Kaune rengiamas ekskursijas „NeRegĖjimo galia“ jų gidai aklieji žmonės vadina pojūčių kelionėmis. Tokių daugiau nevyksta nė vienoje kitoje šalyje.
Viena šių ekskursijų gidžių yra 35 metų Laura Stadalninkaitė. Nuo pat gimimo nematanti moteris baigė Vytauto Didžiojo universitetą, įgijo lietuvių filologijos diplomą. Dabar dirba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje, yra ryšių su visuomene atstovė.
Gyventi savarankiškai besistengianti ir 10 metų dukrą auginanti kaunietė nori, kad ir kiti neregiai nesėdėtų užsidarę namuose, o matantieji geriau suprastų aklųjų poreikius.
– Kaip vyksta ekskursijos, kurių gidai yra nematantys žmonės? – „Laikinoji sostinė“ paklausė L.Stadalninkaitės.
– Į ekskursiją susirinkusius žmones pamokome naudotis baltosiomis neregių lazdelėmis. Vėliau jiems ant akių uždedami specialūs simuliaciniai akiniai, kurie nepraleidžia šviesos. Kelionę pradedame nuo Ąžuolyne stovinčios „Stumbro“ skulptūros, ateiname iki Vytauto parko, aplankome ten esantį didžiulį akmenį ir labai storą seną ąžuolą, kurį gali apkabinti tik 7 žmonės.
Tada Parodos gatvės šaligatviu leidžiamės nuo kalno, pasiekiame Laisvės alėją. Ekskursija baigiasi ties savivaldybės pastatu. 5 kilometrų atstumą nueiname maždaug per 1 valandą 50 minučių.
Ekskursijos metu tarsi pabūname trijose skirtingose zonose. Ąžuolyne galima išgirsti gamtos garsų, paukščių balsų. Einant Parodos gatve – automobilių gausmą, Laisvės alėjoje – miesto šurmulį, žmonių klegesį, užuosti iš kavinių sklindančius kvapus.
Kelionės metu jos dalyviai gidų gali klausinėti pačių įvairių dalykų apie mūsų gyvenimą ir pajusti, kaip jaučiasi nematantys žmonės, kaip jie turi pasikliauti klausa, uosle, lytėjimu. Pastebėjau, kad daugelis iš pradžių sutrinka, nes nebegali kontroliuoti to, kas vyksta aplinkui, nemato galimų kliūčių.
Kiek žinau, tokių pojūčių ekskursijų, kurių maršrutas ilgas, daugiau niekas nerengia. Esame keturi gidai. Tokia veikla mums yra galimybė realizuoti save ir šiek tiek užsidirbti. Matantys žmonės geriau gali suprasti mūsų pasaulį. Manau, kad tokiu būdu stiprinamas empatinis ryšys tarp matančiųjų ir neregių.
– Jūs pati stengiatės gyventi savarankiškai, be kitų palydos. Kuriose miesto vietose jaučiatės patogiai?
– Kaunas yra gana saugus miestas neregiams. Centre ir Taikos prospekte, kur yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių pietvakarių centras ir kur nuo seno gyvena daug nematančių ir silpnai matančių žmonių, aplinka pritaikyta geriausiai.
Taip pat viena geriausių Kaune neregiams pritaikytų vietų yra autobusų stotis. Pastate yra akliesiems skirtas takas, kuris veda link specialiai įrengto mygtuko. Jį paspaudęs gali sulaukti pagalbos, darbuotojai padės įlipti į reikiamą autobusą.
Miesto kultūros įstaigos – Nacionalinis Kauno dramos, Kauno kamerinis teatrai, muziejai domisi mūsų poreikiais ir siūlo įvairias veiklas.
– O kur ir kokių pokyčių reikėtų?
– Tobulėti yra kur. Mieste yra akliesiems įrengtų takelių, kurie nuveda į niekur, staiga baigiasi.
Būtų labai patogu, jei viešosiose erdvėse, pavyzdžiui, Laisvės alėjoje, ant grindinio būtų pažymėta, kur yra kiekvieno namo lauko durys. Taip būtų lengviau rasti įėjimą į įvairias įstaigas ar kavines, nes neretai norėdami rasti duris susiduriame su įvairiomis kliūtimis: vasarą prie kavinių pastatoma daug stalų, kėdžių, gėlių vazonų ir visas šias kliūtis turime aplenkti.
Įstaigose – bankuose ar poliklinikose – eilės numeris, kuris rodomas ekranuose, galėtų būti pranešamas ir balsu.
Būtų gerai, jei visi šviesoforai turėtų ir garsinius signalus, o žalią šviesoforo signalą, skirtą pėstiesiems, simbolizuotų vienas garsas, nes dabar jie skleidžia bene 7 skirtingus garsus.
Nelabai patogu, kai į stoteles vienu metu atvyksta ne vienas, o keli autobusai ir troleibusai, nes susigaudyti, kuris yra tas, kurio reikia, sudėtinga. Vairuotojai taip pat kartais skuba, nelaukia, kol įlipsiu į autobusą ar troleibusą, nors mato, kad turiu baltą lazdelę. Kartais jie sustoja ne stotelėse, nespėjus prie jų prieiti jie nuvažiuoja. Manau, kad su tokia pat problema susiduria ir kitų neįgalumų turintys ar vyresni žmonės.
Tačiau esu ir skambinusi bei dėkojusi už tai, kad vairuotojai sustodavo net ne stotelėse, paklausdavo, gal noriu važiuoti drauge.
Labai padeda technologijos – mes, aklieji, turime kur kas daugiau galimybių judėti, keliauti, gyventi savarankiškai, todėl mūsų mieste matyti daugiau nei prieš kelias dešimtis metų. Kauniečiai dažniau linkę padėti nematantiems žmonėms.
Bet esu girdėjusi ir pagyvenusių moterų komentarų, kad štai kokia aš vargšė. Joms teliko atsakyti, kad nors ir nematau nuo pat vaikystės, bet puikiai girdžiu. Užgaulūs komentarai iš pirmą kartą į miestą be kitų pagalbos išdrįsusio išeiti žmogaus gali atimti norą ryžtis tai daryti dar kartą.
– Dabar – atostogų metas. Ar Kaune randate kur pasimaudyti saulės voniose ir vandens telkiniuose?
– Esu girdėjusi, kad prie Lampėdžio ežero viena atkarpa yra pritaikyta neįgaliesiems. Bet mes su dukra jau trečią vasarą maudytis ir pramogauti važiuojame į Prienus.
Gyvename Aleksote, todėl įsėdusios į autobusą, važiuojantį į Birštoną, pasiekti Prienus mums patogiau ir greičiau, nei važiuoti į Kauno centrą, o iš ten iki Lampėdžio.
Prienuose per 10 minučių nueiname iki prie stadiono esančio naujai įrengto parko su tvenkiniu. Ten visa infrastruktūra pritaikyta ir nematantiems žmonėms. Taip pat yra ir vaikų žaidimo aikštelė, kioske galima nusipirkti ledų. Tokių vietų Kaune nežinau.
