Tris dešimtmečius Vilniuje gyvenusios žurnalistės naujais namais prieš metus tapo Ksilokastro kurortinis miestelis netoli Korinto kanalo ir paties Korinto miesto. Žurnalistė įsikūrė maždaug 120 kilometrų nuo sostinės Atėnų.
Tačiau Ksilokastro visiškai nepasiekia turistų šurmulys, įprastai juntamas Atėnuose.
Nors vietovę supa Egėjo jūra, kalnai, gamtos grožiu čia mėgaujasi miestelio gyventojai.
Tame užutėkyje kuriasi lietuvių bendruomenė – L.Juknevičiūtės kaimynais tapo ir vilnietė būrėja Vaiva Budraitytė (62 m.) su vyru Gaudentu Naujoku (58 m.). Vasarą Ligita sulauks dukters ir mamos viešnagės, rudenį ją aplankys sūnus, į moterų stovyklą susiburs bendramintės. Tad žurnalistė kasdien bendrauja lietuviškai, bet mokosi ir graikų kalbos, kad geriau susikalbėtų su vietos žmonėmis.
– Mėgdavote Graikijoje atostogauti, o kada apsisprendėte, kad ši šalis taps namais? – apie tai pasiteiravau L.Juknevičiūtės.
– Visada jaučiau, kad Graikijoje labai gera, ir mano parašytose knygose vyksta nemažai veiksmo būtent toje šalyje.
Dar paauglystėje susižavėjusi perskaičiau Ivano Jefremovo knygą „Taidė Atėnietė“, istorinį romaną apie heterą, Aleksandro Makedoniečio mūzą. Svajojau, kad ir aš plaukioju kaip delfinas šiltose Egėjo jūros bangose, šoku ir dainuoju, jodinėju, lankau šventyklas ir bendrauju su filosofais, karvedžiais.
Tiesa, Taidė įkvėpė Aleksandrą Makedonietį sudeginti Persepolį – buvusią senovės Persijos sostinę – keršijant už graikams padarytą skriaudą. Šito daryti tikrai nesiruošiu.
Aišku, sovietmečiu net nuvažiuoti į Graikiją atrodė neįgyvendinama svajonė. Bet mamos brolis buvo vedęs graikę Vilniuje, tad aš turiu labai mylimą pusbrolį Darių, pusiau graiką, kurio senelis ilgą laiką buvo graikų bendruomenės pirmininkas Lietuvoje. Mačiau, kad graikai – labai šilti ir geri žmonės.
Graikija visada buvo šalia, jaučiau, kad norėčiau ten gyventi, kol pernai taip ir padariau.
– Kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių nutarėte keisti gyvenimą?
– Pasirinkau Graikiją dėl savo ir artimųjų sveikatos. Čia visada geras oras, daug saulės, nuostabi, gydanti, švari jūra. Gyvename soduose, tyloje miestelio pakraštyje.
Jaučiuosi rami, saugi, galiu daug laiko skirti dvasiniam tobulėjimui. Daug vaikštau, plaukioju, važinėju dviračiu, vėl pradėjau tapyti – kurti marškinėlius, tapau ant marmuro, medžio.
Kai nusiraminau ir atsipalaidavau, sugrįžau prie to, kas man dar vaikystėje teikė ypač didelį malonumą, – kūrybos ir piešimo, nes čia beveik nėra buities, galiu kone visą laiką skirti tam, kas anksčiau buvo gelbėjimasis nuo streso, lėkimo ir rutinos.
– Vilniuje buvote įpratusi verstis per galvą – dirbote televizijoje, spaudoje, rašėte knygas, po skyrybų su vyru viena auginote du vaikus. Atrodytų, nelengva kada panorėjus sumažinti tempą ir išeiti iš uždaro rato. Ar tuo periodu pagalvodavote: kada pagaliau atsikvėpsiu, gyvensiu, kaip nori mano širdis?
– Kol bėgi ir bandai išgyventi, nėra kada klausyti širdies. Pirmą kartą apie tai, kad Graikija gali tapti namais, susimąsčiau, kai joje pabuvau ilgiau dėl vaikų sveikatos. Kai sūnui vaikystėje buvo nustatyta astma ir gydytoja patarė kuo daugiau laiko pradėti leisti ten, kur šilta ir nėra lietuviškų alergenų.
Tada draugė leido pagyventi jos šeimos viloje. Čia kelias savaites su vaikais ne turistiškai, o ramiai leidau laiką ir supratau, kad man ta ramybė patinka.
Kitais metais vėl grįžau į tą ramų miestelį su oriais žmonėmis, kur beveik nėra turistų, tik vietiniai ar atėniečiai, ir supratau, kad čia visas regionas panašus ir patrauklus tiems, kurie nenori šurmulio. Dievas išgirdo mano svajones ir leido čia pradėti kurtis.
– Reikėjo kaip nors ruoštis graikiškam gyvenimo etapui – planuoti viską iki smulkmenų ar kaip tik į išvykimą pažiūrėjote kaip į žurnalistinę komandiruotę?
– Ieškojau priežasties čia pasilikti, bet neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. Tad pradėjau organizuoti moterų sveikatos stovyklas, be to, čia radau šunį, kuris kankinosi prie grandinės. Draugė Daiva, gyvenanti čia, apsiėmė jį pagloboti, kol surasime jam namus. Namų Zorbai Lietuvoje taip ir neradome. Pernai vasarą, kai vėl atskridau, jis tapo mano šunimi. Su juo čia ir likau.
Prieš metus netikėtai mirė mano tėtis, mama nebenorėjo likti sodyboje, grįžo į Vilnių ir apsigyveno su mano dukra. Aš pradėjau kurtis čia. Dukra skraido pas mane, tikiuosi, kad laikui bėgant mes čia visi įsikursime ilgam.
– Ką dėl gyvenimo Graikijoje patarė jūsų vaikai?
– Sūnus Tauras – jau suaugęs, Lenkijoje studijuoja kino režisūrą, dukra Elena dar mokosi mokykloje, jai dar liko vieni metai. Aš seniai galvojau apie išvykimą iš Lietuvos, bet vis atrodė ne laikas, be to, nenorėjau to daryti vien dėl ekonominių priežasčių.
Vaikų patarimų klausti nebegaliu. Kol buvo mažesni, atsižvelgiau į jų prašymą neemigruoti, nes norėjosi, kad baigtų Lietuvoje mokyklas, neprarastų ryšio su tėčiu, giminaičiais ir draugais.
Dabar tiesiog žinau, kad turiu būti čia, kad taip geriausia mano ir jų sveikatai, nes Lietuvoje nuolat kankinomės dėl visokių alergijų ir kvėpavimo takų ligų, o pastarieji metai tapo ypač slogūs dėl koronaviruso pandemijos, karo Ukrainoje ir niūrios politinės atmosferos.
– Nuo pat pradžių žinojote, ką veiksite?
– Turėjau televizinių darbų per nuotolį, rašiau straipsnius keliems portalams, dirbome prie režisieriaus Artūro Pozdniakovo animacinio kino projekto, taip pat organizuoju moterų sveikatos stovyklas. Po truputį atsiranda ir daugiau veiklos, susijusios su kūryba. Tai man labai patinka.
– Kokia pagrindinė jūsų veikla šiuo metu? Ar stipriai pasikeitė dienotvarkė, palyginti su buvusia lietuviška rutina?
– Daugiausia rūpinuosi tuo, kad sklandžiai praeitų sveikatos, blaivybės ir poilsio stovyklos. Jose esu mentorė tarpininkė tarp graikų ir atvykstančių lietuvių.
Reikia pasirūpinti, kur moterys gyvens, ką valgys, kaip gerins savo fizinę ir dvasinę sveikatą, ką gražaus čia pamatys ir atras, ką su jomis veiksime. Tai tam tikra tarnystė dalinantis patirtimi ir atradimais Graikijoje.
Noriu, kad kuo daugiau žmonių atrastų čia slypinčias sveikatos ir dvasinio įkvėpimo paslaptis, kurias teko laimė atrasti man pačiai.
Iš lietuviškos rutinos liko tik apsipirkimas prekybos centre kokį kartą per savaitę.
Kadangi metus neturėjau automobilio, pirkdavau tik tiek, kiek paveždavau dviračiu. Dabar atsigabenome mašiną, tad daugiau keliauju. Net į kiną vėl pradėjome važinėti, nes artimiausias tik Korinte, prireikia pusvalandžio nuvykti. Lietuvoje į kiną eidavome kas savaitę.
– Prie ko sunkiausia buvo priprasti?
– Prie to, kad artimieji yra toli ir tik kas kelias savaites ar mėnesius galiu juos pamatyti. Laimė, dukra skraidė pas mane, išmoko keliauti viena, susirado čia draugų, atskrenda ir su draugėmis.
Pasibaigus mokslo metams jau atkeliauja su draugais penkiese, nes šią vietą pamėgstančių žmonių skaičius auga. Jaunimui čia labai smagu, nes gyvenimas Ksilokastre vasarą verda ir dieną, ir naktį. Bet čia saugu, nes visi vieni kitus pažįsta, labai draugiški.
– Artimiausiu metu neplanuojate grįžti į tėvynę, bet ar planuojate Graikijoje likti visam laikui?
– Nustojau planuoti – šiuolaikiniame pasaulyje planuoti, manau, beprasmiška. Dabar svajoju, kad čia apsigyventų kuo daugiau mano artimųjų, bent jau vaikai, mama, sesers šeima.
Ar jie nori to paties, dar nežinia, bet mano svajonės ir nuojauta kužda, kad taip ir bus.
– Artimieji, giminės, draugai neprašo grįžti namo? Ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?
– Iš pradžių buvo sudėtinga, buvo ir pykčių, ir priekaištų, bet žinojau, kad turiu atlaikyti tą spaudimą dėl šviesesnės ateities. Nebemačiau Lietuvoje jokių perspektyvų.
Graikija – ne Amerika, lėktuvu pas mane iš Lietuvos trys valandos kelio, šiais laikais nebereikia karietomis kratytis per Europą kelis mėnesius.
Laimė, buvo galimybė mums bendrauti, tad tie metai praskriejo greitai. Dabar jau ir mama čia ilsisi, labai patenkinta ir laiminga, rudenį sūnus, sesuo aplankys, pusbrolis. Bendraujame ne tik virtualiai.
Svarbiausia, kad esame sveiki ir gyvi, kad norime bendrauti, o tada visi atstumai tampa tik kelių valandų reikalu. Iš Lietuvos pasiilgstu šaltibarščių, bet kartais jų pasidarome.
– Sunku būtų patikėti, kad linksma šviesiaplaukė lietuvė neužkariautų temperamentingo graiko dėmesio. Kaip klostosi jūsų širdies reikalai?
– Esu rami, mylinti ir mylima. Kadaise neišdrįsau priimti tam tikrų sprendimų, o gal ir ne laikas buvo, kažkokie karminiai reikalai turėjo būti išspręsti, dabar jaučiuosi esanti ten, kur turiu būti, ir su tuo žmogumi, su kuriuo turiu būti.
Graikų dėmesio nesureikšminu, nes visada to dėmesio pakako. Man gera bendrauti su žmonėmis, jaučiu pilnatvę ir ramybę.
– Turbūt nebuvo sunku susirasti draugų? Ar jus dažniau supa lietuviai?
– Čia nuo pradžių turėjau draugę Daivą, su kuria esame pažįstamos seniai, nes ji, kaip ir aš, šiaulietė. Daiva man padėjo su stovyklomis, surado, kur gyventi, davė visko, ko reikėjo įsikuriant.
Čia gyvena ir būrėja V.Budraitytė, su kuria esame pažįstamos daugybę metų. Per dukros drauges graikes atradau kitas lietuves. Elenos draugės mama, kaip paaiškėjo, yra lietuvė, ištekėjusi už graiko. Jie mus pakvietė į savo namus per Kalėdas, tad ratas dar padidėjo.
Dabar jau esame smagi kompanija, su kuria miela pabendrauti, išgerti kavos, reikalui esant sulaukiu patarimo ar pagalbos.
Tai nepaprastai svarbu ir vertinga svetimoje šalyje, ypač kol nemoki kalbos. Bet aš jau mokausi, programėlė rašo, kad moku beveik keturis šimtus žodžių. Turime ir draugų graikų, jų čia neįmanoma nesusirasti, nes tai labai draugiška ir svetinga tauta. Mus labai myli šeimininkai, iš kurių nuomojamės butą. Jaučiamės patogiai.
– Ar namuose Graikijoje yra lietuviškų akcentų – smulkmenų, brangių daiktų iš ankstesnio gyvenimo, jūsų tapybos darbų?
– Žinoma, yra Aušros vartų Marijos atvaizdas, mano amžinatilsį tėčio nuotrauka. Kai į Graikiją vykome automobiliu, atsivežėme dar daugiau nuotraukų ir vieną draugės Ievos dovanotą lėkštę, kompiuterius. Paveikslų nesivežiau, nenorėjau problemų prie Serbijos sienos, nusitapiau jų čia.
– Ar graikišką patirtį aprašysite naujoje knygoje?
– Visko gali būti. Jau buvau pradėjusi rašyti detektyvą apie moterų stovyklą, bet sustojau. Knygai dar kaupiuosi.
– Ar sekate įvykius Lietuvoje? Gal dabar labiau rūpi graikiškos naujienos?
– Seku įvykius Lietuvoje, bet minimaliai – paskaitau antraštes ir feisbuką, seku pasaulio naujienas ir tendencijas.
Graikiškas naujienas irgi šiek tiek seku, žinau, kas laimėjo rinkimus, jei įvyksta kas nors svarbaus, irgi pamatome per televizorių šalia esančioje draugų tavernoje. Naujienų sumažėjo, labiau gilinuosi į save, kasdienybę, stengiuosi matyti akimirkos grožį ir išlaikyti dvasinę ramybę.
Tarp bendramokslių – žinomi žmonės
Ligita Juknevičiūtė 1994 metais baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete.
Jos kurso draugai buvo politikas Artūras Zuokas, buvusi jo žmona Agnė Zuokienė, dainininkas Marijus Mikutavičius, šviesaus atminimo Gintautas Alksninis, Giedrius Drukteinis.
Žurnalistė parašė detektyvinius romanus „Vestuvių nebus!“ (2015 m.) ir „Vestuvės bus!“ (2016 m.).
Dirbo televizijos laidose „X klanas“ (LNK), „Klajūnų dienoraštis“ (TV3), „Būk artistas“ (LRT), „Atvirai su žvaigžde“ (BTV), „Super LT“ (LNK), „Nuodėmių dešimtukas“ (TV3), „Duok labas“ (BTV), „Uždek mūsų širdis“, „Komentaras TV“ („YouTube“ kanale).
L.Juknevičiūtė piešia nuo vaikystės, baigė Šiaulių dailės mokyklą, tačiau įstojusi į žurnalistiką atitrūko nuo dailės. Žurnalistei poreikis tapyti ir kurti vėl atsirado prieš dešimt metų: „Sprogo kūrybinis užtaisas, nutariau baigti flamandų tapybos kursus pas Ruslaną Korostenskį. Iš pradžių tapiau daug portretų, dabar labiau patinka peizažai, gėlės, kuriu realistinius ir fantastinius pasakų motyvais paremtus siužetinius paveikslus.“
L.Juknevičiūtė dalyvavo keliose bendrose parodose, surengtose Seime, Vilniaus rotušėje. Jos paveikslai puošia namus Lietuvoje, JAV, Norvegijoje, Olandijoje, Graikijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Neseniai vieną paveikslą žurnalistė nuvežė į Švč.Mergelės Marijos vienuolyną Peloponese. „Tą kalną nuolat matau ir tapau. Tai šventa vieta, garsėjanti stebuklais. Per Velykas ankstų rytą lipau į jį kartu su vietos lietuvėmis ir graikėmis. Kopėme kelias valandas, kaip kadaise į jį kopdavo visos regiono moterys. Vienuolė, pamačiusi paveikslą, nustebo, padėkojo, sakė „oreos“, suprask, gražu. Man tai buvo didelis įvertinimas ir laimė, paskatinimas kurti toliau“, – pasakojo L.Juknevičiūtė.
