Prieš dvidešimt trejus metus G.Abarius su šeima iš Lietuvos persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, įsikūrė Šiaurės Karolinoje, Rolio mieste.
Prabėgus penkeriems metams už Atlanto Gintautui buvo diagnozuotas gerklės vėžys. Nors kompozitorius akistatoje su sunkia liga išliko optimistas, po penkerių gydymosi metų vyras pralaimėjo kovą. Muzikas mirė būdamas 51 metų.
2010 metų rugpjūčio 11-ąją JAV užgesusio G.Abariaus urna palaidota Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje Vilniuje.
Pernai tose pačiose kapinėse amžinojo poilsio atgulė Gintauto tėvas, garsus choro dirigentas, kompozitorius, pedagogas Lionginas Abarius (1929–2022). Maestro buvo 92 metai.
Nors artimieji iškeliavo anapilin, jų atminimas liko šeimos albumuose, saugomas atmintyje. Lietuvoje Abarių giminės šaknys, tačiau Violeta su sūnumi Dovydu (28 m.) bei dukra Silvija (38 m.) pasiliko gyventi svetur. Šeimos albumuose nugulė naujų nuotraukų – juk gyvenimas tęsiasi.
Abarių giminę papildė anūkai, gali būti, kad ji artimiausiu metu dar prasiplės. Anksčiau šeima į Vilnių sugrįždavo dėl laidotuvių, dabar norėtų tėvynėje dažniau susitikti vestuvių ar kitų švenčių progomis.
2024-aisiais vyksianti Dainų šventė, kurioje praeityje dirigavo L.Abarius ir skambėjo G.Abariaus parašytos dainos, turėtų suburti po pasaulį išsibarsčiusią Abarių giminę į Vilnių.
– Kaip pasikeitė gyvenimas prabėgus beveik trylikai metų po Gintauto mirties? – paklausiau V.Miller.
– Po tiek metų daug kas pasikeitė. Reikėjo gyvenimą pradėti iš naujo. Išgijimo procesas truko ne vienus metus. Teko lankyti konsultacijas našlėms. Žinojau, kad nebus taip, kaip buvo. Ginto netektis sugriovė visus planus, tačiau gyvenimas juda į priekį, negali nuolat žvelgti į praeitį.
Didžiausią dėmesį skyriau Biblijos studijoms, maldai ir tikrai tik padedama Dievo išgyvenau. Manau, svarbiausia kaip nors eiti pirmyn. Atrasti ką nors, kas sukelia tikro vidinio džiaugsmo, ir bėgti to džiaugsmo kryptimi.
Neįsivaizdavau, kad kada nors pradėsiu piešti, lankyti šokių studijas, golfo pamokas ar net padėti kitiems. Visa tai suteikė daug gerų emocijų ir įkvėpė mane toliau išbandyti naujų dalykų. Gyvenimas tapo puikus.
– Ar šeimos draugai išliko tie patys? Turėjote kam pasiguosti, su kuo pabendrauti? Ar sunku buvo į širdį įsileisti šiltus jausmus?
– Jau daugiau kaip penkeri metai esu ištekėjusi už nuostabaus žmogaus Steve’o. Jis irgi buvo našlys, patyręs panašių sunkumų.
Džiaugiuosi, kad turiu gražius santykius su vyro vaikais, jo anūkais ir proanūke.
Aš praturtėjau nauja šeima. Mes pusmetį gyvename Fort Majerso mieste Floridos valstijoje, o kai ateina vasara, bėgame į Šiaurės Karolinos Apalačų kalnus, kur esame įsirengę antrus namus. Stengiamės kiek įmanoma keliauti, nesėdėti namuose.
Be abejo, nemažas būrys bičiulių atsisijojo, liko saujelė ištikimų draugų, su kuriais ir dabar palaikau ryšius.
Prieš trejus metus buvau susidūrusi su rimtu išbandymu. Man nustatė smegenų auglį ir privalėjau jį išoperuoti. Operacija buvo sėkminga, ir mano sveikata dabar gera. Ši situacija mus su Steve’u dar labiau suartino. Esu dėkinga draugams už jų maldas ir pagalbą, slaugymą. Dėkoju Dievui už kiekvieną pragyventą dieną.
Noriu padėkoti ir Lietuvoje gyvenantiems draugams už jų meilę mums, dėmesį.
– Kada pastarąjį kartą viešėjote Lietuvoje? Ką tėvynėje pirmiausia aplankote?
– Pastarąjį kartą lankiausi su vaikais praėjusių metų balandžio mėnesį. Atvykome visi išlydėti į paskutinę kelionę mano vaikų senelio, uošvio L.Abariaus. Visuomet aplankau Menininkų kalnelį Antakalnio kapinėse.
Stengiuosi pasimatyti su Ginto seserimi Daina ir jos šeima, savo broliu bei jo vaikais. Svajoju atvykti į Lietuvą ir atšvęsti giminaičių vestuves – neabejoju, kad tos dienos ne už kalnų. Nes kol kas visos kelionės buvo atsisveikinimai su artimiausiais.
Dovydas planuoja atvykti į Lietuvą su savo drauge šią vasarą. Labai norėtume visi susitikti Lietuvoje per kitąmet vyksiančią Dainų šventę.
– Ar namuose klausotės Gintauto parašytos muzikos?
– Pirmą kartą paėmiau Ginto kompaktinį diską „Džiaugsmo Vartai“ praėjus ketveriems metams po jo mirties. Iki tol negalėjau klausyti jo parašytos muzikos. O pastaraisiais metais ypač dažnai klausausi.
Po vyro netekties didelių pakeitimų namuose nedariau, saugau tai, kas man ir vaikams yra brangu. O kas dėl jo archyvo, mums reikia profesionalų pagalbos, nes aš nesu muzikantė, todėl sunku būtų sutvarkyti jo muzikinį palikimą. Yra daug minčių, projektų, kuriuos norėčiau įgyvendinti. Tikiuosi, kad ateis tam laikas.
– Kiek laiko gyvenote Šiaurės Karolinoje šeimos namuose, kuriuose su vyru užauginote savo vaikus?
– Netekus Ginto po metų persikėlėme į naują gyvenamąją vietą. Dovydas ir toliau lankė tą pačią mokyklą ir kartu turėjo daugiau laisvės groti būgnais. Tuo metu tai buvo labai svarbu, nes ne vienus metus lankė privačias pamokas.
– Kokią profesiją pasirinko Dovydas? Gal pasekė tėvo pėdomis ir bando kurti muziką?
– Dovydas yra profesionalus balso aktorius. Šiuo metu gyvena Bostono mieste, Masačusetso valstijoje, ir įrašinėja savo balsą reklamoms visoje šalyje.
Jis turi savo verslą, bet muzika liko kaip pomėgis, todėl groja būgnais, gitara, pianinu. Taip pat lanko bokso ir kovos menų treniruotes. Dainų kol kas nerašo. Jo svajonė – įgarsinti animacinius filmus, vaizdo žaidimus, kitus filmus.
Pamenu, kaip dukra Silvija pasakojo, jog vieną dieną Dovydas nuvedė ją apžiūrėti radijo studijos savo universitete, kur jis vedė laidą. Silvijai tai sukėlė daug prisiminimų, nes daug vaikystės metų praleido įvairiose įrašų studijose su Gintu ir, aišku, senelis Lionginas vadovavo Lietuvos televizijos ir radijo chorui.
Kai Silvija pasidalino su Dovydu šiomis mintimis, jis nustebo, nes nežinojo, kad kas nors jo šeimoje buvo dirbęs studijose. Silvija nusijuokė, kad jis net nežino, koks kraujas teka jo venomis, nors vis tiek atrado savo pašaukimą kūrybinio darbo studijose, tik kiek kitokia forma.
– Silvija su šeima gyvena Izraelyje? Kiek dukra anūkų jums padovanojo? Kaip dažnai su jais matotės?
– Ji jau dešimt metų gyvena Izraelyje. Prieš pusketvirtų metų sulaukiau ir anūkėlio Benjamino, kuris turi tris vyresnes sesutes. Kaip ir kiekviena močiutė, norėčiau kuo daugiau laiko praleisti kartu.
Neseniai grįžau iš Izraelio, kur keletą savaičių praleidome su Silvijos šeima, pasimačiau su anūkėliais. Nors esu buvusi Izraelyje keletą kartų, šį sykį man pagaliau pavyko apvažiuoti visą šalį, išgirsti ir pamatyti visą jos istoriją. Tai buvo labai ypatinga ir turininga kelionė. Praėjusią vasarą Silvija su visa šeima lankėsi pas mane. Patyrėme nepamirštamų akimirkų. Sutarėme, kad bent keletą kartų per metus pasimatysime.
– Nebuvo lengva, kai ištuštėjo šeimos lizdas – suaugę vaikai paliko namus?
– Laikotarpis, kai likau viena, buvo vienas sunkiausių. Turėjau išmokti gyventi iš naujo ir kartu išmokti pasitikėti, kad viskas bus gerai.
Dovydas išvyko ir baigė Apalačų universitetą Šiaurės Karolinos valstijoje. Praėjusią vasarą jis persikėlė gyventi į Bostoną. Silvija su vyru ir vaikais kurį laiką gyveno Hjustone, Teksaso valstijoje, vėliau persikėlė į Izraelį.
– Kaip kasdienybei smogė koronaviruso pandemija – ar galėjote matytis su šeima, gal netekote veiklos, pati sirgote?
– Kaip ir visą pasaulį, pandemija palietė ir mano gyvenimą. Persirgau lengva koronoviruso forma. Nusprendžiau nepasiduoti baimei ir toliau gyventi kaip įprasta. Nors tai nebuvo lengva psichologiškai. Man pasisekė, kad galėjau nedirbti, nors tuo metu įsikėlėme į naują namą, kurį reikėjo įrengti. Tai atėmė labai daug laiko, bet ir suteikė daug malonumo.
Spėjau pasimatyti su anūkais Izraelyje, o su sūnumi bendraudavau internetu. Ypač trūko bendravimo su mano bažnyčios bendruomenės nariais.
– Ar dar dirbate nėščiųjų krizių centre? Ieškote pagalbos į tokias krizes patekusioms moterims?
– Tai nebuvo darbas, o daugiau pagalba. Ateidavau padėti savo noru. Didžiausią pasitenkinimą gaudavau, kai sužinodavau, kad po pokalbio merginos išsaugodavo vaikelį.
Tokių centrų tikrai trūksta, kur vienoje vietoje moterys galėtų gauti visokeriopą pagalbą. Kadangi persikėliau į kitą valstiją, teko palikti šią įstaigą. Tačiau kiek galiu, stengiuosi remti vietos organizacijas, stiprinančias šeimos branduolį.
O atgauti jėgas ir vidinę pusiausvyrą padeda Dievo žodis, malda. Pagalbos teikimas man suteikia dar daugiau jėgų, nors atrodytų, kad galėtų atimti. Stengiuosi daugiau padėti kitiems ir nesusitelkti į savo problemas ar poreikius.
