Į klausimą, kokią reikšmę dabar turi P.Picasso, iš Serbijos kilusi performanso menininkė Marina Abramovič (76 m.) atsakė šmaikščiu prisiminimu. Kai ji lankė aukštąją meno mokyklą, vieną dieną į auditoriją įžengė profesorius.
Pažvelgęs į studentus ir tarp jų pamatęs dvi moteris jis įdėmiai pažvelgė į jų akis ir pasakė: „Atidžiai išklausykite – jei neturite kiaušų, niekada netapsite menininkais!“
M.Abramovič, tik viena iš 14 menininkų, moterų ir vyrų, paprašė „Arte“, Europos visuomeninio kanalo, paskleisti informacinį pranešimą apie P.Picasso. Kultūrai skirtas Europos visuomeninis transliuotojas parodė tik nedidelio įrašo, susijusio su meno ikonos 50-osiomis mirties metinėmis, fragmentą.
O juk šiais, jubiliejiniais, metais vien parodų vyksta 50! Pradedant Miunsteriu (Vokietija) ir baigiant Madridu (Ispanija). Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybės įgyvendino iniciatyvą „Picasso pagerbimas 1973–2023“ („Picasso Celebration 1973–2023“). Ispanų tapytojui dar buvo skirtos specialios radijo ir televizijos laidos, tinklalaidės, renginiai, naujos knygos.
Bet ar turėtume iš tikrųjų dar garbinti ginčytiną menininką? Ar privalome jį nukelti nuo pjedestalo?
Esama priežasčių, dėl kurių P.Picasso požiūris, elgesys yra visiškai pasenę, bet būtent dėl to turėtume jį ir prisiminti.
P.Picasso yra ryškus pavyzdys to, kas dabar vadinama žalingu vyriškumu. Moterys buvo jo gyvenimo tema, jis dievino ir sunaikino jas, kūrė ir žemino – tiek paveiksluose, tiek gyvenime.
Apie tai, kad žymusis ispanas į savo nesuskaičiuojamus meilės romanus, meilužes ir dvi sutuoktines nežvelgė pagarbiai, buvo seniai žinoma. Bet ilgą laiką toks P.Picasso elgesys niekam neužkliuvo. Priešingai – net labiau didino jo mitą.
Kaip dažnai žymusis ispanas keitė savo tapybos stilių, taip dažnai keitė ir savo meilužes. Neretai jo kūriniai atrodė kaip santykių su moterimis istorijos atspindys.
Pradžioje P.Picasso partnerės vaizduojamos švelnaus įsimylėjimo spalvomis, pabaigoje – iškreiptų veido bruožų, piktos, kerštingos. Save ir savo seksualumą menininkas pateikia kaip mitologinį, stiprų Minotaurą – pabaisą, pusiau žmogų, pusiau jautį.
Kai meilužė nusibosdavo, P.Picasso ją palikdavo ir pakeisdavo kita. Šaltakraujiškai, žeminančiai ir mėgaudamasis jos kančia.
Rusų baleto šokėją, savo pirmąją žmoną Olgą Chochlovą (1891–1955) dailininkas iš pradžių vaizdavo švelniomis, elegantiškomis linijomis. Po susitikimo su prancūzų modeliu Therese Walter (1909–1977), tapusia jo meiluže, Olgos figūra įgauna nelaimių krūvos išraišką. Galiausiai ji – nuoga, plokščia kaip verpstė būtybė su burna, panašia į gyvulio snukį.
Žymiojo ispano tapyba – tarsi porų terapija ar labiau kerštas?
„Kas kartą, kai keičiu moterį, buvusiąją turiu sudeginti. Tokiu būdu nuo jos išsivaduoju, nes visos jos galėtų apsunkinti mano gyvenimą“, – taip yra sakęs P.Picasso.
Jautrią 25 metais jaunesnę prancūzų fotografę Dorą Maar (1907–1997), itin kentėjusią nuo jo pažeminimų, daugybėje portretų jis įamžino kaip agresyvią verkiančią moterį.
Dvi P.Picasso meilužės nusižudė, dvi paniro į depresiją. Tik Françoise Gilot (1921–2023) buvo vienintelė, kuri išvengė „Picasso nepaliekama“ taisyklės ir jam pasipriešino.
Dešimt metų – nuo 1943-iųjų iki 1953-iųjų – su juo gyvenusi prancūzų menininkė, jų dviejų vaikų – sūnaus Claude’o (77 m.) ir dukters Palomos (74 m.) motina išleido knygą „Gyvenimas su Picasso“ („Life with Picasso“).
F.Gilot aprašė nuolatinį P.Picasso polinkį manipuliuoti žmonėmis ir jais pasinaudoti: „Savo aplinkos žmones jis visada supriešindavo: vieną moterį su kita, vieną meno prekiautoją – su kitu, vieną draugą – su kitu. Jam meistriškai pavykdavo vieną asmenį paversti raudona skraiste, o kitus – buliais. Tuo metu, kai bulius reaguodavo į raudoną skraistę, Pablo galėjo smogti skaudžius smūgius.“
F.Gilot daug sykių pakartojo liūdnai pagarsėjusią buvusio partnerio citatą: „Yra tik dvi moterų kategorijos – dievaitės ir kilimėliai prie durų.“
Bet kai 1964-aisiais pasirodė jos knyga apie sunkų bendrą gyvenimą su žymiuoju ispanu, nepasitenkinimo kruša pasipylė ant jos, o ne ant P.Picasso. Buvo surašyta 80-ies viešų asmenų peticija, nukreipta prieš F.Gilot.
P.Picasso iki gyvenimo pabaigos nebenorėjo matyti bendrų su F.Gilot vaikų. Savo buvusiai partnerei jis skaudžiai atkeršijo: prieš ją nuteikė Paryžiaus meno kūrinių pardavėjus, kad jie nebeparduotų jos darbų.
Dešimtmečius P.Picasso reiškiama neapykanta, neigiama nuostata moterų atžvilgiu buvo pagražinama ir nutylima. Bet požiūris į dailininko elgseną „MeeToo“ judėjimo pastangomis pasikeitė. Birželio pradžioje Bruklino (JAV) muziejuje atidaryta paroda, kuri į P.Picasso kūrinius žvelgia per feministinę perspektyvą.
Komikė Hannah Gadsby jau 2018-aisiais į „YouTube“ įkeltu vaizdo įrašu į ispanų dailininko kūrybą pažvelgė kitaip: „Picasso sako, kad galima visas perspektyvas turėti vienu metu. Koks didvyris! Bet pasakykite man, ar kokia nors iš šių perspektyvų moteriška?“
Ši australė – viena parodos Brukline rengėjų. Čia P.Picasso kūrybai prieštarauja dailininkių britės Cecile Brown (54 m.), vokietės Käthe Kollwitz (1867–1945), kubiečių kilmės amerikietės Anos Mendietos (1948–1985), Vokietijoje gimusios amerikietės Kiki Smith (69 m.) ir afroamerikietės Mickalene Thomas (52 m.) darbai.
Būtent tokios akistatos reikia P.Picasso kūrybai. Jos negalima atmesti, bet būtina pažvelgti kritiškai ir atskleisti jo darbų kontekstą.
Išdidus, valdingas, agresyvus ir net amoralus ispanų tapytojo elgesys remiasi sena kultūros istorijos nuostata, kad moteris tinkama tik kaip mūza arba modelis.
Su tokia išankstine nuostata moterų atžvilgiu P.Picasso nebuvo vienintelis. Beveik visa vyrų siurrealistų bendruomenė buvo sudaryta iš lytinį nukrypimą turinčių, dėl sekso pamišusių menininkų.
Ankstyvieji kubizmo stiliaus darbai P.Picasso padarė šiuolaikinio meno pradininku. Kelią į šią dailės kryptį atvėrė jo apsilankymas pirmajame Paryžiuje antropologijos muziejuje „Musse d’Etnographie du Trocadero“ 1907-ųjų birželį.
Apdulkėjusiose salėse ispanų tapytojas matė daiktus, kuriems priskiriamos antgamtinės savybės, paveikslus ir genčių kaukes. Visa tai pasaulinei parodai, vykusiai 1878-aisiais Paryžiuje, buvo atgabenta iš Afrikos ir Okeanijos.
„Kai pirmą kartą apsilankiau šiame muziejuje, mane už gerklės griebė pelėsio ir eksponatų priežiūros stokos kvapas. Man buvo taip nemalonu, kad norėjau skubiai išeiti. Bet prisiverčiau pasilikti ir apžiūrėti šias kaukes, visus tuos daiktus, kuriuos žmonės sukūrė tikėdami jų šventa ir magiška galia.
Jie turėję būti tarpininkai tarp jų ir nežinomų, priešiškų jėgų, kurios juos supo, tokiu būdu siekdami nugalėti savo baimę, suteikdami tiems daiktams spalvas ir formą. Šią akimirką suvokiau, kas apskritai yra tapyba“, – sakė P.Picasso.
Ispanų menininkas tapo vienu aistringiausių afrikietiškų kaukių kolekcininkų.
Daugeliui perspektyvų pritaikytos P.Picasso kaukės arba jų formų naudojimas monumentaliems ir išraiškingiems veidams sukurti liudija, kokį stiprų poveikį tai turėjo jo įkvėpimui. Vertinant dabartiniais masteliais, tai ryškus kitos kultūros mainų pavyzdys.
P.Picasso kūryba byloja, kad reikia gilintis į tradicinį Afrikos meną. Be jo nesivaizduojamas šiuolaikinis Vakarų pasaulio menas, jis daro poveikį ir naujai šiuolaikinio meno dvasiai.
1973 metų balandžio 8-ąją miręs P.Picasso paliko per 50 tūkstančių kūrinių. 1881-aisiais Malagoje gimęs menininkas kaip joks kitas įkūnija genijaus – atkaklaus, daug dirbusio, naujoviško – paveikslą.
Tapyboje, o gal ir meno pasaulyje jis ne kartą sukėlė revoliuciją – taip teigiama iki šiol.
P.Picasso nė kiek neabejojo savo išskirtinumu: „Mama man sakė: „Jei būsi kareivis, tapsi generolu, jei būsi vienuolis, tapsi popiežiumi.“ Bet aš buvau tapytojas ir tapau Pablo Picasso.“
Dailininkas daug dirbo, paskutinį savo paveikslą nutapė 1972-ųjų birželį, kai jam buvo jau 90 metų. Anksti ilsėtis ant savo šlovės laurų – ne jo pasirinkimas. Menas suteikė P.Picasso gyvenimui prasmę.
Mirė ilgametė mylimoji
Sulaukusi 101 metų praėjusią savaitę vienoje Niujorko ligoninėje Manhatane (JAV) mirė prancūzų tapytoja ir ilgametė P.Picasso mylimoji Françoise Gilot (nuotr. viršuje). Jos duktė Aurelia Engel sakė, kad motina pastaruoju metu sirgo širdies ir plaučių ligomis. Menininkė jau daug metų gyveno Niujorke.
F.Gilot gimė 1921 m. viename Paryžiaus priemiesčių. Jos motina buvo akvarelininkė. F.Gilot taip pat tapo menininke ir 1943-iaisiais vienoje Paryžiaus galerijų surengė pirmąją savo parodą.
Tais pačiais metais ji susipažino su maždaug 40 metų vyresniu P.Picasso. F.Gilot tapo dailininko mylimąja ir po trejų metų apsigyveno kartu. Jie susilaukė dviejų vaikų, bet 1953 m. P.Picasso ją paliko.
1964 m. pasirodžiusioje savo autobiografijoje „Gyvenimas su Picasso“ F.Gilot jį apibūdino kaip „tironišką, prietaringą ir egoistišką būtybę“.
Parengė Ona Kacėnaitė
