Apie savo praeitį moteris pasakoja be nuoskaudų, nors streso patyrė daug. Būdama 16-os ji turėjo dešimčia metų vyresnį draugą ir netikėtai pasijuto keistai. Sesuo, kuri už ją 4 metais vyresnė, padėjo jai pasidaryti nėštumo testą, ir šis buvo teigiamas. Merginoms nesinorėjo tuo patikėti, tad nuėjo pas gydytoją ginekologą, kuris žinią patvirtino.
„Ėjome iš gydytojo ir su sese tarėmės, kaip reikės šią žinią pranešti mamai. Nusprendėme pasitikti ją, pareinančią iš darbo, ir pasakyti. Tai išgirdusi mama kurį laiką, gal 10 miučių, tiesiog stovėjo sustingusi ir nieko nesakė, paskui pradėjo verkti. Vėliau jau ėjome visos kartu ir tarėmės, kaip reikės šią žinią pranešti tėčiui“, – atsiminė Valentina.
Tėvui naujieną pranešti išdrįso gerokai vėliau, po poros mėnesių. Jis buvo priblokštas ir dar kelias savaites nerado sau vietos.
Sūnaus Valentina susilaukė, tebebūdama 16-os, tiesa, greit po to jai suėjo 17-a. Su savo draugu ji susituokė (kadangi buvo nepilnametė, vyko ir teismas), jos tėvai jauną šeimą priėmė gyventi kartu.„Su vyru sutarėme prastai, mama, matydama mūsų santykius, sakė, kad nieko gero nebus... Bet taip jau nutiko, kad aš pastojau antrą kartą ir susilaukiau dukrytės. Tada su vyru jau buvome išsiskyrę...“, – atsiminė pašnekovė, kurios sūnui dabar jau 19 m., o dukrai – 18 m.
Ji iki šiol labai dėkinga savo tėvams, kad jie jai padėjo tais laikais, kurie ne tik jai, bet ir jiems buvo labai sudėtingi. Tačiau dabar jie džiaugiasi anūkais ir visi puikiai tarpusavyje sutaria.
„Tėvai ne tik dažnai prižiūrėjo mano vaikus, bet ir rėmė mane finansiškai, nes vyras alimentų mokėjo mažai. Aš vaikams kiek paaugus išėjau dirbti, nors buvau baigusi tik devynias klases – prieš susilaukdama sūnaus mokslus mečiau. Dirbau parduotuvėje, paskui spaustuvėje operatore“, – pasakojo moteris.
Tik gerokai vėliau, jau perkopusi per 30 m., ji susigriebė, kad pagaliau reikia susiimti ir baigti vidurinę mokyklą, nes be atestato jautėsi nevisavertė. Taigi kreipėsi į vakarinę mokyklą, nors buvo labai nedrąsu, bijojo, kad klasėje bus pati vyriausia.
Baimės pasirodė nepagrįstos, vyriausiai moksleivei buvo 60 m. (ją įgyti vidurinio išsilavinimo atsiuntė darbovietė). Dabar Valentinai dar likę išlaikyti vieną egzaminą, ir pagaliau gaus atestatą.
Pastaruoju metu moteris dirbo neįgalios mergaitės asistente, o šiuo metu ji labai nori pasimokyti ir įgyti naują specialybę – tapti šunų kirpėja. Pati turi du šuniukus ir jaučia, kad toks darbas jai labai patiktų.
Neįgalieji – tokie, kaip visi
Valentiną jos veiklose ir planuose palaiko jos vyras Egidijus (52 m.), kuris, kaip jau minėta, sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Apie jį lrytas.lt jau rašė – galimybės vaikščioti jis neteko, kai būdamas septyniolikos per vieną vakarėlį sumanė pasirodyti prieš merginas: norėjo padaryti ant balkono turėklo žvakę ir iškrito iš ketvirto aukšto. Negalia jam nesutrukdė dirbti ir džiaugtis gyvenimu.
Valentina Egidijų sutiko prieš 12 metų draugų vestuvėse. Jie draugiškai pasišnekučiavo, o vėliau ji vis jautė jo žvilgsnį. „Jo žvilgsnis yra toks, na, toks ypatingas – gal dėl to jis ir krito man į akį...“ – atsiminė pašnekovė.
Ir patikino, kad tai, jog vyras sėdėjo vežimėlyje, jos neišgąsdino – ji turėjo kelis kaimynus, kurie taip pat judėjo ratukais, ir žinojo, kad jie tokie patys žmonės, kaip visi, tik patys nevaikšto. Ko gero, su neįgaliaisiais susidūrę pasimeta ar susinepatogina tik tie, kurie seniau nėra su jais bendravę.
Nežinome, kas laukia rytoj
Po lemtingos šventės vyras Valentinai parašyti nedrįso, tačiau ji kreipėsi į jį pati: jis tuo metu dirbo vairavimo instruktoriumi, o ji kaip tik norėjo išmokti vairuoti.
Greitai jie jau ne tik riedėdavo mokomuoju automobiliu, bet ir kartu išgerdavo kavos, susitikdavo po darbų.
„Jis iš karto pradėjo gerai sutarti su mano vaikais, kas man buvo labai svarbu. Iki tol aš net savo gimtąjį Vilnių mažai pažinojau, nes vis sukausi tarp vaikų ir darbo, o su Egidijumi ir su vaikais vis lankėme įvairius parkus ir kitas įdomias vietas“, – pasakojo Valentina.
Paklausta, kuo dar jai patiko būsimasis vyras, atsakė, kad tuo, jog jis yra nuoširdus ir labai geras žmogus – kartais gal net per geras, nes visuomet stengiasi padėti kitiems, net užmiršdamas savus poreikius.
Jiedu susituokė po kelių metų draugystės 2015 m. rugpjūčio 22 d.
Tačiau ar aplinkiniai moteriai nesakė, kad gyvenimo sieti su neįgaliu žmogumi neverta, kad laukia daug rūpesčių? „Mama, kiti artimieji to nesakė – matė, kad mes puikiai sutariame, kad aš, su juo susipažinusi, vis vaikštau su šypsena veide. O iš kitų žmonių teko girdėti kalbų, kad darau nesąmonę, kad bus daug vargo, kad esu stipri moteris ir turiu gyvenimą tvarkytis kitaip, bet į tas kalbas nekreipiau dėmesio. Juolab, kad nei vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj – kiekvienas gali atsidurti neįgaliojo vežimėlyje“, – sakė Valentina.
Bet ar jai pačiai nebuvo baisu, kad prie rūpinimosi dviem vaikais prisidės ir rūpinimasis neįgaliuoju? Ji sako, kad tikrai ne. Iki santuokos jie jau buvo spėję pagyventi kartu ir ji matė, kad jie randa bendrą kalbą, o ir ypatingo rūpesčio vyrui nereikia. Na, kartais prireikia pastumti jo vežimėlį keliu, kuris neįgaliesiems nepritaikytas ir kurį įveikti jam pernelyg sudėtinga – o kitur jis rieda pats, taip pat pats įsėda į automobilį.
Ir namuose vyras normaliai geba savimi pasirūpina (apsirengia, nueina į vonią ir pan.). Kai bute buvo atliekamas remontas, virtuvės baldai sumontuoti taip, kad jis galėtų pasiekti viską, ko reikia.
Namuose Egidijus kartu su žmona ir tvarkosi, ir gamina maistą. Pašnekovė pasakojo: „Man iki šiol juokinga atsiminus, kaip kartą iš kažkur grįžusio sūnaus paklausiau, ar valgys kotletų. Jis paklausė:„O kas gamino?“ Kai pasakiau, kad tėtis, jis atsakė: „Tada tai valgysiu.“
Ir pridūrė, kad vyras moka ir cepelinų išvirti.
Ketino žiemoti Tailande
Egidijus Valentinai aprodė ne tik Vilniaus apylinkes, bet įvairius pasaulio kraštus. „Dar iki vestuvių su juo kartu skridome į Egiptą – tai buvo mano pirmasis skrydis lėktuvu ir pirmoji rimta kelionė. Dabar keliaujame daug, esame buvę Turkijoje, Graikijoje, Austrijoje, Vokietijoje, vasarą vyksime į Madeirą“, – pasakojo moteris.
Tačiau ar nekyla problemų, keliaujant neįgaliojo vežimėliu? Pasak moters, nekyla, avialinijų personalas apmokytas priimti neįgaliuosius, be to, jiedu su vyru jau kurį laiką naudojasi vieno kelionių agento paslaugomis, ir šis visuomet parenka tinkamus patogius viešbučius. Na, o vykstant į ekskursijas, suprantama, pasitaiko vietų, kur į kalną Egidijui užkilti nepavyksta ir tenka palaukti apačioje, bet vis tiek iš kelionių parsiveža daug gražių įspūdžių.
Praėjusį rudenį šeima netgi turėjo daugeliui pavydą kėlusį planą praleisti visą žiemą Tailande. Neįgaliesiems šalčiai nepatinka dar labiau nei sveikiems žmonėms, nes per sniegą sunku važiuoti vežimėliu, nejudrios kojos greitai šąla ir skauda ir pan.
Taigi nusiteikę ilgai vasarai vyras su žmona lapkričio pabaigoje iškeliavo į Tailandą. Visgi atgalinių lėktuvo bilietų iš anksto nepirko ir iš kelionės grįžo anksčiau, nei planuota, tuoj po to, kai paplūdimyje atšventė Naujuosius metus.
Dėl trumpesnių atostogų kalta buvo ne Egidijaus sveikata, o Valentinos jausmai. „Aš pirmą kartą tokiam ilgam laikui palikau vaikus vienus ir pradėjau jų labai ilgėtis. Taip pat labai pasiilgau tėvų, sesers šeimos – mes visi labai artimi, su mama kasdien galėčiau gerti arbatą ir plepėti po porą valandų. Taip, Tailande buvo šilta ir gera, bet aš po mėnesio jau labai norėjau pas artimuosius...“ – pasakojo Valentina.
Egidijus namo nesiveržė, bet visgi padiskutavęs su žmona sutiko grįžti.
„Mes dėl visko stengiamės sutarti gražiai. Žinoma, būna ir taip, kad namuose pasipykstame, bet jau greitai arba jis, arba aš einame taikytis, nes susipykus būti po vienu stogu nei šis, nei tas“, – sakė Valentina, kuri tikisi, kad jos atviras pasakojimas skaitytojams parodys, kad nereikia į neįgaliuosius žiūrėti kreivai – jie tokie patys žmonės, kaip mes visi.
