnojamuoju cirku.
– Užauginote sūnų ir dukrą, turite keturis anūkus. Mažiesiems turbūt esate pats linksmiausias senelis ir rodote cirko triukus?
– Kai gyvenimas persiverčia į antrąją – deja, trumpesnę – pusę, labai realiai supranti, kad jokie turtai, jokios brangenybės neturi prasmės, juos teks palikti ir išeiti nuogam – kaip ir gimstant.
Visai kas kita – vaikai ir anūkai, kurie tikrai yra ir didžiausias turtas, ir gyvenimo prasmė. Man pasisekė, nes vaikai turi savo šeimas, padovanojo Lietuvai tris šaunius berniukus ir nuostabią mergytę. Turiu pripažinti, kad per savo užimtumą nepakankamai suteikiau jiems seneliško džiaugsmo, nors stengiausi sudominti tuo, ką darau pats.
Ne kartą linksminau juos ir jų darželių, klasių draugus. Beveik visi perėjo pirminę susidomėjimo iliuzija stadiją, tačiau rimtai šiuo menu nesusidomėjo nė vienas. Matyt, šiuolaikiniame gyvenime yra kur kas didesnių, tikrų stebuklų, kuriuos tik spėk gaudyti.
– Atrodytų, kad artistų gyvenimas visada linksmas, bet nusileidus scenos uždangai jums plyšdavo širdis dėl žmonos anglų filologijos specialistės, poetės Ritos Dambrauskaitės klastingos ligos. Kokie buvo 40 drauge pragyventų metų?
– Paskutiniai 17 mūsų gyvenimo metų buvo pažymėti vėžio ženklu. Žmonai tai buvo kankinamai sunkūs metai. Atlaikiusi dešimtis chemoterapijos, radioterapijos kursų, sulūžusiais stuburo slanksteliais, paskutinius keletą mėnesių visai nevaikščiodama, ji iki paskutinės minutės liko optimistė, tik guodėsi, jog negali paimti ant rankų anūkų.
Tame ilgame mūsų gyvenime, kaip kiekvienoje šeimoje, buvo visko, net, pasakyčiau, mistikos. Nes tai ne grožinė literatūra, kur kaskart gali sau leisti ieškoti naujų epitetų, sinonimų ar netgi apskritai išgalvoti įvykius. Tai – gyvenimo drama su labai tragiška pabaiga.
Tuokėmės gegužės tryliktąją, penktadienį, per delčią. Abu Ožiaragiai. Pasak astrologų, tokioje sąjungoje nebūna žmogaus, besirūpinančio namais ir vaikų gerove, todėl ir tokios santuokos esą nebūnančios sėkmingos.
Mes, paneigdami visas prognozes ir prietarus, kartu nugyvenome 40 metų ir 25 dienas. Iki šiol negaliu suprasti, kaip du tokie visiškai priešingi žmonės pajėgėme tiek ilgai kęsti vienas kitą, – trapi, lyriška, nepaprastai intelektuali moteris ir didesniąją gyvenimo dalį pramogų verslui atidavęs jos sutuoktinis. Ir ne tik pakęsti, bet ir užauginti du vaikus, nuveikti nemažai reikšmingų ne vien sau darbų. Matyt, teisingai sakoma, jog priešingybės traukia.
Ji buvo tikrai puiki poetė, Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos narė, dėl ypatingo reiklumo neišleidusi savo knygų. Tai jau po laidotuvių už ją padariau aš, 2017 metų rudenį visuomenei pristatydamas pomirtinę R.Dambrauskaitės eilėraščių rinktinę „Kaip debesų ėjimas“, sulaukusią nemenko susidomėjimo, o dar po metų – eilėraščių ir atsiminimų knygą „Vėją glaudžiu ir laukus“.
– Prabėgus trejiems metams po netekties susipažinote su gydytoja Aušra. Kokie keliai jus suvedė? Jums lengva kartu būti?
– Pasakysiu banalią, bet tiesą – kiekvienas žmogus vertas laimės ir meilės, tik svarbu tinkamai tai priimti. O vienam likti po daugelio bendro gyvenimo metų – labai sudėtingas išbandymas. Tai gerai žinau.
Aš dėkingas likimui, kad padovanojo man Aušrelę. Kai gulėjau ligoninėje, ji buvo mano gydytoja. Kaip sakoma, gydė gydė ir ant savo galvos pagydė. Mes jau trejus metus kartu, ir kiekviena diena atneša vis ką nors nauja.
Aušrelė ne tik puiki gydytoja, bet ir stipri istorikė, puiki literatūros žinovė, kelionių mėgėja. Tai mus ir sieja. Nors suprantu, kaip sunku jai iškęsti mano bohemišką, artistišką charakterį. Kol kas dar derinamės.
Nemažai keliaujame po Lietuvą. Gaila tik, kad dabar, kuriantis sodyboje, mažai laiko lieka šiaurietiškajam vaikščiojimui – savo daktarės dėka tapau dideliu šio sveikatinimosi būdo šalininku. Teisingai rašė publicistas, rašytojas Romas Sadauskas: „...viskas sensta ir blanksta, viskas rūdija, išskyrus meilę, ir tai ne bet kokią – tik pirmąją bei paskutinę...“
