Viena akimi Artūras nematė nuo vaikystės, nuo antros klasės. Dėl to kalta apmaudi trauma: jis tamsoje ėjo per rūsį ir atsitrenkė į atsikišusį vielos gabalą, kuris įdūrė tiesiai į akies vyzdį. Vaikas apie tai kažkodėl nusprendė mamai nepasakoti, toji tik po trijų dienų pamatė, kad sūnui su akimi kažkas negerai, ji vis ašaroja. Tuomet ji su vaiku nuskubėjo į ligoninę, kur buvo atlikta operacija – bet regėjimo išgelbėti nepavyko.
Visgi Artūras prie gyvenimo matant viena akimi įprato, užaugus jam tai netrukdė įgyti vairuotojo pažymėjimo. Pastaruoju metu vyras dirbo „Coffee Address“ įmonėje techniku – važinėdavo po jam priskirto regiono degalines ir tikrindavo bei taisydavo jose esančius kavos aparatus.
Jis ir dabar labai aiškiai prisimena, kaip 2021 m. lapkričio 16 d. važiavo darbo reikalais keliu Plungė-Vėžaičiai ir kalbėjosi su žmona telefonu. Tuo metu galvoje išgirdo tarsi kažkokį trakštelėjimą, pajuto, kad veliasi liežuvis – taip jį ir ištiko insultas.
Laimei, avarijos nepadarė, sąmonę prarado tik sekundės daliai ir sugebėjo sustoti šalikelėje. Pats pajėgė ir greitąją išsikviesti.
Vėliau, būdamas ligoninėje, vyras viską matė ir rašė žmonai žinutes (mat kalbėti dar buvo sunku), o tada pajuto, kad staiga pradėjo temti akyse. Buvo po 18 val. ir budinčio specialisto ligoninėje jau nebuvo, jis buvo iškviestas iš kitur, bet paaiškėjo, kad kažką padaryti jau per vėlu – trombas užkimšo regos nervą, ir Artūras apako.
Vyras prisipažino: „Kurį laiką dėl to, kas nutiko, aš buvau linkęs kaltinti visą pasaulį. Tik neseniai aprimau ir susitaikiau su mintimi, kad niekas dėl to, kas įvyko, nekaltas, tiesiog yra taip, kaip yra.“
Kitų didesnių pakitimų insultas nesukėlė. Jau po 2 savaičių Artūras vežimėliu buvo išvežtas prie išėjimo ir perduotas žmonai (tuo metu buvo pandemija, tad ji negalėjo ateiti į vidų). Jokių patarimų, kaip neregiu staiga tapusiam vyrui gyventi toliau, jie neišgirdo.
„Visa šeima dėl manęs susiėmė į vieną kumštį, dukra net paliko darbą Anglijoje ir grįžo į Palangą, sūnus perėjo prie nuotolinių studijų, kad irgi galėtų būti čia, ir visi manimi rūpinosi – juk aš ir namie apakęs sunkiai orientavausi, ką jau kalbėti apie išėjimą į lauką“, – pasakojo vyras.
Laimei, jo žmona sužinojo apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS), susisiekė su jos atstove Daina Vitkauskiene ir tapo lengviau, gavus patarimų, kaip tvarkytis gyvenime. Be to, ši specialistė rekomendavo Artūrui išbandyti kompleksinės socialinės reabilitacijos paslaugas akliesiems.
Važiuoti nenorėjo, bet labai patiko, nes buvo naudinga
Vyras prisipažino, kad kai praėjusį birželį atėjo metas vykti į socialinę reabilitaciją Kaune, jis labai to nenorėjo – juk jau buvo įpratęs, kad namie juo rūpinasi žmona, ir visai nenorėjo pakliūti į kitą aplinką. Bet visgi gautos paslaugos pasirodė labai naudingos – jos, pašnekovo žodžiais tariant, padėjo vėl pasijusti žmogumi.
Pasak vyro, bene naudingiausia jam buvo tai, kad būdamas ten paėmė į rankas baltąją lazdelę ir pramoko orientuotis aplinkoje. Mokytojas Juozas aiškino, kaip lazdele atskirti įvairius paviršius, kaip susigaudyti, kur esi, ir išvengti kliūčių – juk gresia atsitrenkti kad ir į suoliuką ar šiukšliadėžę, o bene klastingiausia kliūtis Artūrui pasirodė ant žemės numesti elektriniai paspirtukai.
Užsiėmimai vyko rimtai, kasdien po du sykius su mokytoju valandai eidavo pasivaikščioti po Laisvės alėją ar kitur, užsukdavo ir į didelę netoliese esančią pėsčiųjų perėją, kurioje net 8 išėjimai, ir specialistas aiškino, kaip atskirti, kuris iš jų reikalingas.
Artūras prisipažino, kad grįžęs į Palangą vienas su lazdele išeiti kol kas išdrįsta tik į savo namų kiemą. Toliau keliauja lydimas žmonos, bet jai į parankę jau neįsikimba ir bando susiorientuoti pats. Ateityje tikisi tapti dar savarankiškesniu, juk orientavimosi įgūdžiams įgyti reikia laiko. Tiesa, situaciją apsunkina tai, kad vasarą kurorte daug poilsiautojų, tad su lazdele tarp jų laviruoti ar pereiti savarankiškai per gatvę atrodo itin sudėtinga.
Dar Artūras labai patenkintas tuo, kad socialinėje reabilitacijoje išmoko naudotis išmaniuoju telefonu, įgijo naudojimosi kompiuteriu įgūdžių. „Neregiai gali telefonu ir gauti žinutes, ir atsakyti į elektroninius laiškus, ir socialiniuose tinkluose bendrauti, ir praktiškai daryti viską, ką ir regintieji, tik pradžioje reikia specialios programėlės ir paaiškinimų, kaip ja naudotis“, – pastebėjo palangiškis.
Atgavo pasitikėjimą savimi
Socialinėje reabilitacijoje Artūras mokėsi ir kitų naudingų dalykų – tarkim, maisto gaminimo. „Jį gaminti mus mokė taip pat neregė, kuri priruošia tikrų gardumynų – na, o aš namie kol kas dar išdrįstu tik arbatos užsikaisti ir kokią dešrelę išsivirti, bet toliau mokausi ir tikiuosi, kad ateityje išmoksiu pasigaminti kažką rimčiau“, – sakė vyras.
Socialinėje reabilitacijoje vyrą labai įkvėpė kitų neregių – ir mokytojų, ir paskaitas skaičiusių lektorių, ir kitų mokinių – pavyzdžiai. Padėjo ir konsultacijos su šaunia psichologe, kurios padėjo įgyti pasitikėjimo savimi.
Savaitgaliais vykdavo įvairios išvykos su savanoriais – vieną dieną jie lankėsi Santakos parke, kur buvo švenčiamos Joninės, atsisveikinimo proga visi kartu plaukė kateriu per Kauno marias, o tuo pačiu ir mokėsi savarankiško orientavimosi viešose erdvėse.
„Mus aplankė ir vienas daug pasiekęs sportininkas, regėjimo netekęs dar vaikystėje. Jis pasakojo, kad buvo įgudęs net iš kaimyno pasivogti braškių, o prireikus peršokti per tvorą. Tie, kurie nemato nuo mažens, gerai prisitaiko ir visko išmoksta lengviau, vyresniame amžiuje tai sunkiau, bet visgi reabilitacijoje aš supratau, kad tikrai galiu daug ką daryti ir nematydamas. Tik dar norėčiau pasitobulinti, kad tapčiau kuo savarankiškesnis. Na, o pagyventi aš dar tikrai noriu“, – sakė pašnekovas.
Kur kreiptis dėl socialinės reabilitacijos
VšĮ LASS pietvakarių centro, jau trečius metus organizuojančio socialinę reabilitaciją akliesiems, direktoriaus pavaduotoja socialiniam darbui Grita Strankauskienė pasakojo, kad ši paslauga labiausiai orientuota būtent į tokius žmonės, kaip Artūras – tuos, kurie regėjimo neteko staiga ir turi suprasti, kaip gyventi toliau.
Šiemet socialinėje reabilitacijoje iš viso dalyvauja 18 neregių, kurie padalinti į dvi grupes, darbingo amžiaus žmonių ir senjorų. Socialinės reabilitacijos trukmė iki 30 dienų pagal nustatytą poreikį, ir ji yra labai intensyvi. Ją finansuoja Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
„Neregiams teikiamas mokymų kompleksas – pirmiausia tai orientacijos ir mobilumo mokymai, tai yra, savarankiškas judėjimas su baltąja lazdele. Papildomai vėliau, jei yra poreikis, specialistas gali atvykti į žmogaus gyvenamąją vietą ir pamokyti jį vaikščioti su baltąja lazdele savo aplinkoje.
Taip pat vyksta kasdienių įgūdžių mokymai – siekiama, kad žmogus išmoktų pasidaryti valgyti, apsitvarkyti buityje, apsipirkti ir skaičiuoti pinigus. Taip pat įtraukta ir socialinė komunikacija – įvairios paskaitos, susitikimai su LASS atstovais, nematančiais sportininkais ar muzikantais – patys neregiai sako, kad tokie susitikimai labai motyvuoja. Svarbi ir medicinos psichologo pagalba – kai kurie atvykusieji tvirtina, kad to jiems visai nereikia, bet su psichologu pabendravę grupėje ir individualiai jie lieka tuo patenkinti“, – pasakojo G. Strankauskienė.
Labai socialinės reabilitacijos dalyvius domina ir akių gydytojos paskaitos – ji išsamiau paaiškina apie konkrečias ligas, pataria, kaip saugoti regėjimo likutį tiems, kurie jį dar turi.
Pastebimas labai didelis neregių poreikis išmokti naudotis informacinėmis technologijomis. Beje, tuo domisi ne vien jauni, bet ir vyresnio amžiaus žmonės – galbūt jų vaikai išsibarstę po pasaulį ir norisi jiems paskambinti per „Messenger“ ar „Skype“ programėlę, kaskart neprašant kažkieno pagalbos.
Be to, asmuo supažindinamas su garsinių knygų galimybėmis, su galimybėmis dalyvauti profesinėje reabilitacijoje, profesijomis ir amatais, tinkamais asmenims su regos negalia. Būta ir sėkmės istorijų, kai po reabilitacijos jaunuoliai iš mažesnių miestelių ryžosi persikraustyti į didesnius, kur sėkmingai įsidarbino.
Jeigu esminėms permainoms žmonės ir nesiryžta, po reabilitacijos jie būna susiradę draugų, daug labiau pasitiki savimi ir jaučia, kad ir nematydami pasaulio gali jame nuveikti daugybę dalykų.
Socialinės reabilitacijos paslaugas teikia specialistų komanda, kurią sudaro socialinis darbuotojas, medicinos psichologas, specialusis pedagogas (tiflopedagogas) ir kompiuterinio raštingumo specialistas.
G. Strankauskienė pastebėjo, kad kartais užtrunka laiko, kol ateina reikiama informacija ir regėjimo netekęs žmogus sužino apie socialinės reabilitacijos galimybę, nors verta reikiamų dalykų išmokti kuo greičiau. Taigi tiems, kurių artimieji, giminaičiai ar kaimynai neteko regėjimo, specialistė siūlytų nedelsti ir užregistruoti žmogų konsultacijai adresu https://lass.lt/registracija-pagalbai/, tel. 8 5 262 48 66, daugiau informacijos https://lass.lt/
