Iš Švėkšnos kilusios ir jau 14 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenančios lietuvės kelias į neuromokslus prasidėjo nuo pokalbio su mokytoja apie daiktavardžius ir nuo galvos skausmo.
„Pradinėje mokykloje mokėmės apie daiktavardžius, ir mokytoja pasakojo, kad ne visi daiktavardžiai yra apčiuopiami, pavyzdžiui, protas. Aš paprieštaravau, kad protą galima apčiuopti, kad smegenis tyrinėjantys mokslininkai, atidarę kaukolę, gali tai padaryti. Tai buvo mano pirma diskusija apie neuromokslus“, – prisimena G.Toleikytė, dabar vadinama žiežirbas mokslo pasaulyje skeliančia mokslininke.
Antras postūmis link neuromokslų buvo susidūrus su smegenis tyrinėjančiais medikais: „Vaikystėje mane kamavo migrena, dažnai skaudėdavo galvą, ir susirūpinę tėvai vežė mane tyrimams. Man pavyko susitikti su labai geru neurochirurgu, su kuriuo daug kalbėjomės apie smegenis. Mane ta tema labai sudomino, net prašiausi, kad leistų stebėti smegenų operaciją, bet taip ir neteko.“
Nuo vaikystės smegenimis susidomėjusi G.Toleikytė į neuromokslų studijas nėrė studijuodama molekulinę biologiją Vilniaus universitete, kai į rankas pateko profesoriaus Osvaldo Rukšėno turėta knyga apie neuromokslų pagrindus.
Profesorius O.Rukšėnas tapo lemiamu Gabijos vedliu į neuromokslus. Vėliau žinias ji gilino magistro studijose Suomijoje, kur jos atlikti tyrimai buvo išrinkti geriausiu magistro darbu gamtos srityje Lietuvoje ir apdovanoti prezidentės Dalios Grybauskaitės. Galiausiai ji išvyko doktorantūros studijų į Londoną.
„Londono universiteto koledže, kur galėjau rinktis iš 77 neuromokslų laboratorijų, pajutau, kad darau nerealius tyrimus, bet širdyje jaučiau tuštumą, nes visi tie tyrimai buvo per toli atitrūkę nuo realybės, – pasakojo G.Toleikytė. – Būtent ten supratau, kad mane neuromokslai patraukė, nes norėjau geriau suprasti žmones ir kartu jiems padėti.
Supratau, kad man reikia grįžti prie tikrojo tikslo. Taip pradėjau vesti seminarus apie smegenis paaugliams mokyklose, vėliau – įmonių, universitetų darbuotojams, galiausiai visiems tuo besidomintiems.
Tie seminarai tapo labai populiarūs, supratau, kad žmonės trokšta pažinti savo smegenis, tad nusprendžiau žinias sudėti į knygą.“
Dabar lietuvės mokslininkės paskaitos transliuojamos interneto platformose „TEDx Talks“ ir „Talks at Google“, straipsniai publikuojami ne tik akademiniuose žurnaluose, bet ir tokiuose populiariuose leidiniuose kaip „The Guardian“, „The Telegraph“, „Men’s Health“, „Grazia“, o prieš dvejus metus pasirodžiusi jos knyga anglų kalba „Why the f**k can’t I change?“ jau išversta į šešias kalbas. Gegužės viduryje knyga „Kodėl, po velnių, negaliu pasikeisti?“ pasirodė ir Lietuvoje.
„Knygos esmė – pasitelkus neuromokslų atradimus padėti žmonėms pažinti savo smegenis ir pagal tai susikurti, kas jiems tinka, o kas ne, – kalbėjo G.Toleikytė. – Neegzistuoja dvejos vienodos smegenys, mes jau gimstame su skirtingomis smegenimis, vėliau jos vystosi priklausomai nuo to, ką išgyvename, ko išmokstame, kokias emocijas, įvykius patiriame.
Todėl neegzistuoja visiems tinkami patarimai, bet pažinę savo smegenis kiekvienas galime susikurti mums tinkamus patarimus.“
Neuromokslininkė įsitikinusi, kad dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla tada, kai nepripažįstame tikrovės ir planuojame pagal tai, kokie norėtume būti, o ne kokie iš tiesų esame. Dažniausiai tam įtakos turi aplinkiniai.
„Didžiausia problema yra bandymas būti tuo, kuo nesi. Tačiau mes nesame kažkokie sulūžę žaislai, nėra nieko blogo su mumis, mes tik leidžiame sau taip galvoti ir tada kenčiame: kai nepritampame darbe, sukuriame mus netenkinančius santykius.
Jei norime priimti sau tinkamus sprendimus, turime perprasti save ir pažinę savo smegenis suprasti, kokie esame. Kuo labiau vaikomės kitų žmonių, visuomenės primestų dalykų ar savo iliuzijų, tuo labiau nutolstame nuo to, kas mums iš tiesų svarbu. Nes pilnatvė, laimė yra gyvenimo pagal savo vertybes savaiminis šalutinis poveikis“, – kalbėjo lietuvių mokslininkė.
Ji pabrėžė, kad neegzistuoja ir blogi įpročiai: „Kiekvienas mūsų elgesys turi kažką, kas mums yra svarbu, tiesiog tuo metu neturime geresnio būdo, kaip patenkinti kertinius keturis poreikius: saugumo, įvairovės, buvimo svarbiam, ryšio su kitais. Jei nepatenkinsime tų poreikių pozityviais būdais, patenkinsime juos destruktyviais – griaunamaisiais, ardomaisiais.
Jei matytume tuos poreikius kaip keturias stiklines, jos visos visada turi būti pripildytos. Kuo – tai jau kitas klausimas. Kad ir koks būtų griaunamasis elgesys, kažką mes iš jo gauname, ir tik suprasdami, ką gauname, galime jį pakeisti.“
G.Toleikytė pateikė ir pavyzdį: „Tarkime, kodėl piktnaudžiaujame alkoholiu, saldumynais, būname netinkamuose santykiuose? Nes gauname kažką, ko nesugebame gauti kitu būdu. Pirmas žingsnis yra suprasti, ką mes iš to gauname.
Antras žingsnis – pradėti daryti veiksmą, kuris duoda tą patį, bet nežalingu būdu.
Pavyzdžiui, jei žmogus piktnaudžiauja alkoholiu, nes jį kamuoja vienatvė, reikia atrasti būdą nebūti vienam: užsiimti malonia veikla, įsigyti šunį, įsitraukti į bendruomenės gyvenimą.
Gali padėti psichoterapija, nes reikia stoti į akistatą su patirtomis psichologinėmis traumomis. Nėra trumpo kelio, nėra greito pataisymo. Jei žmogus vartoja alkoholį, nes esą daug dirba, reikia keisti darbo įpročius.“
Smegenis skersai išilgai ištyrinėjusi G.Toleikytė neturi abejonių: „Pati prasmingiausia kelionė yra į save, nes viduje mes esame deimantas, o per gyvenimą išmokstame būti blizgučiu. Tas deimantas apsineša purvu, apsilipdo visokiais stikliukais. Nors manome, kad gerai atrodome, kelionė į save yra nuplauti tą purvą, tuos stikliukus ir grįžti prie savo vidinio deimanto.“
Švėkšnoje gimusi Gabija augo penkių vaikų šeimoje. Trys iš jų tapo mokslų daktarais, ketvirta – pakeliui į tą mokslinį laipsnį.
Jų mama buvo darželio vedėja ir auklėtoja, tėtis taisė televizorius ir dirbo TV ir radijo perdavimo bokšte, bet labiausiai mėgo žaisti šachmatais.
„Vaikystėje turėjome mažą fermą, kur mums reikėdavo tėvams padėti, tad mama dabar juokiasi, kad mes gerai mokėmės, nes tingėjome fermoje dirbti“, – atskleidė Gabija.
Jungtinės Karalystės Šefildo mieste su vyru Matthew įsikūrusi lietuvė augina du vaikus – 5 metų Emiliją ir beveik dvejų Benediktą. Matthew yra chiropraktikas – tai alternatyvi sveikatos priežiūros sritis, kuri rūpinasi kūno struktūra, dažniausiai stuburo būkle ir jo funkcionavimu.
Gabija labai mėgsta važinėtis dviračiu, doktorantūros metu net dalyvavo mėgėjiškose lenktynėse. Geriausiai jai sekėsi sprintai ir ilgų distancijų (160 km) plento dviračių lenktynėse. Moteris taip pat labai mėgsta laipiojimą uolomis – per tai ir susipažino su būsimuoju vyru.
„Po vaikų gimimo kol kas neradau daug laiko savo sporto aistroms, nes man svarbu kokybiškas jų auginimas. Tad bandome pradėti veiklas kartu – plaukiojame baseine, važinėjamės riedučiais, gal šią vasarą ir dviračiais pradėsime keliauti, – pasakojo Gabija. – Svajoju juos parsivežti į Lietuvą ir pasivažinėti Kuršių nerijoje. Mano vyrui ir jo šeimai labai patinka Lietuva – jis vis stebisi, kokios tvarkingos Vilniaus, Klaipėdos ir Palangos gatvės.“
