Emily buvo vos dvejų, kai ji pirmą kartą patyrė siaubingą savo pačios tėvo seksualinę prievartą.
Jis savo dukrą tvirkino visą jos vaikystę, iki tol, kol sulaukusi 17-os ji išėjo iš savo namų.
Dabar 31-erių verslininkė iš Dorseto papasakojo viską apie savo siaubingus išgyvenimus naujame „Channel 4“ dokumentiniame filme „Pedofilas mano šeimoje: išgyventi tėvą“.
Vieną vaiką turinti Emily klausė savęs, kaip ji galėjo taip ilgai kęsti tokią tėvo prievartą, ir pasakojo, kaip ji pyksta ant savo motinos Kathy, kuri nepastebėjo, kas vyksta jos pačios namuose.
Moteris pripažįsta, kad jai gaila jos mamos, tačiau kartu ji jaučia apmaudą dėl to, kad ji nepamatė, ką Emily turėjo išgyventi vaikystėje.
Žiūrėdama į kamerą, Emily nieko neslėpdama paklausė: „Įsivaizduokite, kad jūsų tėvas verčiau mylėtųsi su jumis, o ne su jūsų motina. Ar įsivaizduojate, koks tai jausmas? Kaip siaubingai tai verčia tave pasijausti? Man buvo gaila jos. Bet kartu aš jos nekenčiau. Galvodavau: „Kaip tu nesugebėjai to pastebėti?“
Du brolius turinti Emily pasakojo, kad jos šeima, gyvenusi atokiame Dorseto kaime, niekuo neišsiskyrė iš kitų šeimų.
Kai jai sukako aštuoneri, jos tėvas metė darbą nekilnojamojo turto agentūroje ir visą savo laiką praleido namuose, kol mama dirbdavo iki vėlaus vakaro.
Kalbėdama apie savo skriaudėją, Emily paaiškino: „Jis buvo tikrai mėgstamas žmogus. Jį mėgo visi, jis puikiai mokėjo paslėpti šiuos dalykus.“
Ji dažnai praleisdavo pamokas, nes tėvas neišleisdavo jos į mokyklą, kad galėtų ją prievartauti. Žiūrėdama į savo septintos klasės pažymių knygelę, ji pasakė: „Tais metais pasijutau taip, lyg manyje kažkas būtų numirę.“
Nors jos tėvas iš pradžių naudojo prezervatyvus, sulaukus 15-os Emily buvo skirtos kontraceptinės tabletės.
Prievartai tęsiantis jos paauglystėje, ji jautėsi priversta slėpti savo tikruosius jausmus. Tai tapo jos išgyvenimo būdu.
„Tomis siaubingomis akimirkomis turėjau būti laiminga ir šypsotis jam, kad jis jaustųsi gerai, – prisipažino ji. – Ta laimė, šypsena visada buvo mano veide, visur, kur tik ėjau. Vieninteliai dalykai, kurie padėdavo pasijausti geriau buvo aukšti pažymiai ir plaukimas. Aš visuomet buvau geriausia, visuomet laimėdavau.“
Tačiau laikui bėgant, tėvas pradėjo kontroliuoti kiekvieną jos gyvenimo dalį ir uždraudė merginai leisti laiką su jos draugais.
Ji buvo priversta pasijausti kalta, jei kada nors išeidavo iš namų, o su draugais Emily galėjo matytis tik tada, kai jis buvo užsiėmęs.
Emily manė, kad ji yra vieniša auka. Tačiau laikui bėgant ji pastebėjo, kad vienas iš šeimos globojamų vaikų guodžia jos tėvą taip pat, kaip ir ji.
„Niekada nebuvau susimąsčiusi, kad turėčiau kam nors apie tai pasipasakoti, iki kol man nesukakto 17. Tuomet pradėjau įtarti, kad jis skriaudžia ir kitus vaikus, – pasakojo moteris. – Tada manyje kažkas pasikeitė.“
Ji pridūrė: „Kodėl, po velnių, aš tai darau? Bandydama apsaugoti kitus aš atsidūriau pavojuje.“
2009 m. lapkritį, praėjus kelioms savaitėms po jos susivokimo, Emily pranešė policijai apie jos patiriamą prievartą.
Dokumentiniame filme ji vėl susitiko su policijos pareigūnais Tony O'Connelliu ir Helena Deakin, kurie pirmieji ėmėsi jos bylos.
T.O'Connellis sakė, kad Emily tėvas iš pradžių buvo nervingas, bet galiausiai palūžo. Jis perskaitė jo tardymo metu užsirašytas citatas: „Mano santuoka laiminga, niekada nesu žiūrėjęs pornografijos su vaikais, todėl nežinau, kodėl taip atsitiko. Emily buvo labai seksualus vaikas, kai kurie vaikai yra tokie. Nežinau, ar būtent tai mane pakeitė. Neatsimenu, kaip tai prasidėjo. Emily tenkindavo save, kartą esu ją pagavęs.“
Pareigūnas nustojo skaityti savo užrašus ir, atsisukęs į Emily, pasakė: „Taip prasideda jo pasakojimas – jis nėra ištvirkėlis, jam nepatinka pornografija su nepilnamečiais. Jis kaltina tave ir tai, ką tu jam padarei.“
Emily atsakė: „Tai taip įdomu, nes mano ankstyviausi prisiminimai iš vaikystės su juo yra tai, kaip jis mane baksnoja ar kitaip liečia. Kodėl jam atrodė, kad vaikas gali elgtis tam tikru būdu?“
Toliau skaitydamas užrašus T.O'Connellis atskeidė, kaip moters tėvas kalbėjo apie prievartą: „Ji sėdėjo ant lovos, tada apsižergė mane ir pradėjo judėti. Ne iš karto ją sustabdžiau. Man atrodė, kad ji buvo labai susijaudinusi. Jaučiuosi kaltas ir panašiai. Jausmai vis grįždavo: seksualinis susijaudinimas ir kaltė. Mes turėjome nuostabius tėvo ir dukros santykius ir aš niekada nedariau kažko, ko ji nenorėjo. Tai buvo labai švelnūs, nors ir neteisingi, bet meilės pilni santykiai. Aš niekada neverčiau jos nieko daryti ir niekada negrasinau niekam neprasitarti.“
Tada apstulbusi Emily paklausė, ar jos tėvas kada nors gailėjosi, o T.O'Connellis atsakė: „Jis nė kiek nesijautė blogai dėl to, kas nutiko.“
Emily pridūrė: „Mane tiesiog šiek tiek pykina. Jis papasakojo tai, kuo norėjo, kad įtikėčiau ir aš. Aš esu dėl visko kalta, net ir be tų nesąmonių. Jis sakydavo: „Niekam mokykloje tu nepatinki, ir taip yra dėl šių priežasčių.“ Jis visada stengėsi suversti kaltę man.“
„Nesu šokiruota, kad jis taip pasielgė... tai primena visus tuos jausmus, kuriuos jaučiau, kai buvau vaikas. Dėl visko kaltinau save, bet dabar to nebedarau, – tęsė moteris. – Stengiuosi, kad tai nepriverstų manęs grįžti atgal. Mano viduje vyksta arši kova.“
Tada Emily atskleidė, kad ji manė, jog jos tėvas teisme kaltę pripažino todėl, kad jautėsi blogai dėl to, ką padarė – ne tik dėl gausybės nepaneigiamų įrodymų.
Tačiau išgirdusi, ką jos tėvas sakė policijos pareigūnams, ji savo įsitikinimus pakeitė.
„Mano tėvo žodžiai labai aiškiai parodė, kad jam nerūpėjau. Iš tikrųjų, norėčiau pažiūrėti jam į akis, kad pamatyčiau, ar jis bent kiek pasikeitė“, – sakė Emily.
Jos tėvas buvo nuteistas 14-ai metų kalėjimo, tačiau neseniai jis buvo paleistas.
Dokumentiniame filme rodoma, kaip Emily kalbasi su atkuriamojo teisingumo specialistu, bandydama suplanuoti susitikimą su savo tėvu.
Tačiau jos tėvas, kuris šiuo metu niekur nedirba ir gyvena socialiniame būste, jos pasiūlymą atmetė.
Suglumusi Emily aiškino: „Manyje verda kova ir aš turiu kovoti, kad išlikčiau stipri. Dalis manęs nori pasiduoti pykčiui ir tamsai. Kita dalis nori, kad sakyčiau: „Velniop visus, velniop mano motiną ir tėvą. Man nerūpi.“
Dokumentiniame filme savo poziciją išsakė ir moters motina Kathy. Ji pripažino, kad jai sunku bendrauti su dukra.
Emily pridūrė: „Mano santykiai su mama yra sudėtingi, ir tai tikrai labai skaudina. Nežinau, manau, kad ir aš jaučiuosi tikrai kalta. Žinau, kad nieko negalėjau padaryti, jog tai sustabdyčiau, tačiau yra kažkoks aspektas, dėl kurio jaučiuosi taip, lyg būčiau sugadinusi jos gyvenimą.“
Nors patirtas smurtas sužalojo Emily visam gyvenimui, ji sako, kad dalis jos tėvo vis tiek mylėjo ir rūpinosi ja.
Kathy pridūrė: „Buvo momentų, kai jaučiausi taip, lyg būčiau ją praradusi. To visuomet bijau. Esu pasakiusi sau: „Jei ji daugiau niekada nenorės manęs matyti, aš gerbčiau tokį jos sprendimą, nes tiesiog noriu, kad ji būtų laiminga.“
Moters motina aiškino, kad ji ir jos vyras nuolat ginčydavosi dėl pinigų po to, kai jis išėjo iš darbo.
Ji kartais jautėsi nereikalinga ir manė, kad jos vyrą ir jųdviejų dukrą siejo stiprus ryšys, tačiau tai jai nekėlė įtarimų.
„Niekada nemaniau, kad tai yra kažkas daugiau nei tikrai stiprus ryšys. Tiesiog jaučiausi vis labiau ir labiau atstumta, – sakė ji. – Aš tikrai stengiausi užmegzti su tavimi ryšį.“
Filmo pabaigoje „atgimusi“ Emily sakė, kad sutikimas papasakoti savo istoriją ir gilesnis jos vaikystės įvykių išnagrinėjimas leido jai „atsikratyti kaltės“.
„Visada žinojau savo vertę, bet suprantu, kad tik dabar suvokiau savo galią. Daugiau niekada nebebūsiu kažkieno pastumdėle, – tvirtino moteris. – Labai tikiuosi, kad išgirdę apie mano patirtį, kiti taip pat įgaus drąsos apie tai kalbėti.“
Parengta pagal mirror.co.uk
