Nacionalinis prizas įsteigtas siekiant skatinti vietos fotografų bendruomenes visame pasaulyje, o šįmet jis bus įteiktas 55 fotografams iš įvairių šalių, o tarp jų – ir neparankiomis temomis susidomėjusi fotografė M.Vyšniauskaitė, kuri jau surengė ne vieną parodą.
Su vilnietės fotografės darbais jau buvo galima susipažinti Vilniuje, Kirtimų meno centre, kultūros bare „Kablys“, galerijoje „Aštuonios akys ir ausys“, taip pat Šiauliuose, o šią vasarą planuojama jos paroda Tauragėje.
Visus M.Vyšniauskaitės darbus sieja vyriško grožio tema. Erotiški vilnietės kadrai prisideda prie įprastų vyriškumo standartų laužymo, skatina susimąstyti, ką reiškia laisvė būti savimi.
M.Vyšniauskaitės nuotraukose dažniausiai nėra raumeningų, kūno rengybos klube ištobulintų vyrų kūnų.
Pavyzdžiui, fotografijų serijoje „Boys“ įamžinti moterimis persirengę vyrai, vadinamieji „drag“ ir „queer“. Vienoje nuotraukoje į ausį įsisegęs auskarą, nusidažęs raudonai lūpas vyras laiko katę, o ne šautuvą ar ietį, kuri labiau siejasi su vyro, kaip medžiotojo, įvaizdžiu, kitoje – jaunas vyras, pasipuošęs nuotakos suknele.
Fotografė M.Vyšniauskaitė įsitikinusi, kad menas yra neatsiejama gyvenimo dalis ir keičia konservatyvią visuomenę.
Ji pripažįsta, kad vyriškumas, kaip ir bet koks kitas tapatumas, yra nuolat kintantis, o bet koks standartizavimas kelia suvaržymus bei vidinius nusivylimus. Pagaliau nuspręsti, kokie vyrai nori būti, gali tik jie patys, tik taip jie galės geriausiai atskleisti savo prigimtį.
– Kaip jums pavyko sukurti fotografiją, kuri pelnė prestižinį apdovanojimą „Sony“ pasaulinės fotografijos konkurse?
– Galbūt neįprasta buvo tai, kad praėjusių metų rudenį įamžinau po Trakų pievas lankstantį tamsiaodį niujorkietį. Tai mano draugas, kuris viešėjo Lietuvoje.
Manau, laimi ne tik fotografijoje užfiksuotas vaizdas, bet ir tai, koks yra jo kontekstas, kas slypi už to vaizdo. Todėl svarbu aprašyti nuotrauką, kurią siunti į „Sony“ pasaulinį fotografijos konkursą.
Nieko nepagražinau aiškindama, kodėl padariau tokią nuotrauką. Tai buvo fantastiškas ir nekasdienis vaizdas, kai vidury laukų juodaodis niujorkietis jojo pusnuogis ant arklio. Manau, jis pats nelabai tikėjo, kad kada nors nuotrauka su jo atvaizdu sužavės daugelį žmonių.
Iš tikrųjų ne tik man ta nuotrauka pasirodė ypatinga. Nuotraukas konkursui turėjau nusiųsti 2022-ųjų gruodį, o šių metų vasarį paaiškėjo, kieno darbai buvo atrinkti. Fotografijos paroda, į kurią įtraukta mano nuotrauka, buvo neseniai surengta Londone, čia taip pat vyko apdovanojimai. Žodžiu, pasiruošimas konkursui ir atranka vyko ne taip trumpai.
– Ar siuntėte tik vieną nuotrauką?
– Buvo galima siųsti tris, taip ir padariau, nors dėl kitų dviejų abejojau, man jos atrodė silpnesnės. Gal būčiau teisingai padariusi, jei būčiau nusiuntusi tą vienintelę nuotrauką.
– Kaip susidomėjote fotografija? Juk Nyderlandų karališkojoje menų akademijoje studijavote dizainą?
– Fotografija man visada buvo artima, dar būdama paauglė lankiau Vilniuje fotografijos būrelį, domėjausi juostine fotografija. Bet atsitiko taip, kad olandai manęs nepriėmė į fotografijos studijas.
Kai tai sužinojau, buvau nusiminusi, bet paverkusi tualete susiėmiau ir nuėjau dar kartą bandyti laimės. Dar kartą stojau ir mane priėmė į dizainą.
– Ar trūko balų, kad galėtumėte studijuoti fotografiją?
– Galiu pasakyti tik tiek – mano darbų rinkinys buvo silpnas, nors svajojau apie fotografijos studijas. O dizaino studijoms pasirodžiau tinkamesnė. Kartais būna ir taip – nors esi silpnas kaip fotografas, jei turi gerų idėjų, būsi tinkamas studijoms.
– Iš kur sėmėtės drąsos vykti į Nyderlandų karališkąją menų akademiją?
– Kai ką dailės studijos užsienyje gali atbaidyti dėl didelės konkurencijos, bet man užteko drąsos. Manyčiau, Nyderlandų studijų sistema labiau atviresnė nei lietuviška, pavyzdžiui, labiau atsižvelgiama į būsimo studento asmenybę, o ne į tai, kaip jis sugeba piešti, ar turi gerus įgūdžius.
Daug ką lemia pokalbis, per kurį atrenkami pretendentai į pirmą kursą. Man toks pokalbis labai padėjo. Dabar atsivertusi savo darbų rinkinį, kurį pateikiau stodama į Nyderlandų karališkąją menų akademiją, galėčiau drąsiai pasakyti – tai buvo tragedija. Bet man pavyko gerai pasirodyti per pokalbį.
– Gyvenimas parodė, kad nuo fotografijos nenutolote. Ką veikėte gavusi diplomą?
– Po studijų dar metams pasilikau Nyderlanduose, turėjau daug draugų, jie išsiskyrė tuo, kad yra ekspresyvūs. Pamaniau, kad būtų įdomu juos įamžinti.
Iš tikrųjų gavus diplomą atsivėrė duobė, nes studijuodama ketverius metus turėjau aiškų tikslą, o vėliau nežinojau, ko imtis. Nutariau grįžti prie to, kas man pažįstama, tai ir buvo fotografija. Ėmiau fotografuoti tuos žmones, kurie man yra brangūs ir su kuriais bendrauju.
Vėliau susimąsčiau, ką galėčiau nuveikti Vilniuje, kuriame augau. Iš Vilniaus išvykau būdama aštuoniolikos, man sukako devyniolika jau būnant pirmame kurse. Nutariau grįžti namo, nes čia dar neturėjau savarankiško gyvenimo patirties.
Tie, kurie sako, kad pranašu tėvynėje nebūsi, gal ir klysta. Iš tikrųjų neparankios temos apie vyriškumą, stipriosios lyties grožio sampratą Lietuvoje yra aktualesnės nei gyvenant Nyderlanduose.
– Kaip atsirado fotografijų serija „Boys“?
– Pernai gegužę per „Baltic Pride“ festivalį kultūros bare „Kablys + Kultūra“ vyko mano fotografijų paroda „Boys“. Tai tema apie vyrišką portretą fotografijoje. Vakarų pasaulyje jau nieko nestebina vyrų aktai, o Lietuvoje dar daug kas vyriškumą sieja su tradiciniais stipriosios lyties vaidmenimis. Man atrodė prasmingiau kurti gyvenant Lietuvoje.
Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja homofobija, kai kurios žmonių grupės – tarp jų ir LGBTQ+ bendruomenė – neturi esminių teisių. Nyderlanduose padėtis visiškai kitokia, tad pajutau kontrastą. Supratau, kad kurti vyrų portretus Lietuvoje yra įdomiau.
– Kokių esate skaičiusi atsiliepimų apie savo nuotraukas?
– Niekas ko nors pikto nepasakė, akių nedraskė, bet buvo įvairių nuomonių. Labiausiai prajuokino vienos moters komentaras: „Jei tokius vyrus fotografuoji, tai linkiu ir sau tokį vaikiną susirasti – su makiažu ir lakuotais nagais. Bet ar pati už tokio eitum?“
Toks atsiliepimas apie parodą manęs nė kiek nenuvylė, buvo žiauriai juokinga, nes vienas modelių yra mano vaikinas Gediminas. Nusilakuoti nagus, pasidaryti makiažą, nuogam po pievą palakstyti ar padaryti dar ką nors, kas visuomenėje nėra vertinama kaip vyriška, jam tai nėra šokiruojantis dalykas.
– Įsivaizduoju, kad pasirinkus fotografuoti vyrus modelius yra mažiau nesusipratimų, nes dalyvaudami fotosesijoje jie pasirašo sutartį. Kaip sugebėjote įtikinti savo draugus pozuoti?
– Ne kiekvienam vyrui lengva atsistoti nuogam prieš objektyvą. Iš tikrųjų reikia didelio pasitikėjimo. Man buvo paprasčiau fotografuoti savo draugus.
Nemėgstu profesionalių modelių, man jie atrodo netikri, o mano draugai, kuriuos įamžinu, yra artimesni, tarp mūsų nėra barjero, nes pasitikiu jais, o jie pasitiki manimi. Vadinasi, kartu galime sukurti tai, ką visiems bus smagu prisiminti.
Fotografuodama niekada neaiškinu, kaip judėti, ką reikia daryti, nieko nenurodinėju. Juk kur kas įdomiau fotografuoti tuos asmenis, kurie jaučiasi laisvai, tai padeda atskleisti juos kaip asmenybes. Iš tikrųjų mano draugai neturi jokių bėdų dėl savo tapatybės suvokimo, jie moka švęsti gyvenimą.
– Moterų aktai, skirtingai nei vyrų, turi kur kas senesnę istoriją. Ar fotografuojate ir moteris?
– Turiu paprastą atsakymą, kodėl nenoriu fotografuoti moterų, – jų grožis ir kūnas yra daugybę kartų apdainuoti, moterų grožis neretai pateikiamas iš vyriškos perspektyvos. Man kur kas įdomiau atskleisti tai, kas yra vyriškas grožis.
Juk mene daug kalbama apie moters kūno grožį, apie tai, kas yra dailioji lytis.
O vyrams iki šiol mūsų visuomenėje dažnai klijuojamos etiketės, kas yra vyriška ir nevyriška.
– Noriu paliesti dar vieną temą. Ar aptariate su savo draugu būsimą nuotrauką? Ar kyla nesutarimų?
– Prisiminus performansų motina vadinamą serbų menininkę Mariną Abramovič ir jos partnerį, gyvenimo draugą Ulay peršasi išvada, kad moterims menininkėms ne visada sekasi su vyrais.
Jie kūrė kartu, abu buvo menininkai, turėjo daug ambicijų ir po dvylikos metų išsiskyrė. Iš Vokietijos kilęs menininkas Frankas Uwe Laysiepenas, žinomas kaip Ulay, mirė 2020-aisiais nuo vėžio ir gydymo sukeltų komplikacijų.
Bet Ulay pelnė pasaulinę šlovę „Polaroid“ fotografijomis ir meno projektais, įgyvendintais drauge su M.Abramovič.
Mano santykiai su Gediminu, kurį dažnai fotografuoju, šiek tiek kitokie. Saldžiai pasakysiu – jis nėra mano mūza, bet sutinka dalyvauti bet kokioje fotografijos vizijoje.
Man patogu fotografuoti savo vaikiną. Bet stengiuosi šiek tiek apsiraminti ir nukreipti objektyvą į kitus vyrus, nes jau išeina savotiškas Gedimino fotoalbumas.
– Kuo užsiimate grįžusi iš Nyderlandų į Lietuvą?
– Dienas leidžiu vienoje reklamos agentūroje. Mėgstu fotografuoti tai, kas man patinka, tačiau iš to duonos neužsidirbsi, nebent turėsi įvairių užsakymų, pavyzdžiui, fotografuosi vestuvėse, įvairiuose renginiuose. Bet tokia veikla – ne man.
– Ar „Sony“ prizas nesuteikė jums finansinės laisvės?
– Prizas buvo geras, bet negalėčiau pusę metų gyventi niekur nedirbdama. Manau, turi būti aiški riba tarp darbo, už kurį gauni atlyginimą, ir pomėgio fotografuoti, kai nereikia leistis į jokius kompromisus.
Negalėčiau stačia galva pulti į fotografiją ir fotografuoti viską, už ką mokami pinigai. Tai man neskirta, meluočiau sau, jei tuo užsiimčiau.
– Kokio pasaulyje žymaus fotografo pėdomis norėtumėte sekti? Ar tai būtų moteris fotografė?
– Lytis neturi reikšmės. Man didžiausią įspūdį padarė kultinio mados fotografo Helmuto Newtono (1920–2004) darbai. Esmė ta, jog daug kas mano, kad jis moterį vaizdavo kaip sekso objektą, todėl iš pradžių man atrodė, kad tai nėra padoru.
Tačiau atidžiau susipažinusi su jo kūryba supratau, kad taip nėra. Jis žavėjosi moterimis ir kiekvienai sukūrė po fantastišką istoriją, o savo menine kalba pasakė daugiau nei perteikdamas vien kūno grožį.
Man svarbu, kad nuotraukoje būtų gelmė. Fotografuodama vyrus stengiuosi parodyti susižavėjimą, juk nėra vieno vyriškumo standarto, yra daugybė grožio formų.
– Ar nemąstėte, kad būtų paprasčiau, jei būtumėte gimusi vyru?
– Ir taip, ir ne. Dažnai apie tai diskutuoju su savo vaikinu, kuris mėgsta mane paerzinti sakydamas, kad vyrams irgi nėra lengva.
Tada imu kalbėti apie lyčių nelygybę, pavyzdžiui, atlyginimų nelygybę ir moterų teisę kovoti už pripažinimą. Kita vertus, šiuolaikiniams vyrams irgi nėra paprasta, nes Lietuvoje įprasta sakyti: „Tikri vyrai neverkia.“
