Radviliškyje gyvenanti Ugnė kasdien nueina mažiausiai 20 000 žingsnių, nuo gegužės iki spalio kas rytą maudosi vandens telkiniuose ir daro mankštą (kad viską spėtų, keliasi 5 val. ryto), o kiekvieną vasarą ryžtasi ekstremaliam išbandymui.
Užpernai moteris pėsčiomis apėjo aplink visą Lietuvą, o pernai baidare perplaukė Lietuvą nuo Baltarusijos sienos iki Baltijos jūros. „Manau, sau jau įrodžiau, kad galiu nueiti bet kiek, taigi ėmiau ieškoti naujų adrenalino šaltinių, ir mano nauju pomėgiu tapo kalnai“, – sakė Ugnė.
Birželio 24 d. ji užkopė į Ararato viršukalnę (5137 m), nors pakeliui kilo daug sunkumų ir patyręs gidas siūlė neberizikuoti bei leistis atgal.
Kelionės priešistorė gana įdomi. „Pernai lankiausi Armėnijoje, su kuria Araratas asocijuojasi daugumai žmonių, taip pat ir man. Jį armėnai labai mėgsta, jis pavaizduotas šalies herbe. Araratas ten kone iš visur matosi, būdama Jerevane, kuris yra už maždaug 60 km, fotografavausi su jo vaizdu tolumoje. Taigi paprašiau gido, kad mane prie jo nuvežtų, o tas atsakė, jog tai neįmanoma – kalnas yra Turkijoje, sienos uždarytos, nes šalys nelabai sutaria“, – pasakojo Ugnė.
Tada ji pradėjo domėtis šia istorija ir sužinojo, kad taip, seniau kalnas priklausė Armėnijai, bet vykstant karams atsidūrė Turkijos pusėje, tapdamas didžiausiu šios šalies kalnu, o armėnai dėl to labai pyksta. Na, o besidomint šia istorija Ugnei kilo noras į Araratą įkopti – taigi dar praėjusiais metais susisiekė su vietiniu gidu ir sutarė dėl žygio.
Tam ypatingo pasiruošimo nereikėjo – tai toks kalnas, kurio viršūnę galima pasiekti savomis kojomis be specialios įrangos (pavyzdžiui, virvių). Bet ištvermės reikia daug, be to, reikalingas ir psichologinis nusiteikimas, nes ir vasarą ten laukia sudėtingos oro sąlygos.
Nakvojo palapinėse spaudžiant šalčiui
Ugnės kelionė truko šešias dienas, iš jų viršūnės šturmui buvo skirtos keturios. Į kalną kopė šešiese – gidas, lietuvė, libanietis, rumunė ir turkų pora.
Pirmąją dieną automobiliu keliautojai buvo nuvežti tiek, kiek įmanoma nuvažiuoti – į 2400 m aukštį, o tada jau pradėjo lipti, kol pasiekė pirmąją bazinę stovyklą, esančią 3170 m aukštyje. Gyvenimo sąlygos buvo gana asketiškos – visi miegojo palapinėse, nors naktį temperatūra nukrisdavo žemiau nulio, dar pasistatydavo didesnę palapinę, kurioje virdavo maistą ir valgydavo, pasislėpę nuo vėjo. Nebuvo jokio tualeto nei vandens.
Kitą dieną iš pirmosios bazinės stovyklos pakilo į antrą, esančią 3600 m aukštyje, o paskui nusileido atgal į pirmąją – tai reikalinga tam, kad organizmas priprastų prie oro, kuris tokiame aukštyje jau yra praretėjęs. „Atrodė, kad tą dieną viskas bus ganėtinai paprasta, bet mus užklupo kruša su ledais, nekalbant jau apie sniegą, ir buvo labai sunku“, – atsiminė Ugnė.
Trečiąją dieną reikėjo užkopti į antrąją stovyklavietę ir joje nakvoti. „Jeigu sakiau, kad pirmoji stovyklavietė buvo gana asketiška, tai antroji – super asketiška, vietos ant kalno labai mažai, palapines statėmės ant akmenų“, – konstatavo Ugnė.
Nekviesti svečiai suėdė maistą
Kopti į Araratą pradedama labai anksti, apie 2 val. nakties, nes rytais mažiau rūko ir matomumas būna geresnis. Tačiau ketvirtą naktį gidas pramiegojo, Ugnė pabudo pirmoji. Ir pamatė, kad didesnioji palapinė nugriuvusi. Pradžioje pamanė, kad taip nutiko dėl sniego, bet paaiškėjo, kad buvo užsukusi meška ar kelios, kurios dar ir suėdė pusryčiams skirtas maisto atsargas.
„Tai buvo gana ekstremalu. Įsivaizduokite, nevalgius ir neišgėrus karštos arbatos į kelią leistis nesinorėjo (viršūnėje turėjo būti minus 15–20 laipsnių), tad užtrukome, kol susiradome puodus, įrankius ir susirinkome maisto likučius“, – pasakojo Ugnė.
Taigi jie išėjo vėliau nei planuota, o oro sąlygos buvo itin prastos, didelis rūkas, vis užeidavo pūga, o kartais keliautojai iki juosmens įklimpdavo į sniegą. Planuota, kad žygis užtruks 5 val., bet užtruko 8 val.
„Kelis kartus gidas siūlė mums balsuoti, ar grįžtame atgal, nes paskui bus itin sunku ir pavojinga leistis žemyn – gidai eina pagal orientyrus, kažkokius akmenis ar uolas, bet dėl rūko šių nebuvo matyti. Vadovas sakė, kad tai vienas sunkiausių jo kopimų į kalną, nors jis ten kopia kas savaitę. Bet mes visi buvome užsispyrę ir nenorėjome apsisukti“, – pasakojo Ugnė.
Lietuvos vėliavą vežėsi be reikalo
Pasiekus viršūnę ypatingų ceremonijų nebuvo. Nebuvo ir įspūdingų vaizdų – matomumas dėl rūko siekė vos kelis metrus. Reikėjo kuo greičiau nusifotografuoti ir leistis atgal, kol sniegas neužpustė pėdsakų, nes jų nematant leistis būtų dar pavojingiau. Ugnė vežėsi Lietuvos vėliavą, bet kalno viršūnėje nė neturėjo laiko jos išskleisti.
Tačiau pašnekovė pastebėjo, kad nepaisant sunkumų ir skubėjimo vis tiek apėmė euforija dėl to, kad pavyko į viršūnę įkopti.
Beje, žemyn leistis taip pat buvo sunku ir užtruko dar beveik 8 val. Ir, nors aplink tvyrojo rūkas, keliautojai taip nusvilo veidus saulėje, kad grįžus namo Ugnei nusilupo oda. Na, o lūpos nušalo.
Paklausiau Ugnės, ar šis žygis buvo sunkiausias iš visų jos ekstremaliųjų išbandymų. „Žinokite, ne, nes per keturias dienas organizmas nespėja išsekti. Buvo sunkiau, kai, pavyzdžiui, einant aplink Lietuvą penktą dieną visos kojos tapo pūslėtos, o žinojau, kad su tuo skausmu eiti reikės dar 20 dienų. Plaukiant baidare, pūslės nusėjo rankas, na, o šįkart didžiausias iššūkis buvo šaltis – juk apsirengęs kaip meškinas negalėsi kopti į kalną“, – dalijosi patirtimi Ugnė.
Ar kalnai jos neišgąsdino? „Tikrai nenorėčiau kopti į kokį Everestą, nes ten reikia deguonies kaukių, o viskas su pasiruošimu trunka net 2 mėn. (na, ir kainuoja vos ne 100 000 Eur). Bet 5–6 km aukščio kalnai mane užvedė, jau turiu susidariusi sąrašą, kur dar norėčiau įkopti“, – sakė 140 kg svorio numetusi ir vietoje nenusėdinti moteris.
