Tokio amžiaus olimpiečiai jaunystėje į didįjį sportą atėjo kitokiu keliu nei dabarties sportininkai. Ne tik A.Aleksejūnas, bet ir kiti jo kartos lengvaatlečiai, kilę iš kaimo, vienareikšmiškai tvirtino, kad juos sportiniam keliui paruošė sunkūs žemės ūkio darbai ir ėjimas kelis kilometrus pėsčiomis į mokyklą.
Pakruojo rajono Simaniškių kaime užaugęs Adolfas pats nusitiesė bėgiko kelią, kurio pradžia buvo Rozalimo vidurinėje mokykloje. Kai čia pradėjo dirbti jaunas fizinio lavinimo mokytojas, atvykęs iš Panevėžio, judrus Adolfas savaime prisiprašė jo dėmesio.
Nors per pamokas pedagogas vaikams liepdavo daryti pratimus – kilnoti rankas, kojas, daryti pritūpimus, A.Aleksejūnui būdavo nuobodu, nes tai prilygo musių baidymui nuo savęs. Apie tai jis pasakė ir mokytojui, kuris neapsikentęs nenuoramos liepė jam dvidešimt minučių bėgti nuo stulpo iki jo pirmyn ir atgal.
Adolfui tai patiko, nes bėgdamas jis nepavargo. Po kiek laiko mokytojas jį užrašė dalyvauti rajono moksleivių spartakiados bėgime. Šeštokas gerai pasirodė ne tik tame sporto renginyje, bet ir mokyklos krose iškovojo pirmąją vietą.
„Bet manęs visai nejaudino, ar aš laimėjau, ar ne“, – prisiminė Adolfas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gimęs vaikas neįsivaizdavo, kad užaugęs bus žinomas bėgikas.
Adolfas nėra baigęs jokios sporto mokyklos, jam geriausia sporto mokykla buvo gimtasis kiemas. Sportuoti jis pradėjo su lygiai dvejais metais jaunesniu broliu Leonardu – jie gimę tą pačią birželio 27-ąją.
Nebuvo radijo, televizijos, bet tėvai gaudavo rajoninį laikraštį. Broliai pirmiausia perskaitydavo sporto naujienas. 1952 metais Helsinkyje vykusios vasaros olimpinės žaidynės itin patraukė jų dėmesį – Adolfas ir Leonardas nepraleido pro akis šuolio į tolį rungtyje nugalėjusio atleto rezultato.
„Kažkoks amerikietis, jau tiksliai nepamenu, nušoko 7 metrus 80 centimetrų. Mes kieme išsimatavome tą atstumą ir bandėme šokinėti, kad susidarytume vaizdą. Mes tik pusę to atstumo nušokome ir nusivylėme, kad mums apie jokius sportus nėra net ką galvoti“, – su šypsena prisiminė Adolfas.
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Adolfui buvo ketveri. Berniukas neturėjo supratimo, kas tas karas. Juk jo kaime nevyko mūšiai.
„Gimiau nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos laikais, augau Adolfui Hitleriui siautėjant, paskui valdant Josifui Stalinui. Kai gimiau, Vokietijos diktatorius jau labai siautėjo, gal todėl man ir davė Adolfo vardą.
Su nemaloniu požiūriu dėl vardo susidurdavau būdamas Sovietų Sąjungos rinktinėje – kiti mane pavadindavo pusiau fašistu. Kartais man tas vardas kliudydavo, kartais – ne“, – pasakojo sporto veteranas. Atranka į Sovietų Sąjungos rinktinę bei olimpines žaidynes būdavo labai rimta, juolab kad bėgikas buvo lietuvis. „Turi įrodyti, kad kone tris kartus esi geresnis už kitus“, – paaiškino A.Aleksejūnas.
Bėgikui dabar juokinga prisiminti, kaip prieš 1964 metų Tokijo olimpines žaidynes vyko atranka Chabarovske: „Buvome atrinkti keturi sportininkai, bet turėjo likti trys. Kai žinai, kad kuris nors bus išmestas iš rinktinės, apima didžiulė įtampa. Jau vilki olimpinę aprangą, turi olimpinį pasą, bet kitą dieną atsikėlus pasakys: važiuok namo. Išvažiavo rusas. Bet prieš išvykstant iš Chabarovsko buvo surengtos dar vienos atrankos varžybos. Gal tai buvo atsisveikinimo varžybos, pusiau pramoga?“
Iš lengvaatlečių lietuvių, priklausiusių Sovietų Sąjungos rinktinei, Tokijo žaidynėse dalyvavo tik ieties metikė Birutė Kalėdienė (88 m.), bėgikai Kęstutis Orentas (84 m.), A.Aleksejūnas, šuolininkas į tolį Antanas Vaupšas (1936–2017), rutulio stūmikas Adolfas Varanauskas (1934–2007).
5000 m atrankos distancijoje rungęsis K.Orentas liko penktas, į finalą nepateko. O A.Aleksejūnas pasiekė 3000 m kliūtinio bėgimo olimpinį rekordą (8 min. 31,8 sek.), finale užėmė 7 vietą.
„Bėgiodavau krosus – penkis ir dešimt kilometrų, bet kliūtinis bėgimas man geriausiai sekėsi. Pagal šios rungties rezultatus būdavau pasaulio stipriausiųjų penketuke maždaug kasmet“, – karjeros aukštumas prisiminė sporto veteranas.
Tačiau patyrusiu bėgiku Adolfas tapo pro sukąstus dantis. Tėvai gyveno skurdžiai, nors ir augino kiaules, vištas, daržoves. Kai kaimiečius suvarė į kolūkius, tėvų atlyginimas buvo du maišai grūdų.
„Mes nebeturėjome ką valgyti, aš apsiauti neturėjau kuo, todėl vienus metus į mokyklą nėjau“, – pasakojo Adolfas.
Tėvas vyriausiam sūnui pasakė: „Reikia tau ką nors dirbti, kitaip neišgyvensime.“
A.Aleksejūnas nuvyko į Kauną, įstojo į geležinkelininkų mokyklą. Pasimokęs porą metų Adolfas dirbo Radviliškyje garvežio remontininku, po to mašinisto padėjėju. Tuo metu jis nesportavo.
Pašauktas į karinę tarnybą Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas) Adolfas pradėjo slidinėti, bėgioti: „Sportavau, kad būtų lengviau tarnauti kariuomenėje, nes sportininkus išleisdavo į sporto stovyklas.“
Grįžęs iš kariuomenės Adolfas norėjo tęsti bėgimą Lietuvoje. Išlipęs iš traukinio Vilniuje jis gyvenimą tarsi pradėjo nuo pradžių – apsistojo pas Vilniaus universitete studijavusį brolį.
Nuėjęs į „Žalgirio“ sporto draugiją A.Aleksejūnas pasisiūlė lankyti treniruotes, bet bėgikų nereikėjo, mat gerų sportininkų jau buvo – Jonas Pipynė (1935–1997), K.Orentas.
Adolfas susirado žinomą trenerį gruziną Viktorą Barkalają (1913–2010), ir jo karjera kilo kaip ant mielių. Nors gruzinas treniravo J.Pipynę, K.Orentą ir kitus geriausius bėgikus, neatstūmė 23-ejų Adolfo, kurio amžius nebuvo palankus pradėti profesionalią karjerą.
Treniruodamasis su įžymybėmis Adolfas juos jau po metų įveikė kroso varžybose ir tapo Lietuvos čempionu. Po dvejų metų A.Aleksejūnas tapo sporto meistru, po trejų pateko į Sovietų Sąjungos rinktinę.
Tokijo žaidynių dalyvis ruošėsi 1968 metais startuoti Meksiko olimpiadoje, bet stovykloje Armėnijos aukštikalnėse pasitempė kojos raumenis ir nebegalėjo treniruotis. Prasidėjus atrankos varžyboms A.Aleksejūnas į žaidynes nebepateko ir daug nedvejodamas atsisveikino su sportu.
Adolfas nemažai metų dirbo sporto renginių organizatoriumi, jėgas išmėgino žurnalistikoje. „Sporto“ laikraščio atsakingasis sekretorius, olimpietis A.Vaupšas pakvietė Adolfą dirbti žurnalistu.
Nors Adolfas nebuvo baigęs žurnalistikos, patirties sėmėsi iš žurnalisčių – rankininkės Romos Griniūtės-Grinbergienės (1939–2003), bėgikės Marytės Marcinkevičiūtės (77 m.). Be to, žurnalistikoje jam galėdavo patarti ir jaunesnis brolis L.Aleksejūnas.
Jaunystėje Leonardas pasirinko sambo imtynes. L.Aleksejūnas buvo daugkartinis Lietuvos čempionas ir prizininkas, sporto meistras. Baigęs sportuoti imtynininkas dirbo žurnalistu. Rašė ne tik apie sportą, bet ir kitomis temomis.
A.Aleksejūnas daugiausia rašė sporto temomis. „Mano gyvenimas buvo suplanuotas dešimtmečiais – 10 metų sportavau, 10 metų dirbau sporto renginių organizatoriumi, 10 metų dirbau laikraščiuose. Visą gyvenimą praleidau sporto srityje, tik visose buvo kiti tikslai“, – biografiją peržvelgė pašnekovas.
Kokia Adolfo kasdienybė dabar?
Prieš šešerius metus mirus žmonai ekonomistei Vidai našlys bute Vilniuje gyvena vienas. „Turiu savo įsitikinimus, mokausi gyventi senatvės ritmu – žinau, ko reikia. Nevaidinu, kad sportuoju. Aš nesportuoju. Gerai žinau savo fizinį pajėgumą, jei ko trūks, judėsiu. Vasaromis gyvenau sode, judėjimo nestigo, nes pjoviau žolę, tvarkiausi“, – pasakojo dukrai sodą neseniai perleidęs Adolfas.
Tame sode užaugo ne tik abi bėgiko dukros, bet ir penki anūkai. Jis turi ir vieną proanūkį.
„Nereikia savęs guldyti į lovą iš anksto, laukti, kol kas atneš maisto iš parduotuvės ar padės. Jeigu apie tai pradėsi galvoti, save pasendinsi greičiau ir, atvirai sakant, greičiau numirsi. Aš nejaučiu poreikio, kad man kas nors turėtų padėti.
Dukros ar anūkas dažnai pasisiūlo padėti ar kur nors nuvežti, tad neatsisakau. Žinoma, su pagalba greičiau viskas vyksta, nes viena akimi beveik nematau, kita – 50 procentų. Motina senatvėje visiškai apako, matyt, aš tą bėdą paveldėjau“, – pasakojo Adolfas.
Nors daug metų Adolfas gyvena Vilniuje, dažnai prisimena tėviškę.
Simaniškių kaimas išnykęs, Adolfo gimtinės nebėra. Prieš porą metų A.Aleksejūnas su broliu Leonardu pardavė paveldėtą tėvų žemę – 10 hektarų. Buvusios sukiužusios gimtosios sodybos, klėties, tvarto, klojimo ženklų nelikę.
„Sunku suvokti, kad visa tai buvo, čia gyvenau, o staiga tapo tuščia.
Toje vietoje plyti laukai, kuriuos grūdais apsėjo žemės ūkio bendrovė“, – po pavasarinės viešnagės gimtinėje pasakojo A.Aleksejūnas.
Būtent gyvenimas kaime padėjo pagrindus jo sportinei karjerai. Vaikystėje į mokyklą Adolfas eidavo 2 kilometrus. Jį užgrūdino ūkio darbai – mokėjo dalgiu pjauti šieną, pasikinkęs arklį ardavo lauką. Fiziniai krūviai buvo didžiuliai.
Sportininkas dirbo žurnalistu
Lengvaatletis (bėgikas), sporto renginių organizatorius, žurnalistas A.Aleksejūnas 1972 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, Istorijos fakultetą.
1972–1979 m. buvo Kūno kultūros ir sporto komiteto vyriausiasis treneris, skyriaus vadovas, 1979–1989 m. – Profsąjungų tarybos sporto skyriaus vadovas. 1989–1999 m. laikraščių „Sportas“, „Diena“, „Lietuvos žinios“ sporto žurnalistas. 2007 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto valdybos narys.
Daugkartinis Lietuvos ir tarptautinių varžybų kroso, 5000 m ir 3000 m kliūtinio bėgimo rungčių nugalėtojas ir prizininkas.
6 kartus gerino Lietuvos bėgimo rekordus, iš jų 5 kartus – 3000 m kliūtinio bėgimo.
1964 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse pasiekė 3000 m kliūtinio bėgimo olimpinį rekordą (8 min. 31,8 sek.), finale užėmė 7 vietą.
