„Laikas prabėgo, net nepastebėjau, septyniolika metų. Esu trečia karta, kuri dirba šiame parke. Aš čia užaugau, tai buvo mano svajonė, kuri ne iš karto išsipildė“, – prisimena „Vilniaus viešajame transporte“ dirbanti Snežana.
Pašnekovė sako, kad tapti troleibuso vairuotoja siekė ilgai, bet pradžioje nebuvo parengiamųjų kursų, kuriuose mokomi vairuotojai – vis dėlto troleibusas yra specifinė transporto priemonė, reikia išmokti ne tik vairuoti stambių gabaritų automobilį, bet atidžiai stebėti elektros liniją, kuria „važiuoja“ troleibuso ūsai.
„Reikia išmokti ne tik vairą sukinėti, išvažiuoti linija, bet ir išgirsti techniką – troleibusai kaip žmonės, kiekvienas turi savo charakterį. Šiame darbe reikia suprasti techniką, žinoti, kas ir kodėl genda. Kai atėjau dirbti, daug ką jau žinojau, gavau labai gerus porininkus, kurie daug ką parodė. Tik po kiek laiko tave vieną išleidžia į gatvę“, – teigia ilgametė sostinės troleibusų vairuotoja.
Reikalauja daug fizinės ir psichologinės ištvermės
Šiame darbe reikia tam tikrų savybių. Viešojo transporto vairuotojai praleidžia ilgas valandas intensyviame eisme, kartais prie vairo išsėdi ne vieną valandą, nuolat susiduria su įvairiais keleiviais, kitų transporto priemonių vairuotojais.
Snežana juokauja, kad eiline darbo diena troleibuso vairavimą pavadinti sudėtinga. Tai labiau rytas arba vakaras, kadangi viešojo transporto vairuotojai dirba pamainomis, darbą pradeda labai anksti pirmoje pamainoje, arba baigia labai vėlai antrojoje.
„Keliamės anksčiau už paukščius, į parką atvykstame vos pradėjus švisti, atvykę patikriname, ar galime saugiai išvažiuoti į miesto gatves. Darbo pabaigoje taip pat patikriname, ar viskas tvarkoje. Alkoholio tolerancija pas mus nulinė, prieš išvykstant į reisą visi vairuotojai patikrinami“, – pasakoja Snežana.
Pasak beveik du dešimtmečius „Vilniaus viešajame transporte“ dirbančios Snežanos, per tiek metų bendrovė stipriai pasikeitė į gerąją pusę. Savivaldybė ir įmonė rūpinasi vairuotojais, savo darbuotojais, keleiviais.
„Parkas atnaujinamas, naują troleibusą vairuoti labai patinka, jis patogus, pritaikytas. Miesto gatvėse įrengtos A juostos. Tik keleiviai po pandemijos vis dar užsidarę, anksčiau per šventes jei tekdavo vairuoti, mums vairuotojams įteikdavo saldainių, pasveikindavo“, – pasakoja pašnekovė.
Simpatija iš Lenkijos
Snežana prisimena, kai dar dirbo 5 numerio maršrute, turėjo nusižiūrėjusi simpatingą vaikiną. Kaip po to išsiaiškino, jis buvo iš Lenkijos, bet Vilniuje dirbo pusę metų. Tuo laiku troleibusuose dar nebuvo kortelių, programėlių, tik vienkartiniai talonėliai.
„Jis namo važiuodavo tik su manimi. Galėjo laukti stotelėje valandą ar ilgiau. Po to perprato grafiką, kad vairuotojai dirbame pamainomis. Jis nusiperka bilietėlį, išmuša, nuvažiuoja iki kur jam reikia, o išlipdamas paduoda man tą išmuštą talonėlį su telefono numeriu ir įvairiomis kalbomis užrašyta: „paskambink“, – sako Snežana.
Taip tęsėsi apie pusmetį, Snežana pasakoja, kad tik nusijuokdavo ir viskas. Bet kartą atvažiavo prie Žaliojo tilto, kur žmonių būryje jos laukė ir tas vaikinas.
„O jis sustoja prie kabinos, pabarsto rožių žiedlapių, priklaupia ant kelių ir kreipiasi: niekur nevažiuosi, kol neduosi savo telefono numerio. Ką padarysi, teko duoti, nes jau ir keleiviai į mane žiūrėjo. Iki šiol bendraujam. Nors nebuvo jokios romantikos, pasikalbam, palaikome ryšį.“
Su vestuvine suknele prie vairo pas Radži
Viena iš įsimintiniausių istorijų Snežanai nutiko maždaug prieš dešimt metų, kai buvo filmuojama laida „Radži ieško žmonos“. Tą kartą laidos kūrėjai kreipėsi į bendrovę su kvietimu filmavime sudalyvauti troleibusą vairuojančią blondinę. Snežaną nufotografavo parke ir tik pasakė, kad reikės kažkur nuvažiuoti.
„Filmavimo dieną, matau, vežimėlis ant ratukų, vestuvinė suknelė, fotografas, visažistė. Supratau, kad darys man makiažą ir aprengs suknele. Komanda matė tik mano nuotrauką, bet nepamatavo mano išmatavimų“, – prisimena pašnekovė.
Teko suktis iš padėties – suknelė per maža, o filmavimui skirtas laikas bėga. Gavusi leidimą iš prodiuserių, Snežana supjaustė suknelę, ant viršaus apsivilko tarnybinę liemenę, dar gavo raudoną rankinuką.
„Įlipu su suknele į troleibusą, vos tilpau, išvažiuojam iki Vilniaus savivaldybės, kur jau laukė Radži, o jis ten mus pamatęs vos nenugriuvo iš nuostabos“, – pasakoja Snežana.
Troleibusą apgręžti sudėtinga, tenka perjungti ūsus į kitą liniją, kartu su komanda daugiau niekas iš troleibusų parko nevažiavo. Todėl pašnekovė iki šiol juokiasi prisimindama, kaip turėjo nustebti vilniečiai, pamatę vaizdą prie transporto žiedo.
„Reikėjo išlipti viduryje žiedo ir perstatyti transporto priemonę, o kamštis didžiulis. Įsivaizduokit, sustoja per vidurį troleibusas, įjungia avarines šviesas, pro galines duris iššoka jaunoji su šukuosena, makiažu, suknele, juodomis pirštinėmis ir pradeda tuos imtuvus kilnoti iš vienos linijos į kitą. Buvo tikra atrakcija“, – juokiasi Snežana.
