Eglė pirmąją vėtrungę sukūrė prieš trylika metų, dirbdama savanore vaikų stovykloje.
„Tuomet nusidažiau savo pirmąją vėtrungę. Viską dariau kruopščiai, labai stengiausi, dirbau gal porą dienų ir man labai patiko.
Kai ištekėjau ir su vyru Laurynu apsigyvenau Kintuose, prisidėjau prie jo veiklos: pagrindinis mūsų darbas – jėgos aitvarų mokykla, o žiemą namuose gaminame vėtrunges“, – pasakojo Eglė.
Žymėdavo žvejų laivus
E.Juodeškienė ieškojo specialios literatūros apie vėtrungių istoriją ir gamybą, bendravo su vėtrungių meistrais, geru žodžiu mini švėkšniškį Vaidotą Bliūdžių.
Vėtrungės ne tik rodo vėjo kryptį. Kuršių marių apylinkėse jomis buvo žymimi pakrančių gyventojų žvejų laivai.
XIX amžiaus viduryje buvo paskelbtas įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Kiekvienas kaimas turėjo savo ženklinimo sistemą, kad žvejybos prižiūrėtojai iš tolo atpažintų, kam priklauso valtis, ir žinotų, ar ji žvejoja savajame vandens plote. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti kiekvienai gyvenvietei.
Vėliau Kuršmarių žvejų vėtrungės keitėsi priklausomai nuo laivo savininko fantazijos.
Domisi užsakovo pomėgiais
Eglė su vyru per metus sukuria apie dvidešimt didžiųjų vėtrungių. Šie vėjarodžiai yra daugiau kaip metro ilgio ir apie pusmetrį aukščio. Juos žmonės iškelia savo sodybose, dažniausiai tvirtina ant specialių stulpų.
„Kai žmogus užsako pagaminti vėtrungę ir nusako, kokios maždaug norėtų, visada prašome papasakoti apie giminę, šeimą, gimtąsias vietas, apie jo darbą ir pomėgius, nes pagal senąsias tradicijas visa tai atsispindi vėjarodžiuose. Sukurtą eskizą deriname su užsakovu ir tik paskui gaminame.
Vėtrungės dažniausiai domina pamaryje gyvenančius ar iš čia kilusius žmones, tačiau keletas jų iškeliavo už Atlanto: Čikagos lietuviai į jas sudėjo ne tik gimtinės, bet ir Amerikos simbolių“, – pasakojo Eglė ir pridūrė, kad šis darbas reikalauja labai daug kantrybės ir kruopštumo.
Mažosios – suvenyrinės vėtrungės gaminamos iš faneros, o didžiosioms geriausiai tinka ąžuolo, uosio ar juodalksnio mediena.
Vėliau visos išpjaustytos smulkios detalės sujungiamos, impregnuojamos, apsaugant nuo aplinkos drėgmės, dažomos, lakuojamos, vėtrungės gale tvirtinamos vėliavėlės.
Eglė padovanojo savo sukurtą vėtrungę tėvams, kurie tebegyvena Kėdainių rajone, abu su vyru buvo iškėlę vėtrungę ant stulpo ir savo sodyboje, tačiau per daugelį metų drėgmė ir vėjai ją apgadino, todėl teks restauruoti.
Moko gaminti vėjarodžius
E.Juodeškienė dalyvauja įvairiuose vėtrungių propagavimo ir gamybos mokymuose: Kintuose vaikams pasakoja apie vėtrunges, moko dažyti mažuosius vėjarodžius, kuriuos galima paskui namuose pasidėti lentynoje, ant rašomojo stalo, palangės ar komodos.
Šiemet ji tikisi supažindinti su vėtrungėmis dar apie dešimt moksleivių grupių.
Suaugusieji mokosi didžiųjų vėtrungių gamybos. Jiems tenka patiems susikurti eskizus, išpjaustyti detales siaurapjūkliais, viską sudėlioti, nudažyti.
„Mano profesija su tuo visiškai nesusijusi – baigusi biochemiją dirbau Vilniuje. Viskas prasidėjo Kintuose, kur su vyru užsiimame vandens sportu – ne tik aitvaruojame, anksčiau bandėme ir banglentes.
Atsidūrusi kitame Lietuvos krašte jaučiuosi puikiai – gyvename vyro senelio sodyboje, gamtoje, kaip kadaise savo vaikystės namuose.
Dabar vėtrungėms galiu atsidėti tik priebėgomis, kai miega vaikai, – dvyniams Juozui ir Jūrai treti metai, o mažajam Jonui – devintas mėnuo. Kai jie prabunda, viską tenka gerai paslėpti, nes spalvingos vėtrungių detalės jiems – kaip žaislai“, – šypsojosi Eglė.
Kai kuriems kintiškių šeimos draugams ir artimiesiems pasisekė – didesnių švenčių progomis Eglė su vyru juos nudžiugino specialiai pagamintomis vėtrungėmis.
Kai vaikai paaugs, pradės lankyti darželį ir bus daugiau laiko, E.Juodeškienė tikisi dar daugiau laiko paskirti vėtrungėms – parengti ir vesti nuotolinius mokymus, kurti naujas vėjarodžių garsinimo programas.
